Pradėjome nuo Klaipėdos, stabtelėjome trumpam Mažeikiuose ir patraukėme braliukų šalies link. Pirmoji mūsų kelionės Latvijoje stotelė – į rytus už Daugpilio.
Žinoma, buvo galimybė važiuoti pro Šiaulius ar Joniškį Rokiškio link, tačiau specialiai pasirinkome kelią Latvijoje, palei pat Lietuvos sieną. Šitaip išbandėme, kokia gi kelių būklė kaimyninėje šalyje ir ar malonu jais važiuoti. Nepatikėsite, bet vos kirtus sieną ties Žagare, Latvijoje mus pasitiko staigmena.
Daugeliui automobiliais mėgstančių keliauti lietuvių nuo seno buvo žinoma, kad keliai Latvijoje – baisesni už pragarą. Daugelis jų ilgus metus buvo duobėti, deformuoti, galybė žvyrkelių ir nė vienos autostrados (išskyrus kelis greitesnio judėjimo ruožus Rygos apylinkėse).
Praėjusiais metais 2200 km per savaitę Latvijoje nuvažiavę įsitikinome – nemažai kelių buvo itin prastos būklės, kai kurias atkarpas įveikti tekdavo darant didžiulį lanką vien tam, kad išvengtume 30–40 km žvyrkelio ruožų. Tačiau pernai eismą trikdė ir didžiulis rekonstruojamų ir tvarkomų kelių kiekis. O tai, nors ir erzina einamuoju kelionės metu, suteikia didžiulių vilčių, kad ateityje bus labai gerai.
Taigi nuo pat pirmųjų kilometrų Latvijoje mus pasitiko daug kur sutvarkyti, iš naujo perasfaltuoti keliai. Kai kur net „Google maps“ dar matyti buvęs žvyrkelis, tačiau realybėje jau – naujutėlaitis, lygut lygutėlis asfaltas.
Pirmoji mūsų kelionės stotelė – viename iš ryčiausių kraštų Latvijoje – ten, kur susijungia Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos valstybių sienos, prie ežero esančiame „Silene SPA Resort“. Vykome keliu Žagarė–Tervetė–Bauskė (Bauska) (P103). Vėliau P87 keliu (iki Barbelės ir Valės – žvyrkelis, tad Vecumniekų link nuo Barbelės apvažiavome asfaltu P89-P73 keliais) tęsėme kelionę Daugpilio link P73 keliu. Pirmąją stotelę pasiekėme važiuodami P68-uoju keliu.
Visas šis kelias Daugpilio link, išskyrus trumpą žvyrkelio atkarpą, asfaltuotas, gana geros būklės, rekonstruotas, o kai kur – naujutėlaitis. Tačiau važiuojant verta turėti degalų atsargų bake – čia, taip kaip Lietuvoje, degalinių ties kiekviena sankryža nerasite. Ir rinktis teks tą vienintelę, nors ir jūsų nemėgstamo tinklo, degalinę. Jau nekalbu apie kelionę elektromobiliu – bent jau pietinėje Latvijos dalyje elektromobilių įkrovimo stotelių mūsų nuvažiuotame kelyje kiekis yra beveik nulinis.
Degalinių ar pakelės kavinių trūkumas – šiokia tokia problema kelionės su šeima metu: štai rasti vietą, kur pervystyti kūdikį, nebus itin lengva. Tad beliks pasikliauti savo fantazija ir išmone bei turimomis higienos priemonėmis (drėgnomis servetėlėmis, sauskelnėmis, paklotais ir kt.).
Tolesnė mūsų kelionės kryptis iš Silenės – pro Kraslavą P69 keliu link Svilpaunieki ir Lūznavos dvaro – P62 ir A13 (E262) keliais. Šie keliai tvarkingi, malonūs važiuoti automobiliu. Taip kaip ir anksčiau, čia degalinių pasirinkimas pakelėje – menkas. Tad norint pasipildyti degalų, išgerti kavos, nueiti (civilizuotai) į tualetą ar pervystyti vaiką teks nusukti į artimiausią didesnį miestelį ir rasti jame degalinę.
Iš Lūznavos kelionę tęsėme Cėsio ir Valmiermuižos link per Rezeknę. Vykome A15, A12,A13 ir P84 keliais Maduonos link, toliau P30, E77 (A2) pro Cėsį ir miškuotu P20 keliu pasiekėme Valmiermuižą.
Aplankius Valmiermuižą ir Cėsį pasukome tiesiai į Rygą. Puikios būklės A3 (E264) kelias, pereinantis į autostrados tipo kelią A2, veda sostinės link. Čia rasite daugiau degalinių, nepritrūksite ir vietų vaikui pervystyti, nueiti į tualetą ar išgerti kavos. Tiesa, elektromobilių įkrovimo stotelių daugėja nebent tik įvažiavus į pačią Rygą.
