Sovietmetis Tiškevičių dvasios nenugalėjo: Palanga vaduojasi nuo pigių „bumčikų“ kvaitulio

Einu Jono Basanavičiaus gatve. Šį kartą neapsikabinęs panos. Šį kartą pasivaikščiojimas nepasibaigs ilgu pasisėdėjimu „Šachmatinėje“, po to šokiais Vytauto gatvės galo „aikštelėje“, po to „drakėmis“ tarp treninguotųjų iš Lietuvos pusdidmiesčių.

Jaunoji karta tokių atostogų tarybmečiu jau nebesupras. Vėliau ilgą laiką Palangoje nesilankiau. Buvau išvykęs į užsienį, tam kad išmesčiau iš savęs sovietinio žmogelio likučius. Studijavau garbinguose Vakarų universitetuose ir savinausi turtingus Vakarų kultūros klodus.

Kartą, jau sugrįžęs po studijų, vienai vasaros dienai vėl užklydau į Palangą. Tiesiog pramogai. Pasigavo mus teta prie įvažiavimo ir spėriai įkraustė į „sandėliuką“. Vakarų kultūros atnaujintą lietuvį apėmė tikras siaubas. Toje landynėje nebuvo nė kuo kvėpuoti. Didelis namas buvo paverstas landynių ir kampelių koriu. Kiekviena gyvenamoji ir negyvenamoji pėda buvo nusėsta sočiai murksančių sėdynių. Vienas į kitą trynėsi, vienas kitu kvėpavo. Ir tai buvo vadinama išskirtine „močiučių“ Palangos dvasia!

Kad jau įkliuvome vienai nakčiai, nusprendėme mudu su drauge šiek tiek prasiblaškyti mieste. Tik iškišome nosis į Vytautinę ... „Totalinės atostogos!“, - vos spėjo suklykti ji, ir tuoj pat nuo „močiučių“ dvasios apkvaitusi žiaurių atostogautojų minia mus nunešė į kvaitulingą nakties pragarmę.

Trečią kartą sugrįžau į Palangą tik praeitais metais. Suviliojo Palangos savivaldybės pažadai ir pasipylusi komunikacija, „kad čia viskas jau kitaip“. Pirmu taikymu nupėdinau pažiopsoti į atsinaujinusį Gintaro muziejų. Tačiau, vos įžengęs į Palangos dvaro parką, supratau, kad „čia viskas iš tiesų kitaip“. Per visą sovietmetį žinojau, kad Palangoje yra išskirtinio gintaro buveinė – kažkoks muziejus. Bet taip ir niekada nesuvokiau, kad pats dvaras su parku yra kur kas daugiau nei tik muziejus. Susipažinkite, čia – grafų Tiškevičių pasaulis. Ir šis pasaulis yra pats lyg dvasios gintaras.

Vis dar gyveni, žmogus, sovietmečio stereotipų kalėjime ir nepastebi, neįsisavini tai, kas sava ir iš tiesų vertinga. Būtent kilnaus Lietuvos grožio, kurį kūrė mūsų protėviai LDK gyvavimo laikais. Man atrodo, kad vis dar skurstame – vis kemšame į save įprastas „tarybines“ dešreles kartu su prasta posovietine savivoka. Nors tai – nesava, nelietuviška, neprakilnu. Ir žlugdo Lietuvos žmogaus savivertę. Savivertę, kuri glūdi mumyse didžių protėvių sukaupta.

Šį kartą į grafų Tiškevičių pasaulį įžengiau savo lietuviško didingumo lūkesčio vedimas. Nauja dvasia ir su nauja žinia žengiau prie paties Palangos vertės šaltinio. Ir sovietmečio ideologų su „močiutėmis“ konstruota nesava Palangos dvasia it sena „chruščiovkė“ ėmė manyje ir sugriuvo.

Parko takai kvietė nuostabių garsų, kurie sklido nuo dvaro rūmų, link. Tai buvo orkestro garsai. Lyg atgijusi dvaro kilnybė. „Deligas quem diligas!“ (Išsirink, ką myli!), - skelbia Tiškevičių giminės devizas. Šia kilnia paskata vedimas grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangą ir aplinkines valdas. O anūkas grafas Juozapas Tiškevičius XIX a. gale pastatė neorenesansinius dvaro rūmus ir kartu su pasaulyje garsiu parkų architektu E. F. Andrė sukūrė nuostabaus grožio parką.

