Sunku patikėti, kad čia Lietuva: vokiečių bajorams priklausęs dvaras, įsikūręs šalia įspūdingos salos

Įstabiomis istorijomis ir legendomis apipinta Ilzenbergo dvarvietė garsi išskirtinai gražiu dvaru, ūkiniais ir gamybiniais pastatais bei angliško tipo parku. Šis dvaras unikalus ne tik Lietuvoje – tai vienintelis natūralios žemdirbystės ūkis Baltijos regione.

Ilzenbergo dvaras įkurtas 1515 m. Livonijos riterio Berndto fon Kersenbrocko. Ant kalno šalia Ilgio ežero iškilusiam dvarui prigijo vokiškas pavadinimas „Ilsen berg“, vokiškai reiškiantis Ilzės kalną.

Ilgus šimtmečius dvaras priklausė kelioms vokiečių bajorų giminėms ir geležinkelio inžinieriui N. N. Fuchsui. 1896 m. dvarą nusipirko lenkų bajorai Dimšos, kurie jį valdė iki 1940 m., kuomet dvarą konfiskavo sovietų valdžia.

1920 m. nustačius Lietuvos-Latvijos sieną, Ilgio ežeras buvo padalintas pusiau: dalis Ilzenbergo dvaro žemių kartu su Elžbietos fon Rutenberg 1844 m. pastatyta liuteronų bažnyčia atsidūrė Latvijoje.

Paskutinė dvaro šeimininkė iki pat sovietų okupacijos 1940 m. buvo lenkų bajoro Eugenijaus Dimšos žmona Livija Majorescu – garsaus Rumunijos veikėjo, buvusio šios šalies ministro pirmininko Tito Livijaus Maioresco dukra. Ji buvo puiki pianistė, dainininkė ir poliglotė, mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, anglų, vokiečių kalbas.

Tarpukariu Ilzenbergo dvaro šeimininkai buvo skyrę patalpą valstybinei įstaigai – Lietuvos ir Latvijos sienos perėjimo punkto raštinei, kambarius dvare nuomojosi valstybės tarnybų pareigūnai.

Ilzenbergo dvare dažnai lankėsi Kurtuvėnų dvaro savininkas grafas Stanislovas Pliateris-Zyberkas – Livijos Majorescu dukros Janinos Klaros vyras, Onuškio dvaro šeimininkė Marija Adomina Komarienė, Rokiškio dvaro grafas Jonas Pšezdzieckis, svečiai iš kitų Lietuvos dvarų, Rumunijos, Belgijos ir Lenkijos.

Dvaro svečius koridoriuje pasitikdavo meškos iškamša, kuri šiuo metu eksponuojama Rokiškio krašto muziejuje. Dvaro rūmuose būdavo aptariami politiniai, ekonominiai klausimai, švenčiamos įvairios šventės, klausomasi muzikos, dainų, poezijos.

2003 m. Ilzenbergo dvarvietė įgijo kitą šeimininką, kuris prikėlė ją naujam gyvenimui. Dvaro rūmai atgavo grožį – jie atrodo taip, tarsi nuo XIX a. būtų beveik nepakitę. Atstatyti apgriuvę pastatai: arklidė, svirnas, tvartai, dvarvietėje įkurtas natūralios žemdirbystės ūkis.

Dvaras sugrįžo prie savo šaknų. Jame vėl gyvena ir dirba žmonės, kurie mūsų laikams padovanojo Ilzenbergo stebuklą. Šiuo netipišku dvarų atgaivinimo Lietuvoje atveju iš karto imtasi dviejų darbų – restauracijos ir unikalaus dvarvietės ūkio kūrimo.

Ilzenbergo dvaro rūmai – vėlyvojo klasicizmo architektūrinio stiliaus pastatas, pradėtas rekonstruoti 2015 m. Dviejų aukštų rūmų tūrinė erdvinė kompozicija – pusiau atvira, „L“ raidės formos plano, kurį sudaro vakarų ir pietų korpusai su mansardomis bei rūsiu po pietų korpusu. Stogo forma – dvišlaitė.

Šalia dvaro rūmų šiemet rugsėjo mėnesį atidengta pirmoji skulptūra iš būsimojo skulptūrų parko. Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio „Angelų medis” – trijų metrų aukščio iš bronzos pagamintas kūrinys, ženklinantis naują autentiškos dvarvietės gyvenimo etapą.

