„Tado Blindos“ filmo kūrėjų išgarsintas Lietuvos miestas: pamatyti tikrai yra ką

Jei šiais metais tektų važiuoti pro Pakruojį, akį patrauktų ir smalsumą sužadintų ne tik filmo „Tadas Blinda“ kūrėjų dėka lietuvių atmintyje įsitvirtinęs garsusis Pakruojo tiltas ir dvaras.

Užsukus į miesto centrą pastebimas pastatas, kurį galima pavadinti nepriklausomos Lietuvos ketvirčio amžiaus paveldosaugininkų pastangų išsipildymu – medinė Pakruojo sinagoga. Šį sykį ji randama ne apgriuvusi, apdegusi ir pasmerkta užmarščiai, o restauruota, apsupta žalumos, įrėminta sutvarkytos Kruojos upės pakrančių panoramos. Sinagoga laukia jaunųjų skaitytojų, Lietuvos lietuvių ir Lietuvos bei pasaulio žydų, paties Pakruojo krašto žmonių ir istorijos tyrinėtojų.

Lietuva iš kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių išsiskiria santykine išlikusių medinių sinagogų gausa – jų priskaičiuojama net iki dvidešimties. Beveik visos jos ne pačios geriausios būklės, sovietmečiu buvusios kultūros centrais, kino teatrais, mokyklų sporto salėmis, kolūkių grūdų sandėliais ir, galiausiai, tiesiog nebenaudojamais pastatais. Keliolikoje Lietuvos vietovių iki šiol nebyliai klausiančios kasdien pro šalį praeinančių žmonių – kas mes ir kieno?

Prireikė beveik ketvirčio amžiaus ir nemažų įvairaus lygmens įtikinėjimų, priminimų, prisiminimų bei pastangų, kol pakruojiečiai tapo drąsiausiais Lietuvoje, galiausiai atsakiusiais į lemtingą pastatui klausimą sąžiningai – tu buvai seniausia, didžiausia ir puošniausia mūsų krašto žydų religinė šventovė beveik pusantro šimto metų, turi puošti Lietuvą bei liudyti jos istoriją dabar ir ateityje.

Būtent dėl šio apsisprendimo, gegužės 19 dieną, po restauravimo ir tvarkybos darbų duris atvėrusi sinagoga, tiesa, dabar jau Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius, tapo atvira visiems norintiems daugiau sužinoti apie mūsų žydiškąjį – litvakiškąjį pasaulį. Biblioteka, ypač vaikams, yra vienas geriausių pastato pritaikymų visuomenės reikmėms, nes joje visuomet šurmuliuos auganti ir sąmoningėjanti karta, vyks atviri koncertai, diskusijos, knygų pristatymai, paskaitos, edukaciniai užsiėmimai... Visa tai, ką dabartis gali ir turi duoti ateičiai bei nepagražintam, nesusiaurintam, neišrankiotam istorijos supratimui.

Susirinkusiųjų į atidarymą būrys taip pat buvo įspūdingas, kadangi projektas finansuotas Europos ekonominės erdvės programos (3 narių: Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino) bei Lietuvos biudžeto lėšomis, nuolatos lydėtas Pakruojo rajono, Lietuvos žydų bendruomenės, Lietuvos paveldosaugos specialistų, tarptautinių ekspertų bei visuomenės akylo dėmesio.

Pati Pakruojo sinagoga statyta ribiniu laiku – 1801 m., kai Lietuvoje Barokas jau buvo išsikvėpęs ir užleidęs vietą akį raminančiam Klasicizmui. Bet įpročio galia gaji ir vietiniai meistrai nepajėgė visiškai atsisakyti barokinių įmantrybių. Taigi, vėlyvojo baroko, vietinių meistrų liaudies architektūros ir sparčiai plintančio klasicizmo tradicijų persipynimas išryškėja vos pažvelgus į sinagogos eksterjerą: 16 m ilgio ir 12 m pločio kultūros paveldo objektas ryškus darniomis formomis, liaudiškai architektūrai būdingomis proporcijomis, santūria saikinga sienų apdaila bei langų dekoru, o barokinio grakštumo pastatas įgauna dėka dviejų pakopų keturšlaičio stogo ir lenktų angų formų.

