Čia jau kelis dešimtmečius plačiai veikia didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas – daugiau nei 30 upių ir upelių, laukinės gamtos ir dar gyvų kaimiškos kultūros tradicijų saugotojas bei pažintinių veiklų skatintojas. Beveik visa parko teritorija plyti Dainavos girioje, kurią raižo įspūdingi šaltavandenės Ūlos ir didingojo Nemuno skardžiai, juosia Grūdos ir Straujos slėniai, vėsina gausūs Skroblaus upelio šaltiniai.
Natūralu, kad vešinčios gamtos apsuptyje nuo seniausių laikų kūrėsi žmonės – prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu tai liudijančių akmens amžiaus stovyklaviečių. Istorine praeitimi bei gražiais vaizdais garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis. Barokiniu iškilumu garsėja Liškiavos dominikonų bažnyčia bei vienuolynas, įsimintina ir pagrindiniu barokiniu fasadu bei gausiais dailės kūriniais išsiskirianti Merkinės bažnyčia. Giriniuose kaimuose, šalia Marcinkonių, išliko tradicinė kaimų struktūra ir žemėnauda, daug vertingų šimtamečių trobų pastatų etnografiniuose Musteikos, Zervynų, Margionių, Dubininko, Lynežerio kaimuose.
Atokios vietovės, blogi keliai, prastos žemės – tai svarbiausios priežastys, dėl kurių šiuose kaimuose atpažįstama dar XIX a. pab. – XX a. pr. susiklosčiusi kaimo struktūra, akį traukia tradicinių pastatų guotai. Bet ne tik tai. Kaimuose iki šiol stengiamasi išlaikyti Dzūkijos regiono kultūrines tradicijas, senuosius ūkininkavimo metodus, amatus, palikti ateinančioms kartoms amžius kauptą dvasinį ir medžiaginį lobyną. Dzūkijos nacionalinio parko specialistai ir vietos bendruomenės stengiasi sudaryti sąlygas pažintinio turizmo plėtrai. Juk būtent neskubrus, sąmoningas savo paties ir kitų kraštų pažinimas skatina žmones vertinti ir branginti patirtis, daiktus, vietoves. Musteika ir Zervynos – du ryškūs Dzūkijos dvasinį lobyną kaupiantys ir palaikantys kaimai, su kuriais verta ir įdomu susipažinti iš arčiau.
Musteika yra vienas nuošaliausių pietryčių Lietuvos miškinių kaimų. Netoli jo plyti Čepkelių raistas, kuriame gausu retų augalų ir gyvūnų. Sodybas iš visų pusių supa miškai, daugiausia pušynai. Per kaimo žemes teka Grūdos intakas Musteika, šalia kurio krantų ir išsibarstę sodžiai. Musteikos kaimas priklausė Varėnos dvarui bent jau nuo XVIII a. pabaigos, kuomet jis buvo paminėtas Varėnos dvaro žemių inventoriuje (1785 m.). Nepaisant dabartinio vietovės nuošalumo, pagal LDK administracinį pasiskirstymą nedidelis kaimas priklausė skirtingiems pavietams: Trakų pavietui (Varėnos seniūnijai) ir Gardino pavietui (Berštų girininkijai). Žinoma, kad Musteikos apylinkėse knibždėjusių žvėrių bei paukščių atvykdavo medžioti LDK didikai.
Musteikiškiams nuolatinių pajamų suteikdavo įvairūs miško darbai, grybų, uogų ir vaistažolių rinkimas. Iki I-ojo pasaulinio karo kaime veikė dervos varykla, kuriai žaliavą pristatydavo vietiniai gyventojai. Tačiau pagrindinis kaimo žmonių užsiėmimas ir verslas buvo drevinė bitininkystė. Apie jos įsišaknijimą krašte liudija kaimo apylinkėse užsilikusios drevės ir dar gyvi bičių priežiūros papročiai.