Gražiausios Ilzenbergo dvarvietės erdvės skirtos svečių poilsiui ir ilgiems pasivaikščiojimams daugiau nei trijų kilometrų ilgio takais išpuoselėtame 15 hektarų angliško tipo parke su švariais tvenkiniais, sutvarkytomis ežero pakrantėmis, jaunų vaismedžių sodu, šimtamečių medžių alėja. Į legendomis apipintą Meilės salą Ilgio ežere kviečia užsukti ne tik grakščios formos tiltas, bet ir pati Ilzenbergo dvaro meilės legenda.

Šią legendą įkvėpusi istorija nutiko maždaug 1860 m. Ilzenbergo jaunimas tuomet Jonines ir kitas šventes buvo įsigudrinęs švęsti Ilgio ežero saloje, kurioje augo senas ąžuolas. Merginos tikėjo, kad tik prie šio ąžuolo vaikinų pasakyti meilės žodžiai išliks tvirti ir ilgaamžiai, kaip ir pats ąžuolas. Todėl dažnai net pačios viliodavo vaikinus plaukti į salą.

„Aš tave myliu“, – tokius žodžius prie salos ąžuolo savo išrinktajai Ievai kartą ištarė Jonas. Nespėjus jiems susituokti, atvyko caro žandarai ir išsiuntė Joną į rekrūtus dvylikai metų. Grįžo Jonas iš karo jau ne toks jaunas ir gražus. Nebesitikėjo, kad dar sutiks savo jaunystės meilę Ievą, bet ji visą laiką jo ištikimai laukė. Ji buvo nebe tokia jauna kaip kadaise, bet graži, tiesi, ištikimos meilės kupinų mėlynų akių.

„Aš negalėjau tavęs nelaukti. Argi neatsimeni, kad saloje, prie senojo ąžuolo pasakei, kad myli mane? Šie žodžiai niekur nedingo, jie mus lydėjo ir saugojo, kad vėl pamatytumėme vienas kitą. Saloje pasakyti meilės žodžiai išlieka ir saugo. Ar dabar supranti?“, – švelniai Jonui pasakė Ieva.

Netrukus jie susituokė, o jų laimei nieko netrūko. Bėgo metai, keitėsi kartos, o legendą apie Meilės salą nuklojo užmaršties dulkės. Naujieji Ilzenbergo dvaro šeimininkai, rinkę prisiminimus apie vietos žmones bei įvykius, nugirdo ir šias, seniai pamirštas meilės istorijas. Todėl jų rūpesčiu buvo nuspręsta pastatyti tiltą į Meilės salą. Ir pavadinti jį „Meilės tilto“ vardu.

Sakoma, kad legendinė Jono ir Ievos meilė yra Ilzenbergo dvaro atgimimo šaltinis. 500 metų istoriją skaičiuojantis dvaras yra vienintelis Lietuvoje visiškai atkurtas dvaras su pilnai funkcionuojančiu ir save išlaikančiu dvarvietės ūkiu. Ilzenbergas – ne tik baltumu tviskantys dvaro rūmai kerinčio grožio gamtos apsuptyje, bet ir harmonijoje su gamta natūralų žemės ūkio derlių auginantis ūkis.

Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse Ilzenbergas dabar yra didžiausias dvare veikiantis ūkis. Dvarvietėje rūpinamasi augalų ir gyvūnų gerove, viskas auginama itin natūraliai.

Dvare veikia net aštuoneri gamybos cechai: malūnas, pieninė, mėsinė, pakavimo, birių produktų, vaistažolių ir medaus cechai, rūkykla, universali virtuvė. Visus cechus dvaro lankytojai gali apžiūrėti ir pažinti, kaip kultūros paveldas dera su šiuolaikiškus natūralaus ūkininkavimo principus atitinkančio natūralios žemdirbystės ūkio veikla.

Naudingos nuorodos lankytojams:

• Gražiausios Ilzenbergo dvarvietės erdvės skirtos svečių poilsiui ir ilgiems pasivaikščiojimams daugiau nei 3 kilometrų takais išpuoselėtame 15 hektarų angliško tipo parke su švariais tvenkiniais, sutvarkytomis ežero pakrantėmis, jaunų vaismedžių sodu, šimtamečių medžių alėja. Į legendomis apipintą Meilės salą Ilgio ežere kviečia užsukti grakščios formos tiltas.