Interjero dekoras geriausiai atskleidžia tuos kelis šimtmečius bendrabūvio, kuris dabar visame pasaulyje žinomas ir vertinamas kaip litvakiškumas, litvakų kultūra. Nors lubų tapyboje dominuoja pagrindiniai žydų menui būdingi dekoro elementai (liūtas, elnias, tigras, erelis, savo uodegą įsikandęs leviatanas) bei kiek neįprastas, bet Toros ir Talmudo tyrinėtojams litvakams artimas stalo su knygomis vaizdas, žydiška tematika įgauna tradicinei, liaudiškai lietuvių kultūrai būdingo lyriškumo, įkomponuodama vietinius paukščius ir darželių gėles. Šalia tradicinių žydams ir lietuviams liaudiškos tapybos objektų Pakruojyje aptinkamas dramblys ir, matyt, 1885 m. ar, remiantis naujausiais duomenimis, 1895 m. sinagogos remonto ir perdažymo metu moterų skyriaus galerijoje atsiradęs traukinys.

Deja, pagrindinės interjero puošmenos – vyrų maldų salėje dominavusių medinių aron kodešo ir bimos neišliko, tačiau šią stoką bent iš dalies užpildo ekspozicijoje turima ikonografinė medžiaga ir 1938 m. garsaus mokslininko Chackelio Lemcheno parašytas straipsnis „Pakruojaus medinė sinagoga“. Pradėjus tvarkybos darbus, aptiktos ir kelios per stebuklą išlikusios detalės, kurios buvo lemtingos restauratorių sprendimui atkurti vidaus apdailą. Ardant vidinį sienų apšiltinimo sluoksnį (spaliais užpildytą ir tinku sutvirtintą medinę konstrukciją), buvo atrasti autentiški XIX a. pab. tapeto fragmentai, kurių dalis yra restauruota ir matoma lankytojams, o pagal atrastą pavyzdį pagaminti nauji sienas papuošę tapetai. Kita netikėta staigmena buvo valant sienas aptiktos kelios sovietmečiu demontuotų lubų skliautų lentos, leidusios atkurti didžiąją dalį autentiškų lubų tapybos spalvų. Prie šių didžiųjų radinių pridėjus autentišką raižytą kolonos viršų, susidarė kritinė masė radinių, nulėmusi restauratosių apsisprendimą pilnai atkurti interjerus.

Sinagogos atidarymo šventėje dalyvavo didžiulė žmonių minia. Kaip niekad vieningai tądien buvo padaryta svarbiausia išvada: Pakruojo rajono viršūnės konstatavo, kad jų sinagogos restauravimas svarbus šiam kraštui: Lietuvos žydų bendruomenės – kad Lietuvos ir pasaulio litvakams, Kultūros paveldo departamento – visos Lietuvos žmonėms, o Izraelio ir Norvegijos ambasadorių pavaduotojos ir pačiu savo buvimu, ir žodžiais liudijo šio nekilnojamojo kultūros paveldo objekto svarbą Europos ir pasaulio paveldui neabejingų žmonių bendruomenei.