Dvaro rūmų terasomis vilnijo J. Haydno muzikos garsai, kuriuos skraidino nuostabaus grožio moters diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Nuo 1971 m. kiekvieną vasarą Lietuvos kamerinis orkestras čia tęsia kilnią grafų Tiškevičių prisakytą misiją – koncertų ciklu „Nakties serenados“ paverčia Palangos dvarą ir parką tikra sielos švente. Buvo įdomu stebėti publiką. Tai – ne „bumčikų“ garsų žmonės. Giedri jų veidai išdavė tikro grožio lūkestį. Sutikau ir pažįstamas Palangoje įsikūrusių vilniečių verslininkų šeimas. Pasirodo, Tiškevičių Palangą jie pasirinko labai apgalvotai. Nes myli tai, kas yra tikrai verta. Deligas quem diligas!

Grožiu apsalusia ir ryžtingų apsisprendimų kupina širdimi po koncerto svajingu parko taku patraukiau jūros kranto link. Pakeliui dar klūptelėjau prie Mergelės Marijos grotos, o prie istorinio alkalnio pasveikinau Kęstutį su Birute – Vytauto Didžiojo ir mūsų didingos pajautos apie mus pačius tėvus.

Nubrėžęs lanką begalinės jūros krašteliu, ir vėl ėjau Jono Basanavičiaus gatve. Šį kartą – susimąstęs apie tikrąsias vertes. Šį kartą – tvirtai laikantis savo sielos vairą ir ryžtingai besiiriantis prieš srovę – prieš saulėlydžio pavėpsoti plūstančią minią. Žengiau saulėtekio link. Žengiau mūsų Tautos Patriarcho minties keliu. Žengiau ir kartu su J. Basanavičiumi mąsčiau apie gilius mūsų Tautos pradus ir stiprybę. Ir štai žymios gatvės gale vėl atsidūriau prie Palangos ištakų – prie Grafų Tiškevičių simbolio Nr.1.

Tai – Kurhauzas, šimtametis Palangos kultūros įvykis. Apie 1877 metus dabartinių Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių kampe grafas J. Tiškevičius pastatė erdvų restoraną, kuris netrukus buvo išplėstas bei čia įkurtas pirmasis kurorto viešbutis. Netrukus čia atsidarė ir vieša skaitykla, buvo įrengta biliardo, kitų žaidimų salė.

Kurhauzas tapo populiari ir mėgiama poilsiautojų susibūrimo vieta. Grafai Tiškevičiai čia ėmė formuoti savitą gyvenimo ir laisvalaikio stilių – rengė Lietuvos muzikos žvaigždžių koncertus, šokių ir labdaros vakarus, spektaklius, kurie pritraukdavo poilsiautojų elitą. Tikrą – ne botoksinių ir lupikautojų, bet kuriančiųjų elitą.

Pasižiūrėti šokančiųjų ateidavo ir garbusis poetas Maironis, užsukdavo kuklusis V. Mykolaitis-Putinas. Kurhauze koncertavo Lietuvos operos scenos žvaigždės K. Petrauskas, A. Kučingis, A. Sodeika, J. Mažeika, S. Šimkaus orkestras ir daugelis kitų muzikos kolektyvų bei atlikėjų. Senosios kartos palangiškiai ir svečiai dar ir dabar mena, kaip Kurhauze su didžiuliu pasisekimu Kauno vyrų okteto pritariamas dainuodavo lietuviškosios estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas.

Sovietmečiu gi pigios estrados garsų gožiamas Palangos simbolis grimzdo į užmarštį. O praėjus geram dešimtmečiui po Nepriklausomybės atgavimo – 2002 metais rugpjūčio 25 d. – sudegė. Pabaiga. Atrodė, kad sovietmetis galutinai nugalėjo Tiškevičių perteiktą dvasios paveldą. Ir rusiško-sovietinio popso ir pigių „bumčikų“ kvaitulys Palangą apsėdo visiškai. Atrodė, ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje antikultūra pasmaugė kultūrą.