Daugiau informacijos apie dvarvietę: Ilzenbergo k. 4, Juodupės seniūnija, Rokiškio raj., tel. [phone], el. paštu [e-mail] ir internetinėje svatainėje.

Prieš apsilankant Ilzenbergo dvaro parke, pravartu žinoti, kad yra renkamas lankytojo mokestis (2 Eur), kurį galėsite sumokėti atvykę į dvarą ar išsiuntę telefonu 1398 SMS žinutę su tekstu „Parkas“ (2,5 Eur).

• Pasirinkę ekskursiją kartu su gidu keliausite į tikrų Ilzenbergo dvaro istorijų bei legendų pasaulį. Kelionę siūlome užbaigti degustacija, mėgaujantis apžiūrėto unikalaus ūkio produktų skoniu ir kvapais.

Galimos ir ekskursijos apžiūrint Ilzenbergo dvaro parką ir ūkį. Dvaro šeimininkai kviečia pasisvečiuoti ilgiau, bei iš anksto užsisakius, pasilikti pietų. Visi patiekalai ruošiami tik iš ūkyje išaugintų produktų.

Ekskursijos kaina žmogui (su gidu) – 7,5 Eur (minimalus ekskursijos dalyvių skaičius – 10). Jas reikia užsisakyti iš anksto.

Harmonijoje su gamta išaugintų produktų (gaminių iš pieno, mėsos, daržovių, grūdų) degustacija – 4 Eur asmeniui. Pietūs – užkanda, sriuba, karštas patiekalas, arbata su dvaro sausainiais kainuoja nuo 7 iki 10 Eur asmeniui.

Lankymosi laikas Ilzenbergo dvare:

• nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 31 d. – savaitgaliais ir šventinėmis dienomis nuo 10 iki 17 val.

• nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. – kiekvieną dieną nuo 10 iki 19 val.
Virtualią kelionė galite išbandyti čia.

• Vykdami į Rokiškį, esantį už 30 kilometrų nuo Ilzenbergo dvaro, pamatysite įspūdingus Onuškio dvaro sodybos griuvėsius (Juodupės sen.). Onuškio dvaro istorija prasidėjo 1522 m. Nuo XVIII a. Onuškio vietovė priklausė Rajeckams, vėliau Onuškį nusipirko Raguvėlės dvaro savininkas Juozapas Komaras. Jo sūnus Teofilis XIX a. Onuškyje pastatė vėlyvojo klasicizmo rūmus, kurių fasade puikavosi 11 kolonų, atgręžtų į parką.

Manoma, kad rūmus projektavo garsus to meto architektas Cezaris Anikinis. Po rūmų statytojo T. Komaro mirties dvarą valdė jo sūnus Vladislovas Komaras. Onuškio dvaro rūmai sudegė per pirmąjį pasaulinį karą, nors jų griuvėsiai atlaikė net ir antrąjį. Romantiškų griuvėsių fone mėgsta fotografuotis jaunavedžiai.

• Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (Nepriklausomybės a. 1A –1, Rokiškis) – vienas iš gražiausių neogotikos architektūros ansamblių Lietuvoje. Bažnyčios viduje išvysite visą meno vertybių ekspoziciją. Šios XIX a. bažnyčios interjeras visas suprojektuotas ir sukurtas aukštos kvalifikacijos užsienio architektų, dailininkų bei meistrų.

1866 m. patvirtintas architekto fon Šachto mūrinės bažnyčios projektas. 1868–1877 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Jos fundatorius – Rokiškio grafas Reinholdas Tyzenhauzas. Vėliau po presbiterija įrengta ir pašventinta požemio koplyčia, altoriui Paryžiuje pagaminta 12 skulptūrų, kurios Varšuvoje buvo paauksuotos.

Pagal architekto Georgo Vernerio projektą 1882 m. įrengtas didysis altorius ir sakykla. Į bažnyčią dirbti vargonininku pakviestas čekas Rudolfas Lyhmanas, vadovavęs ir Tyzenhauzų dvare veikusiai muzikos mokyklai.

• Rokiškio miesto centro planas – klasicistinis, vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvoje. 1929 – 1931 m. skulptorius Robertas Antinis sukūrė net tris paminklus, skirtus Lietuvos nepriklausomybei. Vienas iš jų yra pastatytas Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje. Šis paminklas ir sovietmečiu išliko nenugriautas. Rokiškėnai jį laiko tautinio atgimimo simboliu. Rokiškio centrinę aikštę taip pat puošia paminklas, skirtas Rokiškio miesto 500 metų jubiliejui atminti.

