Sąjūdžio veikloje dalyvavę žmonės ir po beveik keturių dešimtmečių sako, kad visą gyvenimą išliks Sąjūdžio žmonėmis, o su Lietuva bus net ir sudėtingiausiais etapais. Tai – žodžiai, kurie turėtų būti iškalti ateities kartoms ir priminti apie tai, kaip drąsi Lietuva, drauge su Baltijos seserimis, išsikovojo laisvę.
Trečiajame dokumentikos ciklo „Baltijos keliui – 35. Laisvi, nes vieningi“ epizode – pasakojimas apie Klaipėdos sąjūdžio dalyvį Algirdą Grublį, kuris nepailsdamas dirbo Baltijos kelio užkulisiuose tam, kad milijonus apjungusi gyva žmonių grandinė niekada nenutrūktų.
Sąjūdžiui paskyrė savo gyvenimą
Pasvalio mieste stovintis paminklas tautos šaukliui Bernardui Brazdžioniui primena apie įkvepiančius vieno iškiliausių Lietuvos poeto žodžius, kurie po daugiau nei keturių dešimtmečių įkvėpė Lietuvos žmones nepasiduoti sovietams ir kovoti už savo laisvę.
„Šaukiu aš tautą. Tai – nuostabūs Bernardo Brazdžionio žodžiai. Man jie net primena 1988 metų Sąjūdį, kuomet visi atsistojome ir išėjome į tikrąją Lietuvą, kad galėtume ją prikelti. Aš džiaugiuosi, kad buvau vienas iš Sąjūdžio žmonių, kuris didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrė vien tam“, – pasakoja Algirdas Grublys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, vienas iš Baltijos kelio koordinatorių.
Jis – vienas tų žmonių, kurių dėka Lietuvos tauta galėjo suprasti, kad esame stipresni už okupacinį rėžimą.
„Aš esu Sąjūdžio žmogus ir ne kitaip. Aš gyvenu atmintimi, Sąjūdžio idėjomis bei nusiteikimu. Ir visai nesvarbu, kokia situacija Lietuvoje bebūtų“, – pabrėžia pašnekovas.
Nedvejodamas prisijungė prie prasmingos veiklos
Nors pats gyvena Klaipėdoje, su Pasvalio miestu Algirdas turi išskirtinį ryšį. 1989 metais jis buvo atsakingas už tai, kad Vakarų Lietuvos žmonės, ruože prie Pasvalio, rankomis susikibtų į milijonus žmonių jungiančią Baltijos kelio grandinę.
„Mes užėmėme nemažą plotą, o centras buvo numatytas Pasvalio mieste. Žmonių buvo labai daug, bet tuo metu ne skaičiai rūpėjo. Buvo tiesiog labai didelis noras parodyti, kad mes esame vieningi. Žinoma, mes, kaip organizatoriai, prieš atvykstant pergyvenome, ar žmonės susirinks“, – teigia Algirdas.
Jis puikiai atsimena dieną, kuomet tapo Sąjūdžio dalimi. Tai nutiko 1988 metų birželio mėnesio pabaigoje, jam grįžus iš kelionės po kalnus. Susitikęs nepažįstamą žmogų, kuris turėjo tokią pat kaip jo kuprinę, Algirdas pradėjo su juo kalbėtis. Nepažįstamasis pradėjo pasakoti, kad kitų Baltijos šalių gyventojai pradeda burtis vardan nepriklausomybės ir kad lietuviams reikėtų pasielgti taip pat.
„Po kelių dienų mano draugas žemaitis man ant stalo padėjo Lietuvos Respublikos himną ir liepė jį išmokti bei kitą dieną ateiti į Sąjūdžio būstinę. Vakare Tautišką giesmę išmokau ir kitą dieną atėjau ten, kur buvo pasakyta. Ten tuo metu kūrėsi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė“, – pasakoja vienas iš Baltijos kelio koordinatorių.
