Šimtmetis: Lietuvos žydai. Nepriklausomos Lietuvos žydai paskatino lietuvius drąsiau imtis verslų

Žydai vadinami ne tik knygos, bet ir verslininkų tauta. Tai patvirtina ir Lietuvos žydų (litvakų) XX a. pirmosios pusės istorija, atskleidžianti jų svarų indėlį į jaunos valstybės ekonomikos plėtrą.

Žydų verslumas Lietuvoje turi gilias šaknis. Jau XIX a. pabaigoje išryškėjo lietuvių ir žydų „biznio“ skirtumai. Lietuvių, kuriems didžiausia ir, ko gero, vienintelė vertybė per amžius buvo žemė, absoliuti dauguma gyveno kaime ir vertėsi žemės dirbimu, tik su juo siedami savo gerovę.
Žydai gi, kurių teisės pirkti, nuomotis bei dirbti žemę buvo suvaržytos, turėjo rasti kitus pragyvenimo šaltinius miesteliuose ir miestuose, kuriuose gyveno. Ilgainiui, XIX a. pab.– XX a. pradžioje, jie ėmė dominuoti prekyboje: Kauno gubernijoje net 87 proc. krautuvių buvo žydų rankose.

Amatuose ir pramonėje buvo panaši padėtis – žydams priklausė visi 6 muilo fabrikai, iš 6 tabako įmonių – 5, iš 32 odos apdirbimo įmonių – 31. Iš pastarųjų išsiskyrė Chaimo Frenkelio fabrikai Šiauliuose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą juose dirbo beveik 1000 darbininkų. Šie fabrikai buvo įvertinti net 25 mln. aukso rublių. Iki I pasaulinio karo 53 proc. pramonininkų ir 74 proc. prekybininkų Lietuvoje buvo žydai.¹

Pirmasis pasaulinis karas ne tik sugriovė Lietuvos ūkį, bet ir sudarė palankias sąlygas lietuvių tautiniam judėjimui užbaigti „valstybės atstatymo bylą“. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas buvo tik deklaracija, kurią paversti „kūnu“ reikėjo visos visuomenės pastangų. Šiame Lietuvos valstybės ekonomikos kūrimo ir stiprinimo kelyje žydų indėlis yra ženklus ir reikšmingas.

Po karo į Lietuvą sugrįžę žydai rado sugriautus namus, išplėštas, sunaikintas krautuves, dirbtuves, įmones. Reikėjo iš naujo kurti savo verslus. Ir čia jiems labai padėjo giminės, gyvenusios už Atlanto, bei tarptautinės žydų organizacijos, tokios kaip „Jekopo“ ir „Joint“ (American Joint Reconstruction Foundation – Amerikos jungtinis atstatymo fondas), kuris Lietuvoje padalino net 24 mln. markių, iš kurių 2,5 mln. gavo amatininkai, kooperatyvai – 900000 markių. Fondas taip pat suteikė 83 paskolas namų atstatymui, dalyvavo 1333 naujų namų statybose. Ši tarptautinių organizacijų parama padėjo ne tik žydams atstatyti ir plėsti savo verslus, bet ir buvo gana reikšminga finansinė injekcija į nepriklausomos Lietuvos kūrimą.

Kaip pažymi dr. G.Vaskela, tyrinėjęs tautinius aspektus Lietuvos ūkio politikoje, tuo laikotarpiu lietuviai nenoriai ėmėsi verslo, ypač pramonės. Jie mieliau statėsi namus, pirko žemės ūkius. Daugelis jų net neturėjo pinigų pradėti verslą, o tie, kurie imdavosi jo, dažnai sužlugdavo dėl patirties bei išmanymo stokos, lėšų trūkumo, korupcijos ir įmonių vadovų nesąžiningumo, užsienio gamintojų konkurencijos ir kitų veiksnių.

Tokia liūdna patirtis dažnam atmušdavo norą dirbti verslo sferoje. Žydai turėjo aukštesnę kvalifikaciją, didesnę patirtį, racionaliau tvarkė savo verslus, nes į juos investavo savo lėšas². Nors ir jų neaplenkdavo nesėkmės, tačiau dauguma jų sugebėjo išsilaikyti ir net išplėsti savo verslą. Tai matydami, lietuviai dažniausiai šią sėkmę siejo vien tik su žydų apsukrumu.

1923 m. surašymo duomenys rodo, kad žydai buvo įsitvirtinę visose to meto verslo ir pramonės srityse. Jie kontroliavo 77 proc. prekybos, 22 proc. pramonės įmonių Lietuvoje. Svarbu pažymėti, kad žydų dėka buvo kuriamos ir plėtojamos gamybos ir verslo sritys, reikalingos jaunai valstybei. Tai statybos, statybinių medžiagų, tekstilės ir trikotažo, gumos, chemikalų-dažų, farmacijos, kosmetikos, konservų gamybos, tarpmiestinio autobusų susisiekimo. Žydų verslininkai nebijojo rizikuoti ir pradėti naują biznį, todėl daugelis jų įkurtų įmonių tapo verslo lyderiais.

Antai Saliamono Gusinskio pastatytoje Sargėnų plytinėje buvo gaminamos bituminės plytelės gatvėms. Tai buvo to meto „know-how“ , todėl šia produkcija domėjo net kitų Europos šalių bei JAV verslininkai. 1925 m. pirmąją trikotažo įmonę Lietuvoje įkūrė verslininkai G. Glazeris ir Z. Levukas, ją pavadinę „Glalev“, o 1930 m. ji buvo pervadinta į AB „Cotton“.