Musteiką išgarsino ir gamtininkas, profesorius Tadas Ivanauskas, čia atidaręs pirmą regione lietuvišką kaimo mokyklą. Pasak aktyvaus aplinkosaugininko ir Musteikos kaimo bendruomenės valdybos nario Žymanto Morkvėno, būtent šio pastato būklė ir noras įprasminti profesoriaus, Musteikoje praleidusio svarbius savo mokslinės ir kūrybinės veiklos metus, darbų atminimą buvo lemtingas. Susitelkusi bendruomenė ėmėsi kaimo atnaujinimo projekto, kurį parėmė Europos ekonominės erdvės finansavimo mechanizmas, Lietuvos valstybė ir pačios bendruomenės „Musteikos pirkia“ nariai. Siekiant išsaugoti Musteikos kraštovaizdį bei unikalų kaimo mikroklimatą, Musteikos kaimo bendruomenė, pasitelkusi prityrusius meistrus, tvarko ir restauruoja kaime esančias vertingas sodybas, panaudodami tradicinės kaimo architektūros tvarkymo technologijas.
Per trejus projekto įgyvendinimo metus atnaujinta 40 įvairių statinių. Pirkios, ūkiniai pastatai pasipuošė mediniais stogais, sodybų tvoros puikuojasi dar įprastinės tamsios spalvos neįgavusiais skaldytais štankietais, atnaujintos pirkių durys, langai, langinės ir jų puošyba suteikia žvalumo ir gaivos seniesiems Musteikos statiniams. O svarbiausia, kad atnaujintus statinius kaimo bendruomenė stengiasi pripildyti gyva tradicine Dzūkijos kaimo gyvensena.
Piečiau, kitame Dzūkijos nacionalinio parko gale, prie Ūlos ir Povilnio upelio yra įsikūręs Zervynų kaimas. Pirmieji gyventojai šiose apylinkėse apsigyveno dar paleolito laikotarpiu, ką liudija atrastos 24 akmens ir žalvario amžiaus stovyklavietės. Nors pavadinimą kaimui kadaise dovanojo karingieji jotvingiai, rašytiniuose šaltiniuose Zervynos pirmą kartą paminėtos tik 1742–1748 m., Merkinės parapijos gimimų metrikų knygose.
Smėlėtos Zervynų žemės nėra derlingos ir žemdirbystė čia niekada nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Gyventojai vertėsi medžiokle, bitininkyste, gyvulininkyste, žvejyba, rinko miško gėrybes, vaistažoles. Kaip ir Musteika, Zervynos garsėjo savo bitininkais drevininkais. Kartu su bitininkyste, pragyvenimui didelės reikšmės turėjo miško gėrybės – grybai ir uogos. Ypač didelę paklausą turėjo ir vis dar turi baravykai ir voveraitės. XIX a. pabaigoje carinei Rusijai šalia Zervynų nutiesus geležinkelį, džiovinti baravykai buvo vežami į Vilnių, Varšuvą, Sankt Peterburgą.
Iki dabar menkai tepaliestas Zervynų kaimas – valstybinės reikšmės architektūros paminklas su 48 sodybomis, iš kurių 8 paskelbtos etnografinėmis.
Zervynų kaimas atskleidžia senesnį nei Musteikos, XVIII – XIX a. susiformavusio kaimo vaizdą. Tarp Ūlos upės šlaitų bei klonių vinguriuojanti ir staigiais kampais užsisukanti ulyčia (gatvė) yra pagrindinė ašis, nuo kurios į kiemų gilumas prie atsišakojusių ulyčėlių kupetomis susimetusios sodybos. Čia stovinčios kaimo pirkios, svirnai, tvartai, kluonai ir kiti statiniai. Nemažai klėčių ir tvartų stovi ant medinių pamatų – vertikaliai įkastų smalingų rąstelių ar trinkų, stovinčių tiesiog ant smėlio. Dauguma trobų langų, durys, ir prieangiai papuošti ornamentais. Pastatų stogai dvišlaičiai, dengti šiaudais, gontais, skiedromis ar nendrėmis.
