Ženklas pasauliui, kad norima nepriklausomybės
Šiemet sukanka 35 metai, kai trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – gyventojai, susikibę rankomis 1989 m. rugpjūčio 23 d. kelyje Vilnius–Ryga–Talinas sudarė grandinę, nusitiesusią net 650 kilometrų. Manoma, kad iš viso šioje manifestacijoje dalyvavo apie 2 mln. žmonių, iš jų – milijonas lietuvių.
„Tai buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio ženklų pasauliui, kad Baltijos šalys nori nepriklausomybės, – prisimindamas vieną svarbiausių istorinių įvykių Baltijos valstybių istorijoje, kuriame ir pats dalyvavo, ir jo akimirkas užfiksavo, sakė 73-ejų fotomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas R. Požerskis. – Kiek žinau, Baltijos kelio atgarsiai, laikymasis susikibus už rankų, vėliau paplito ir pasaulyje.“
Baltijos kelias iš tiesų buvo ne tik trijų valstybių kova už laisvę, bet ir įkvėpimas, pavyzdys kitoms tautoms. Gyvąją grandinę bandyta pakartoti ir kitose šalyse.
Važiavo su šeima
Pasakodamas apie 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, R. Požerskis teigė iš pradžių netikėjęs, kad šis sumanymas – susirinkti ir 19 val. susikibus rankomis sudaryti gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus Gedimino bokšto per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline – pasiseks:
„Kai buvo paskelbta, kad tai įvyks, net ir netikėjau, kad pasiseks – didelis atstumas, daug žmonių. Bet, kai jau prasidėjo raginimai, paaiškėjo, kad važiuoja ir Klaipėda, ir Alytus, ir kiti miestai, pagalvojau, kad tikrai gali būti, jog susirinks daug žmonių.“
R. Požerskis pasakojo, kad šiai dienai ruošėsi iš anksto ir savo šeimą ragino išvykti kuo anksčiau: „Mano daug draugų fotografų taip ten ir nenuvažiavo, nes pavėlavo išvažiuoti iš Kauno, kažkur strigo ir sustojo.
Aš važiavau su šeima – buvo mano mama, žmona, vaikai. Išvažiavome anksti iš Kauno, kad rastume vietą. Pakeliui fotografavau, dar tiek daug mašinų nebuvo, tik plakatai buvo kabinami. Paskui mašinos pradėjo stoti, kėlė vėliavas, radau tokią gražią vietą, kur visų trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – vėliavos buvo iškeltos. Pakeliui buvo puošiami naujai pastatyti kryžiai, juos irgi fotografavau.
Paskui žmonės klausėsi žinių, ant mašinų stogo išsikėlę „Šilelį“, norėjo sužinoti, kas vyksta, visi buvo pasiruošę, kad būtų laiku. Netoli Panevėžio radau vietą, kur eina toks lankas. Ten galėjau matyti žmones, stovinčius ir į kairę, ir į dešinę pusę. Nes tiesiai fotografuojant nesimatė žmonių masės.“
Dėmesį patraukė kaimo žmonės
R. Požerskis sakė, kad tądien jo dėmesį itin patraukė į Baltijos kelią besirenkantys kaimo žmonės:
„Kas man patiko, kad likus kokioms dviem valandoms pradėjo rinktis kaimo žmonės: amžiuje, pasipuošę. Jie susėdo po medžiais, paskui pakėlė vėliavas, pradėjo dainuoti. Kaip supratau, jiems čia buvo vienas pagrindinių gyvenimo įvykių. Nes ten buvo prisiminimas, susietas su Sibiru ir su jų gyvenimų likimais. Tie portretai buvo tokie rimti, visi susikaupę.
Apskritai ten nebuvo klegesio, atmosfera buvo rimta. Paskui visi pradėjo stoti, kažkaip labai automatiškai žmonės tuos tarpus užpildė. O žmonių įtampa turėjo eiti per rankas, tas susikibimas buvo be galo svarbus.“
Ieškojo simbolių
Pašnekovas pasakojo, kad fotografuodamas žmones, aplinką ieškojo simbolių.
„Viena pora tarp savęs laikė vežimėlį su kūdikiu, stovėjo vyresnio amžiaus vyrai, kostiumuoti, kaimo žmonės, vienas kitą už rankos laikydami, buvo tokia senutė močiutė tarp jaunų žmonių, kiti laikė mirusių žmonių portretus, iš skrendančio lėktuvo krito gėlės.