Po vizito Rygoje mūsų kelionės tikslai pakrypo vakarinės Latvijos link. Važiavome pro Jūrmalą ir Jaunmokų rūmus, Pūre miestelį iki Nurmuižos dvaro. Šiuos taškus pasiekėme važiuodami A10 keliu. Dalis jo ties Kemerių nacionaliniu parku (vos išvažiavus iš Jūrmalos) yra intensyviai remontuojamas, tad teks paugdyti kantrybę eismo spūstyse prie laikinų šviesoforų. Įveikus šį ruožą kelias A10 (E22) iki pat Nurmuižos dvaro išvažiuojamas be jokių nesklandumų ir yra gana geros būklės.
Kelionę tęsėme Ventspilio radioteleskopų ir astronomijos muziejaus Irbenėje link. Nors navigacija siūlė vykti P125 keliu, ties Dundaga pasukant į kairę ir taip neva sutrumpinant kelią (žvyrkeliu), pasirinkome tęsti kelionę P125 keliu iki pat Sikrags (Sykragas, Baltijos pakrantė) ir pasukti į P124 kelią Ventspilio link. Beje, pastarasis kelias nuo pat Kolkos iškyšulio yra tobulas – čia eismo nedaug, neretai sutiksite kemperiais keliaujančių atostogautojų, o ir pats kelias neleidžia skubėti, tad galima važiuoti kemperio greičiu – pušų ramybės apsuptyje mėgautis kruizinės kelionės automobiliu malonumais besižvalgant pro langą.
Tuo pačiu P124 keliu pasiekėme Ventspilį. Jį aplankę pasukome Tervetės nacionalinio parko link. O jis – visai šalia Lietuvos sienos. Iš Ventspilio į Tervetę rekomenduojama vykti pro Kuldygą P108 keliu. Šis kelias taip pat sutvarkytas, lygus ir tinkamas važiuoti be didesnių pakratymų. Žinoma, nutolus nuo sostinės Rygos ir vėl tenka dažniau pagalvoti apie tai, kur rasti degalinę. Juk Lietuvoje esame įpratę, kad kone kas 20–30 km rasite vieną (jei ne dvi tris šalia) degalinę, kur papildysite degalų baką ar išgersite kavos.
Tervetės apylinkėse aplankėme ne tik lietuvių pamėgtą miško pasakų parką, bet ir radome netolimą (ir net šiek tiek prašmatnią) vietą papietauti – tai „Zoltners“ restoranas. Po jo mūsų kelionė pakrypo Jelgavos link – tai tiesus maršrutas P96 ir P97 keliais. Ši trasa vienur yra naujai perasfaltuota, o kai kur likę senesnio, kiek deformuoto nuo karščio ir sunkaus autotransporto poveikio asfalto, tačiau dantų juo važiuodami nepamesite.
Viena paskutinių stotelių ir buvo Jelgava – po jos mūsų laukė kelionės pabaiga ir sugrįžimas į Klaipėdą, važiuojant pro Mažeikius. Pasirinkome kelią iš Jelgavos pro Saldus ir Ežerę. Kelionė Saldus link A9 keliu kiek intensyvesnė, čia daugiau krovininio transporto, tad ir kelio būklė kiek prastesnė, bet patenkinama.
Nuo Saldus pasukome Ežerės link, kur mūsų jau laukė Lietuva. Ir šis kelias buvo vienas blogiausių Latvijoje iki šiol. Duobėtas it mėnulio krateriai P105 kelias šiuo metu yra intensyviai tvarkomas, tad apie 10 kilometrų ruožą teks įveikti dardant išmaltu žvyrkeliu, kuris netrukus taps lygut lygutėliu nauju asfaltuotu keliu.
Tikėtina, kad kitąmet juo važiuoti bus vienas malonumas. Ir štai – įveikę kone 2000 km pasiekėme Lietuvą, Mažeikius, ir galiausiai sugrįžome į Klaipėdą, iš kur ir prasidėjo mūsų pirmoji kelionė su šeima.
Taigi, apibendrinant galima drąsiai teigti, kad Latvijoje keliai tapo žymiai geresni – praėjusiais metais padaryta daugybė kelio remonto ir rekonstrukcijų darbų. Puikiai padirbėta, braliukai! Tačiau Latvijoje, priešingai nei Lietuvoje, verta turėti daugiau degalų atsargų, o keliaujant su vaikais – daugiau kantrybės, papildomų higienos priemonių ir fantazijos, kaip išsisukti iš vienos ar kitos padėties kelyje. Ir, žinoma, būkite pasiruošę nuotykiams. O apie juos – kituose Meškių šeimynos (Modestos, Šarūno ir Pranciškaus) kelionės „Atrask Latviją su šeima“ reportažuose portale Delfi.
„Atrask Latviją”: Instagram ir Facebook