Čia gyvenęs ir kūręs Nacionalinės premijos laureatas Juozas Aputis apie gyvenimą Zervynose yra sakęs: „Su Zervynomis prasidėjo naujas pažinimo etapas – žmonių, gamtos ir aplinkos. Aš tiesiog susigyvenau su kaimo žmonėmis. Ypač savo amžiaus ir su vyresniais, kurių jau nebėra. Jų gyvenimų istorijos, pasakojimai man – tiesiog palaima... Galų gale, karvių ginimas – tai tikri V.Krėvės „Skerdžiaus“ vaizdeliai... Kai aš atsikėliau, buvo 86 karvės, o dabar – tik viena. Šita karvė per širdį eina kiekvienam, kai ji būbauja, ėdus ar neėdus, nes ji viena liko... Visa tai matau filosofiškai – ką daro laikas. Kai žinai to žmogaus, to ūkio istoriją, kaip staiga viskas baigiasi... Tai šitokie yra mano Dzūkijos lobiai. Aš jaučiuosi šito sodžiaus, šitos aplinkumos žmogus. Jau kartais atrodo taip, kad ir nejauti, atvykęs esi ar ne, nes visas kaimo gyvenimas yra tavo gyvenimas, visos istorijos yra tavo, visos laidotuvės yra tavo... Pagaliau, ta Zervynų kaimo tyla – ji yra pasakiška! Ir tos Zervynų kaimo moterys, kurios laiko visus namų ir kaimo kampus. Ir tos kaimo tradicijos man yra stebuklingos...“
Atsinaujinusios Zervynos ir Musteika laukia grįžtančių vaikų ir giminių, užklystančių iškylautojų ir patyrusių žygeivių, turistų, atvažiuojančių dviračiais, automobiliais, traukiniais, atplaukiančių baidarėmis. Tačiau šie, kaip ir kiti Dzūkijos kaimai, yra ne tik sustingdyto laiko istorija, kryždirbystės paminklai, šilinių ar gruntinių dzūkų namų statybos tradicijos. Etnografiniuose kaimuose stengiamasi išlaikyti senąjį gyvenimo būdą, ritmą, pagal kurį viskas sukosi ir tebesisuka kalendorių darbų cikle, o žmogus ir darbui, ir šventei suranda Dzievulio duoto laiko. Dzūkijos nacionaliniame parke gyvenantys žmonės vis dar renka uogas, grybus, vaistažoles, iš drevių kopinėja medų, kepa grikines babkas, audžia drobes ir rankšluosčius, laukia iš miestų ir užsienių grįžtančių vaikų, o per Vėlines kapinėse kuria laužus. Ir, žinoma, savo žvitria bei lengva tarme dainuoja, porina istorijas.
Naudingos nuorodos:
Planuojantiems kelionę po Dzūkijos nacionalinį parką pravartu aplankyti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkciją. Iš anksto susipažinti su šio krašto lankytinais objektais ir įžymybėmis galite tinklalapyje.
Daug naudingos informacijos, įdomią ekspoziciją ir edukacines veiklas rasite Merkinės krašto muziejuje, įsikūrusiame Merkinėje, Dariaus ir Girėno g. 1. Iš anksto susipažinti su muziejaus rekomenduojamais lankytinais krašto objektais galite muziejaus svetainėje.
Netoli Zervynų – Pauosupės kaimas, kur poetas Anzelmas Matutis praleisdavo savo vasaras. Čia galima pamatyti Anzelmo Matučio drevę – namą.
Pasukus iš Zervynų atgal, nepamirškite užsukti į Mančiagirės kaimą. Šio kaimo kapinėse, kurios įrengtos netoli kryžkelės, galima pasigrožėti bene gražiausiais šio krašto kryžiais.
Ant kairiojo Ūlos terasos kranto, tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų – garsioji „Ūlos akis“. Tai lyg mažytis ežerėlis, kurio duburio ilgis 4,4 m, o plotis – 3,4 m. Šaltinio centre nuolat kunkuliuoja stiprios vandens srovės maišomas smėlis. Iš šaltinio į Ūlą 67 m. ilgio upeliu per parą nuteka net 137,2 m3 vandens. Didžioji dalis Šilinių dzūkų kaimų įsikūrę prie upių primena, kad Dzūkijos nacionalinis parkas tai ne tik miškų, bet ir upių, upelių, upokšnių parkas.