Dvejonės pradėjo kilti dar mokykloje
Daugiau nei 40 metų Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje dirbanti Baltijos kelio dalyvė visą gyvenimą paskyrė literatūrai. Būtent ji dar mokyklos laikais sužadino Albinai jausmą, kad sovietinė ideologija grįsta melu, o apie tikrąją Lietuvą ji žino ne tiek ir daug.
Anot moters, ją visuomet traukė literatūros mokslas, o vyresnėse klasėse pradėjo suprasti, kad yra daugybė neatitikmenų tarp to, ką ji skaitė ir bandė pati suvokti bei bendrosios mokyklos nuostatos. Albinos tikinimu, augdama kaime ji neturėjusi drąsos prieštarauti, tačiau minčių kildavo įvairių.
Baltijos kelio dalyvė taip pat prisiminė, kad visai netoli tėviškės buvo Joniškėlis, kur gyveno garsioji Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pasak Albinos, mokyklos laikais apie šią moterį buvo tarsi nutylima, nors jos nuveikti darbai Lietuvai kalbėjo patys už save.
Moters tikinimu, sumaištį viduje kėlė ir tai, kad netgi tikėjimas buvo laikomas tam tikru blogiu. Kadangi Albina augo tikinčiųjų šeimoje, jai buvo nesuvokiama, kodėl tarnystė kitam ir gerumas yra nuvertinami. Pradėjusi dirbti moteris tikina išgirdusi jauno žmogaus klausimą, kuris taip pat sukėlė minčių: „Negi toje melagystėje reikės mirti?“.
Prisijungė prie laisvės kovotojų
Įkvėpta savo tėvų pasakojimų, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos, diplomato, politinio kalinio Juozo Urbšio ir kitų Albinos širdyje užgimė užgesinamas noras, kad Lietuva būtų laisva.
Būtent Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Resublikos Seimo narys Julius Beinortas vos pradėjusią dirbti bibliotekoje Albiną pasikviečia ir paklausia, ar ji išdrįsianti prisijungti prie Lietuvos žygeivių judėjimo. Taip pat moteris turėjo kontaktą ir su dar vienu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru – Romualdu Ozolu, kuris dar tarybiniais metais dažnai lankydavosi Panevėžio bibliotekoje.
Kaip pasakoja Albina, jau susikūrus Persitvarkymo sąjūdžiui ji dalyvavo visuose mitinguose, taip pat ir Panevėžyje, kurie vykdavo tuometinių sporto rūmų stadione.
„Aišku, stadionas nebuvo spalvotas, buvo visas pilkas, bet esmė vieta. Ten, aukštai, kur matosi pakyla, įėjimas į rūmus, išsirikiavę mūsų vadovai, kalbėtojai, orkestas. Tas stadionas žydėjo nuo vėliavų. Taip buvo gera žiūrėti į tas laisvas plazdančias vėliavas. [...] Tas nesusakomas vienybės jausmas. Atrodė, kad čia esam vienos minties žmonės. Taip plodavom, kad grįžus vakare tikrai skaudėdavo rankas“, – prisiminimais dalinosi Baltijos kelio dalyvė.
Moteris patikino, kad Baltijos kelio idėją išgirdusi dar liepos mėnesį, kai vyko į Kėdainius sutikti iš tremties grįžtančių lietuvių karstų. Kad Lietuva išsivaduos iš okupantų priespaudos, Albina galutinai patikėjo dar prieš Baltijos kelią ir prieš Persitvarkymo sąjūdžio susikūrimą – 1987 metais, kai per televizorių stebėjo Maironio 125-ųjų gimimo metinių minėjimą. Tuomet Justinas Marcinkevičius skaitė ciklą „Pavasario balsai Pasandravy (Maironis)’’, o tai bibliotekininkei paliko neišdildomą įspūdį.
„Tai yra ta poema, kurią klausė ir supratai, kad mes kitokie. Man širdį tai buvo toks sprogimas, kad mes gyvensime kitaip“, – sakė Albina.
Užfiksuota rengėjų susirinkimo vieta
Prabėgus 35 metams po Baltijos kelio, daug detalių užsimiršta, o kai kurių įvykių niekas jau tiksliai papasakoti ir nebegali. Tačiau kai kurie to meto liudininkai sako, kad būtent Panevėžyje, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje, gimė Baltijos kelio idėja. Tą skelbia ir čia esanti memorialinė lenta, kad būtent toje vietoje 1989 metais birželio 13 dieną slapta įvyko Estijos, Latvijos ir Lietuvos Baltijos kelio rengėjų koordinacinis susitikimas. Pro minimą bažnyčią ir ėjo Baltijos kelias.
Anot Albinos, sukordinuoti Baltijos kelio idėją iš tiesų turėjo būti milžiniškas darbas, kurio buvo reikalingas ir slaptumas.
1989 metų rugpjūčio 23 dieną moteris kartu su kolegomis bibliotekininkais Baltijos kelyje atsistojo šalia Panevėžio rajone esančio Piniavos kaimo. Pasak moters, planuota sustoti kiek tolėliau, tačiau žmonių ir automobilių būta tiek daug, kad jie įstrigo šalia minėto kaimo.
„Laikas jau tiksėjo. Reikėjo būtinai iššokti ir sustoti į eilę. Mūsų buvo tiek daug, kad nebuvo kalbos apie tai, kad susikabinti rankomis, stovėjome petis į petį. Dar ne visi stovėjome pirmose gretose, dar buvo ir antros eilės ir turbūt trečios. Buvo masė žmonių“, – prisiminė Albina.
Moters tikinimu, tuomet švietė saulė ir pūtė vėjas, kuris plaikstė sukneles. Baltijos kelio dalyvė juokiasi, kad visos buvo labai išsipuošusios, nes tuomet atrodė, kad reikia vykti kaip į pačią didžiausią šventę.
„Mūsų kartai buvo lemta išgyventi laisvės protrūkį. Net sapne nemokėjome susapnuoti laisvės, nes tavyje nebuvo to supratimo ir staiga viskas prasiveržia, kad tu čiupinėti ją, tu apsikabinęs laikai kitą“, – graudinosi Albina.