Nors 1940 m. sovietai atėmė fabriką iš teisėtų savininkų, tačiau nepakeitė net pavadinimo ir jis dirbo iki pat 1990 metų. Senieji fabriko darbininkai prisimena, kad net staklės, kurias įsigijo Glazeris ir Levukas, dar tarnavo kelis dešimtmečius. Analogiškas likimas ištiko ir brolių Jankelio ir Ošerio Uliamperlių Kaune įsteigtą kojinių fabriką „Silva“, kuris buvo nacionalizuotas 1940 m. ir visą sovietinį laikotarpį išliko viena stambiausių kojinių gamybos įmonių Lietuvoje. 1921m. Markusas Fridmanas įsteigė įmonę „Lietuviškas muilas-Žuvelė“, vėliau, po Klaipėdos prijungimo, analogišką fabriką atidarė šiame mieste. Jis tapo didžiausiu Baltijos šalyse muilo fabriku ir iki 1940 m. okupacijos pilnai aprūpino šia produkcija visą šalį, jo nebereikėjo importuoti iš svetur.

Stiprėjant jaunai Lietuvos valstybei, vis dažniau pasigirsdavo kvietimas „lituanizuoti“ prekybą, amatus, pramonę bei transporto paslaugas šalyje. Po 1926 m. perversmo tautininkų vyriausybės dėmesys buvo skiriamas žemės ūkio, kuriame vyravo lietuviai, paramai. O įmones, kurių savininkai buvo daugiausia kitataučiai (visų pirma, žydai), reikėjo išsilaikyti tik savo apsukrumo dėka.

Tautininkų tikslas buvo siekti, „kad nacionalinėje ekonomikoje lietuvių kompanijos būtų remiamos ir augtų iki tol, kol jos dominuos ir viršys (...) ne lietuvių rankose esančią pramonę“³. Nuo 3 dešimtmečio vidurio vyriausybė ėmėsi steigti savo įmones, kurios pradėjo stumti žydus iš importo- eksporto verslo. Taip atsirado „Lietūkis“, „Maistas“ , „Pieno centras“, „Lietuvos muilas“, „Lietuvos linas“ ir kt. lietuviškos įmonės, kurios per dešimtmetį tapo pagrindinėmis Lietuvos eksportuotojomis. Kokie iniciatyvūs bei išmanantys savo verslą bebūtų žydai, jų privati iniciatyva vis dėlto nebuvo pajėgi lygiaverčiai konkuruoti su valstybės remiamomis bei jos resursus naudojančiomis lietuviškomis bendrovėmis. Tad dėsninga, kad žydų įmonių eksporto apimtis 1928–1939 m. sumažėjo nuo 94,1 proc. iki 47,2 proc.

Lietuviams įsitraukiant į verslus, vyko ne tik labai aštri konkurencija tarp jų ir žydų verslininkų, bet atsirado ir bendradarbiavimas. Geriausias to pavyzdys yra dar 1922 m. įkurta draudimo bendrovė Lloydas, kurią įsteigė L. Ožinskis, A. Prūsas, J. Smilgevičius (Vasario 16 Akto signataras), dr. N. Soloveičikas, R. Tilmansas, M. Yčas. Bendrovės veikla apėmė ne tik Lietuvą, bet ir 12 Europos valstybių, su kuriomis bendradarbiavo priimdama ir perduodama perdraudimus.

Kita priemonė, kurią naudojo vyriausybė, siekdama išstumti arba bent sumenkinti žydų verslininkų vaidmenį įvairiose ūkinės veiklos srityse, buvo administraciniai draudimai, papildomos verslo reglamentacijos nustatymas. Buvo didinami mokesčiai, įstatymais nustatyta, kad amatininkams privalu mokėti kalbėti ir rašyti lietuviškai bei šia kalba tvarkyti savo buhalteriją. Daugeliui smulkių amatininkų, gyvenusių miesteliuose, kur daugumą gyventojų sudarė tokie pat žydai kaip ir jie, tai buvo sunkiai įgyvendinami reikalavimai. Buvo siūlomos ir dar radikalesnės priemonės, pavyzdžiui, turgaus dieną iš sekmadienio perkelti į šeštadienį – Šabo dieną, kai žydams uždraustas bet koks darbas.

Nežiūrint vis sunkinamų verslo sąlygų bei didėjančios lietuvių, įsitraukusių į prekybos ir pramonės verslą, konkurencijos, žydai per visą Nepriklausomybės laikotarpį (1920–1940 m.) užėmė deramą vietą ekonominiame valstybės gyvenime, įnešdami didžiulį ir svarų indėlį į Lietuvos plėtrą ir modernizavimą. Prieš Lietuvos okupaciją XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, žydams teko 22–25 proc. visų nacionalinių pajamų⁴. Žinant, kad jie sudarė tik vos daugiau nei 7 proc. gyventojų, galima
teigti, kad tai buvo ekonomiškai aktyviausia visuomenės socialinė grupė.

^{1 G. Vaskela. „Žydai Lietuvos ūkio
struktūroje“, Lietuvos žydai. Istorinė studija, Baltos lankos,
2012, p. 334.}

^{2 Ten pat, p.336.}

^{3 A. Eidintas. Žydai, lietuviai ir
holokaustas, Vaga, 2002, p.89.}

^{4 G. Vaskela. „Žydai Lietuvos ūkio
struktūroje“, min. veik., p. 346}