Prisiminimai virpina širdį iki šiolei
Įsirašęs į iniciatyvinę grupę Algirdas ir pradėjo savo prasmingą veiklą. Nors ir gimęs okupacijos laikotarpiu, vyras visada troško laisvės. Baigęs tuometinį pedagoginį institutą, vėliau pašnekovas dirbo mokykloje, kūno kultūros mokytoju. Tarytum šiandien jis pamena pokalbį direktoriaus kabinete, kuris jo širdyje tik dar labiau sustiprino jausmą, kad vienintelė išeitis pasijusti žmogumi – išvyti nekviestus svečius iš Lietuvos žemės.
„Dirbdamas mokykloje norėjau išvažiuoti į Bulgariją. Tačiau buvau iškviestas į direktoriaus kabinetą, o ten sėdintis žmogus pasakė, kad man verčiau reikia geriau pažinti Tarybų Sąjungą. Taip mano kelias buvo uždarytas“, – prisimena Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.
Aktyviai įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą ir dėjęs visas pastangas, kad Baltijos kelias įvyktų, Algirdas teigia, kad laiko didžiuotis nuveiktais darbais nė nebuvo. Tačiau dabar, vartant senas nuotraukas ar dokumentus, širdis suvirpa nuo prisiminimų.
„Man nebuvo kada didžiuotis. Kartais man sako, kad manęs visiškai nėra tų laikų nuotraukose. Tačiau aš dirbau už „kadro“. Tačiau mano darbas nebuvo menkesnis. Aš labai pergyvenau, ar žmonės susirinks. Tačiau likus savaitei žmonės pradėjo pasakoti, kad intensyviai ruošiasi“, – teigia pašnekovas.
Prisiminimai suvienija žmones
Rodydamas vietą, kurioje Baltijos kelio metu stovėjo žmonės, Algirdas pasakoja, kad jų tąkart buvo visa minia.
„Aš mačiau, kaip žmonės verkia. Tai mane labai sujaudino. Ašaros – vidinis žmonių proveržis, kuris buvo dešimtmečiais slėptas savyje. Aš mačiau, kad žmonės jau tada tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma“, – sako vyras.
Jis įsitikinęs – tąkart žmonės neabejojo, kad Lietuva taps nepriklausoma. Pasvalio krašto muziejuje saugomos nuotraukos iš Baltijos kelio. Besilankydamas šiame muziejuje Algirdas turėjo progą susipažinti bei pasikalbėti su Zita Samulioniene, kuri taip pat yra Baltijos kelio dalyvė bei buvusi tremtinė.
Žvelgdamas į 35 metų senumo nuotraukas Algirdas Grublys, atrodytų, žino kiekvieną detalę apie jas. Taip, kaip sovietams nepavyko iš lietuvių išplėšti patriotiškumo, taip niekas iš šio vyro neišplėš prisiminimų apie rugpjūčio 23-ąją dieną, kuri ateities kartoms pasakos apie mūsų vienybę, o ten dalyvavusiems primins apie Baltijos šalių ryžtą.
Iki šiolei džiaugiasi ir vertina laisvę
Dar viena Algirdą smarkiai sujaudinusi istorija įvyko jau po Baltijos kelio, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.
„Prisimenu, kad kai paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 metais buvo pranešta, kad bus išduodami Lietuvos piliečių pažymėjimai. Pamenu, atėjo 90 metų senukas į Sąjūdžio būstinę ir pasakė, kad jam nedaug liko gyventi. Tačiau jis labai norėjo gauti Lietuvos piliečio pažymėjimą. Mes pasistengėme, kad jis būtų pirmasis klaipėdietis, gavęs tą pažymėjimą. Jis sakė, kad jam nereikia nieko, tik pažymėjimo“, – prisimena Algirdas.
Po Baltijos kelio Lietuvos laivas nesustabdomai nuplaukė laisvės link. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę Algirdas Grublys toliau dirbo Lietuvai ir jos žmonių gerovei, tarnavo kariuomenėje, vėliau beveik du dešimtmečius dirbo Valstybės Saugumo Departamente.
„Kas, jei ne mes?“, – retoriškai klausia jis ir dabar sako, kad yra labai laimingas turėdamas tai, ko neturėjo pusę savo gyvenimo – laisvę.