• Centinės miesto aikštės rytinėje dalyje, buvusiuose Rokiškio dvaro rūmuose, įsikūręs Rokiškio krašto muziejus (Tyzenhauzų al. 5, Rokiškis).

Jame galėsite susipažinti su dvaro pastatais, parku, dvaro kultūros ir buities eksponatais, unikaliais Liongino Šepkos medžio drožiniais, prakartėlėmis, senosiomis medžio skulptūromis, lietuviškais metaliniais kryžiais. 2011 m. Rokiškio dvaro sodyba buvo pripažinta patraukliausia Europos turistine vietove, o po metų pelnė Metų muziejaus apdovanojimą. Šiemet joje įsikūrė Senelio Kalėdos rezidencija.

Viena iš populiariausių edukacinių pramoginių programų Rokiškio krašto muziejuje yra „Sūrio kelias“. Jos metu sužinosite apie senovinius pieno produktų gaminimo būdus, pamatysite etnografinius pieno rauginimo, sviesto mušimo ir kitus indus, ragausite bendrovės „Rokiškio sūris“ sūrius. Kaina - 4 Eur. Kitus edukacinius žaidimus galite pamatyti čia.

Daugiau informacijos rasite internetinėje svetainėje.

• Pasidairykite po tapytų langinių gatvę-galeriją po atviru dangumi. Nuo 2005 m. Rokiškyje rengiami langinių tapymo plenerai. Jų tikslas – atgaivinti namų puošybos tradiciją. Centrinė Respublikos gatvė dar tarpukario metais statytais vienaukščiais mediniais namais labai primena kaimo „ulyčią“.

Teisingai sudėlioti akcentai, paryškinti aukštaitiškai architektūrai būdingi bruožai tapo dideliu privalumu miesto veidui. Langinių tapybos motyvuose vaizduojamas pasaulio medis, dangaus šviesuliai, kiti baltiški mitologiniai ženklai. Jas puošia geometrinė ornamentika, figūrinės kompozicijos, tautiniai ornamentai, gyvūnijos motyvai, natiurmortas, portretas, archeologiniai dirbiniai, Lietuvos tūkstantmečio emblema, abstrakcijos.

Pasirinkus kitą kryptį, keliaujama į Pietryčus link Utenos rajono. Apžiūrimas Gačionių dvaras, kurį ilgą laiką valdė baronai Rozenai ir Jūžintų bažnyčia, kurioje yra išlikusios autentiškos vienuolių celės. Atstumai: nuo Rokiškio iki Jūžintų – 27 km., o iki Gačionių – 23 km.

• Jūžintus lyg pasaga juosia ilgas (3,8 km ilgio ir 0,2 km pločio), gražus Jūžinto ežeras. Miestelio pavadinimo legendoje pasakojama, kad iš šiaurės pusės atjojęs raitelių pulkelis pradėjo klausinėti žmonių kas čia gyvena. Pastarieji ir paaiškino, jog eigulys, turintis 7 dukras, o pamoję kalnelio pusėn tarstelėjo – „o ten – jų žintai (žentai)“. Nuo to laiko miestelis ir ežeras gavo Jūžintų pavadinimą.

Miestelio pasididžiavimas – centre ant kalvos, prie pat pagrindinio kelio pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Jos pagrindinis fasadas atgręžtas į tekančią saulę, o vakarinė šviesa, nuauksindama apsidę, kartu pro mažus langelius srūva į buvusias atgailos kanauninkų celes.

Ši keistos, ne iš karto perprantamos architektūros šventykla ilgą laiką buvo ne tik Dievo, bet ir vienos iš mažiausiai Lietuvoje žinomos vienuolijos namais. Rūsio sienos kriptose buvo laidojami grafai.

Vienuolių celėse įkurtas nedidelis muziejėlis, kuriame saugomi įvairūs liturginiai reikmenys, maldynai, metalinių kryžių viršūnės, nuo sunykimo išgelbėtos skulptūrėlės. Jūžintų bažnyčia didžiuojasi garsiausio XIX a. Rokiškio krašto tautodailininko Jono Dagio darbais ir labai senais 12 registrų vargonais.

Daugiau maršrutų ir ekskursijų Jums gali pasiūlyti Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centras: tel. [phone], el. paštas [e-mail].

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.