Nufotografavau vieną mergaitę, kuri išsiplėšė iš tėvų rankų ir nubėgo paimti gėlės. Prieš kokius ketverius metus ji man parašė, sako, čia aš ta mergaitė, kurią nufotografavote.
Fotografijose įamžinta ir mano šeima. Vienoje jų mano mama uždega mano dukrai žvakę, kitoje mama, žmona ir vaikai stovi susikibę rankomis.
Tos fotografijos tampa istorijos simboliu“, – kalbėjo fotomenininkas ir užsiminė, kad Taline planuojama rengti Baltijos kelio fotografijų ekspoziciją, o UNESCO, kuris 2009 m. Baltijos kelią įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą, nuotraukas ketina panaudoti atvirutėms daryti.
R. Požerskis taip pat užsiminė, kad parodą „Baltijos kelias“ yra eksponavęs Minsko šiuolaikinio meno centre 2019 m.: „Vienas baltarusis iš tų nuotraukų, pasitelkęs šiuolaikines technologijas, sumontavo filmuką – jame atrodo, kad žmonės juda, lėktuvas skrenda. Vėliau, 2020 m. vasario 16 d., paroda iš Minsko buvo perkelta į Gardiną. Tačiau po kelių mėnesių įvyko rinkimai, Aliaksandras Lukašenka buvo išrinktas prezidentu, ir baltarusiai grįžo atgal į savo praeitį.“
Fotografavo, ką nori
Paklaustas, ar tądien buvo kokių apribojimų, ką ir kur galima fotografuoti, o ko ne, R. Požerskis sakė, kad niekas to nevaržė:
„Buvo visiška laisvė. Spaudos fotografai fotografavo Vilniuje, galbūt Katedros aikštėje, ten, kur Landsbergis stovėjo, nes jiems reikėjo greitai grįžti į redakcijas, ryškinti juosteles, kad nuotraukos atsidurtų kitos dienos laikraštyje, tad jie negalėjo kažkur važiuoti.
O aš buvau laisvas, spaudoje nedirbau, tad fotografavau, kur noriu, kada noriu ir tos medžiagos galėjau neskubėti sutvarkyti.“
Pasiteiravus, kiek kadrų tą dieną padarė, pašnekovas nusijuokė, kad atsakyti negalėtų, bet patikslino, kad turi atrinkęs ir nuskenavęs apie šimtą fotografijų. „Fotografavau ir spalvotas, ir nespalvotas“, – pridūrė fotomenininkas.
Įvykiai prieš ir po Baltijos kelio
Kalbėdamas apie tą laikotarpį ir įvykius iki Baltijos kelio, R. Požerskis išskyrė vieną, nutikusį likus vos mėnesiui iki gyvosios žmonių grandinės, – pirmąjį masinį tremtinių palaikų iš Igarkos parskraidinimą į Kėdainių karinį aerodromą 1989 m. liepos pabaigoje.
„Kėdainiuose nusileido lėktuvas, į Lietuvą parskraidinęs daug tremtinių karstų su palaikais ir lietuviškus kryžius iš kapinių Sibire. Karstai buvo uždengti Lietuvos vėliavomis ir išskirstyti po skirtingas Lietuvos vietas.
Kitą dieną bažnyčiose vyko mišios ir laidojimo ceremonijos. Akimirka, kai nusileido lėktuvas, atsidarė galiniai vartai ir pradėjo nešti kryžius, buvo itin graudulinga, nepaprastai jaudulinga“, – dalijosi pašnekovas.
Paklaustas, apie laikotarpį po Baltijos kelio, R. Požerskis sakė, kad, kaip ir žinome, šio įvykio pasekmė paaiškėjo vėliau, o tie metai buvo „džiaugsmo, istorijos atkūrimo, vėliavos ir herbo pripažinimo, teisybės atstatymo“.
„Kiekvienas įvykis be galo jaudino. Bet kartu buvo labai didelė įtampa ir nežinomybė, kuo baigsis. Kaip sakoma, čia buvo žaidžiama tokia pavojinga šachmatų partija, kai galėjo baigtis kaip Ukrainai, – kalbėjo fotomenininkas ir pridūrė, kad, jo manymu, viena svarbiausių datų yra, kai paskutinė rusų kariuomenė 1993 m. rugpjūčio 31-ąją buvo išvesta iš Lietuvos: – Tai, kad mūsų šalyje nėra okupantų kariuomenės, yra didžiausias laisvės simbolis.“