Paminėti sinagogą, bet nė žodžiu neužsiminti apie unikalų Rytų Europos fenomeną – žydiškąjį štetlą – būtų tas pats, kas unikalią knygą pristatyti perskaitant vieną, kad ir svarbiausią, jos puslapį. Miestas, nuo XIX a. pradžios turėjęs iš tiesų didelę, gražią ir nuolat prižiūrimą vasarinę sinagogą, buvo ne šiaip sau vienas iš daugelio Lietuvos istorinių urbanistinių darinių. Tai, be jokių abejonių, buvo ganėtinai didelis ir stiprus štetlas su gyvybinga, turtinga ir kūrybinga žydų bendruomene. Daug galima būtų pasakoti apie istorinius Lietuvos miestelius ir jų unikalų komponentą – štetlą, tačiau visuomet geriau bent vieną kartą pačiam pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti ar perskaityti. Tiems, kuriems žodis „štetlas“ iki šiol nieko nesako, bet norėtų žinoti jo esmę ir svarbiausius aspektus, būtinai reikia dalyvauti šių metų Europos žydų kultūros dienų renginiuose rugsėjo pradžioje. Ir, atitinkamai, tiems, kuriems šis žodis ir reiškinys tikrai gerai žinomas, rugsėjo pirmajį savaitgalį būtinai reikia organizuoti pažintinį pasivaikščiojimą savo miestelio buvusiam štetlui atrasti ir į jį bent porai valandų nukeliauti.

Taigi, turintiems ką papasakoti apie XVIII-XX a. pirmos pusės Lietuvos žydų gyvenimą su lietuviais ir kitų etninių grupių atstovais, kviečiami prisijungti prie Europos Tarybos inicijuoto tarptautinio kultūros projekto „Europos žydų kultūros dienos“, kadangi šių metų renginių tema Lietuvoje yra „Diaspora ir paveldas. Štetlas“. Projekto esmė jau daugelį metų lieka ta pati – pirmiausia neskubriai pasivaikščioti, įdėmiai įsižiūrėti ir iš įdomių, patikimų šaltinių sužinoti apie konkretaus krašto žydų istoriją. Lietuva turėjo tikrai ryškią, dvasiškai turtingą ir Dievo talentais apdovanotą litvakų kultūrą, kurią, paradoksalu, šiandien geriau žino pasaulis anapus Lietuvos sienų. Pakruojo sinagogos atidarymas yra tarsi raktas tiems lietuviams, kurie norėtų susipažinti, suprasti, pajusti ir atsekti šalia buvusių žmonių gyvenimų pėdsakus, kurie norėtų perskaityti savo gimtųjų miestelių istorijas, pasidalinti jomis.

Ko gero, didžiausias įmanomas būtent istorinis pagarbos buvusiems gyvenimams ir kančiai įamžinimas yra ne nauji paminklai, ne prie jų sakomos kalbos ar pagaliau išdrįsusiųjų prisiminti savo šalies užmarštin nugramzdinto gyvenimo atkarpą eisenos, bet pačiõs dar išlikusios istorijos materialių liudijimų gaivinimas. Pakruojo sinagoga dar tik pradeda pasakoti savo liudijimą. Ir ji nori būti išgirsta.

Naudingos nuorodos lankytojams:

Pakruojo dvaras. Važiuojantiems į Pasvalį siūloma nepraleisti progos ir pasigrožėti įspūdingu Pakruojo dvaro tiltu bei pakeliauti laiku – pajausti išskirtinę dvaro dvasią. Šis dvaras yra didžiausias Lietuvoje, gyvenantis jam įprastą senovinį XIX a. pab. gyvenimą ir kiekvieną dieną priimantis svečius.

Rozalimo parkas. Norintys ne tik pasigrožėti kultūra, bet ir pasimėgauti gamtos paveldu, kviečiami aplankyti Rozalimo miško parką ir pažinimo taką. Vaikai čia ras supynių ir karstynių, suaugusieji –ramybę, atgaivą ir gamtos grožį. Daugiau informacijos galima rasti internetiniame puslapyje.

Žeimelio krašto muziejus. Norintiems atrasti dar vieną Lietuvos miestelį, rekomenduojama aplankyti Žeimelį. Buvusioje miestelio karčemoje įsikūręs Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala” laukia lankytojų, norinčių sužinoti miestelio istorija, pamatyti lankytinus objektus, susipažinti su pačiu miesteliu. Lankytojai laukiami šeštadienį, sekmadienį. Būtina išankstinė registracija. Daugiau informacijos galima rasti internetiniame puslapyje.