„Po gaisro dešimtmetį kurorto centrą darkę griuvėsiai buvo didžiulė Palangos gėda – praeinant pro sunykusio Kurhauzo liekanas man, kaip palangiškiui, kaskart ne tik būdavo nesmagu, bet ir skaudėdavo širdį. Norėjosi kuo greičiau imtis visų įmanomų priemonių, kad Kurhauzas vėl pakiltų iš pelenų ir taptų puikia erdve kultūros renginiams“, - savo džiaugsmą ir skausmą lieja Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Žinia, už Palangos sielos simbolį vyko arši ir visoje Lietuvoje matoma kova. Nesiplėtodamas apie visus tos ilgametės kovos teisinius vingius – kas, už ką ir kodėl – įvertinčiau taip: grafų Tiškevičių kultūros kūrimo darbo tęsėjai – savivaldi palangiškių bendruomenė – kovojo prieš „tarybinėmis“ dešrelėmis rūgstantį godumą. Kaip ir Tiškevičiai, palangiškiai rinkosi tai, ką myli. Ir jų meilė laimėjo.

Kurhauzo restauracija prasidėjo 2012 metais gegužės 30 d. Per metus atstatyta mūrinės Kurhauzo dalis, pagal išlikusią medžiagą atkurti autentiški Kurhauzo lipdiniai, paklotas ąžuolinis parketas.

Didžiąją Kurhauzą salę papuošė XVIII a. pabaigos sietynas. 2014 m. Palangos simbolis pakilo iš pelenų ir atvėrė visuomenei duris. Kurhauzui suteiktas naujas adresas – Grafų Tiškevičių alėjos 1-asis numeris. Kaip ir dera grafų Tiškevičių sukurto kurorto simboliui. Šiandien čia ir vėl vyksta koncertai, įvairūs kultūros renginiai. Palanga atgavo savo kultūros širdį. Kurhauzas ir vėl tapo bendruomenę telkiančia dvasios erdve, kur galima tiesiog pabūti, padiskutuoti ir pasidžiaugti.

Visa tai, ką čia surašiau, yra asmeninio dvasinio įspūdžio išpasakojimas. Pastarąjį apibendrinčiau taip: šiandien nuvykęs į Palangą išgyvenu man savą kilnųjį lietuviškąjį tapatumą. Todėl toliau čia vyksiu ir sieloje žengsiu savais grafų Tiškevičių ir kitų Tautos patriarchų nutiestais prakilniais takais.

Palangos Kurhauze nuolat vyksta įvairūs visuomenei skirti renginiai: visuomenės susibūrimai, sueigos, seminarai, konferencijos, kultūriniai renginiai ─ koncertai, spektakliai ir kt. Palangos Kurhauzo renginius rasite: https://www.facebook.com/Kurhauzas/?fref=ts.

Naudingos nuorodos:

•Palangos gintaro muziejus lankytojus pasitinka atnaujintuose ir restauruotuose, XIX a. pabaigoje pastatytuose grafų Tiškevičių rūmuose, kuriuos supa didelis ir gražiai tvarkomas Palangos botanikos parkas. Jo rinkiniuose sukaupta apie 29 tūkst. gintaro eksponatų.

•Pasižvalgykite po Palangos botanikos parką, kurį suprojektavo garsus prancūzas ─ kraštovaizdžio architektas E. F. André. Jis įkurtas šventojo Birutės miško teritorijoje ir ilgą laiką vietinių gyventojų vadintas Birutės parku. Šiltuoju metų laiku išgirsite Palangos orkestro koncertų garsus Rotondoje (pučiamųjų instrumentų orkestro estradoje), o vasarą, kiekvieną ketvirtadienį parke pamatysite teatralizuotą akciją „Birutės parko atspindžiai“.

•Istorijos mėgėjams Palangoje rekomenduojame aplankyti Pirmojo Palangos burmistro dr. Jono Šliūpo memorialinę sodybą, o meno mylėtojams ─ skulptoriaus modernisto Antano Mončio namus-muziejų (S. Daukanto g. 16). Vykdant menininko valią, jame skulptūras galima liesti rankomis, todėl muziejus patiks ir vaikams.

•Išvysti gausybę geriausių žmogaus draugų – šunų vienoje vietoje Palangoje siūlo Šunų muziejus (Taikos g. 8). Egzotinių gyvūnų mylėtojus nustebins insektariumas – vienintelis Lietuvoje specializuotas nariuotakojų zoologijos sodas (Malūno g.4). Muzikos, šviesos ir vandens šokiu pradžiugins šokantis muzikinis fontanas (Jūratės ir Vytauto g. sankryža, Nepriklausomybės aikštė), kur galite užsisakyti mėgstamas dainas.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metu ─ ir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.