Mama gamino šventinius pusryčius, nuo pat ryto lydėjo pakili nuotaika
Kad stovėsime Baltijos kelyje, mūsų šeimoje nebuvo nei vienos abejonės. Jei būtume visi iškritę į ligos patalus, vistiek niekas nebūtų sustabdęs. Mūsų kaimynų, tėvų draugų, pažįstamų, jų kolegų lygiai taip pat.
Tai buvo be proto ilgai lauktas, išsvajotas, nepaprastai jautrus momentas. Man tuomet buvo tik ką suėję 11 metų, broliui vos treji. Mama iš vakaro lygino dvi iš kelių didžiulių Lietuvos vėliavų, kurias turėjome. Atsimenu, dar sprendėme, kurias imti. Aišku, kad ėmėme pačias gražiausias.
Nors buvau vaikas, greičiau jau beveik paauglė, bet labai daug atsimenu. Buvo labai pakylėtas ir jaudinantis rytas. Tėvai, kaip visada, kėlėsi anksti. Mama gamino šventinius pusryčius, laukėme atvykstančių tėvų draugų, aplink zujo kaimynai. Namų durys nuolat varstėsi.
Ėjome link kelio su dainomis ir plėvesuojančiomis vėliavomis
Tėvai tądien nėjo į darbus, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, stojusių į kelią. Sunku dabar prisiminti, kada tiksliai išėjome iš namų, bet juose tikrai neužsibuvome, juolab, kad per radiją buvo pranešinėjama atvykti anksčiau, kad nesusidarytų automobilių spūstys. Mums automobilio nereikėjo, nuo savo namų nešini vėliavomis apie pora kilometrų ėjome pėsčiomis. Tuo metu gyvenome Pašilaičiuose, Vilniuje. Mikrorajonas yra šalia Vilnius–Panevėžys autostrados.
Atsimenu kaip šiandien, kai išėjome. Iš kiekvieno daugiabučio masiškai plūdo ištisos šeimos – aplink buvo daugybė vaikiškų vežimėlių, nes aplink gyveno daug jaunų šeimų, taip pat buvo ėjo ir seneliai, ir sunkiau paeinantys proseneliai. Visi buvo išvien. Visi buvo pakylėti, gražiai apsirengę, su plačiomis šypsenomis. Eidami link kelio dainavome lietuviškas dainas. Dainavo visi. Kas pirmas užtraukdavo, to dainą ir dainuodavome. Mokėjau jas visas, nes namuose nuolat girdėjau dainuojant. Žmonių buvo masės, mačiau savo klasiokus, jų šeimas, mokytojus, kurie gyveno šalimais. Man atrodo, kad tądien mačiau visus, ką pažinojau.
Vaizdai ir jausmai priminė mitingus už laisvę
Tas vaizdas su daug nešamų plazdančių vėliavų ir lietuviškų dainų nebuvo man nematytas. Buvau daug kartų jį mačiusi. Su tėvais ir jų draugų šeimomis nuolat dalyvaudavome Sąjūdžio organizuojamuose žygiuose plaustais ir baidarėmis, plaukdami per šalies upes, įvairiuose mitinguose.
Iš esmės tėvai apie laisvę namuose kalbėjo labai daug. Jie buvo jauni, aktyvūs, laisvės ištroškę, organizuoti žmonės. Ir tas lyginamas Lietuvos vėliavas aš visad namuose matydavau. Laisvės suvokimas ir jos siekimas buvo skiepijamas nuo pat mažumės visiškai natūraliai.
Sunki vėliava buvo it plunksna
Kai jau ėjome autostrada link savo vietos, sunku nupasakoti, koks tas jausmas buvo. Turbūt dabar apsiverkčiau ir širdis šokinėtų iš vietos, bet tuomet man, paauglei, ašarų nebuvo, bet buvo labai stiprus pasididžiavimo momentas.
Ėjau, nešiau aukštai iškėlusi vieną iš pasiimtų vėliavų, nors galėjau ją iškelti tuomet, kai susikabinome rankomis. Kai jau sustojome, aš ją iškėlusi laikiau nežinia kiek laiko. Ji buvo sunki, bet man tuo metu turbūt buvo lengva kaip ta plunksna, nes neprisimenu, kad būčiau pavargusi ją laikyti.
Krentančios iš lėktuvo gėlės ir dar stipriau deganti viltis visų širdyse
Man atrodo, kad mes tame kelyje buvome gerą pusdienį, ir tikrai ne tik tą 19 val. buvome rankomis susikabinę, o gerokai nuo anksčiau. Kaip visada skambėjo dainos. Vieną didžiausių įspūdžių paliko iš lėktuvo barstomos gėlės, taip pat keliu važiavę griaudintys motociklai, žmonės realiai verkė iš laimės, iš vilties, kad būsime laisvi, kad mes galime, kad sugebėsime, kad atlaikysime viską, kad tik susigrąžintume savo laisvę.
Po oficialaus susikabinimo niekas neskubėjo skirstytis. Nežinau ir kada mūsų namuose tą vakarą baigėsi dainos. Tai buvo labai labai didelė šventė ir viltis, kad būsime laisvi, nes tai padarėme. Kiekvienas taip jautėsi. Man rodos tik buvę kelyje gali suprasti, koks tas jausmas buvo, nes sunku jį apibūdinti ir jis išlikęs iki šiol. Pasididžiavimo savo šalimi, savo žmonėmis, savo jėgomis, tikėjimu. Laisvė – galinga, ir tai ne tik žodis. Ir tą laisvę kasdien nešiojuosi su savimi ir kaskart dėkoju, kad joje gyvenu, kad joje gyvena mano trys vaikai.
Svetur žmonės sužavėti tuo, ką padarėme dėl laisvės ir kaip tai mums pavyko
Nežinau, kiek kartų esu pasakojusi apie Baltijos kelią, rodžiusi nuotraukas, filmuotą medžiagą užsienyje gyvenantiems draugams ar naujiems ten sutiktiems žmonėms. Beje, katalonai ir ispanai puikiai jį žino, nes katalonai dėl savo laisvės nuo Ispanijos taip pat surengė taikią demonstraciją, susikabino rankomis, nusižiūrėję tokią idėją būtent nuo mūsų.
Iš esmės visi iki vieno būna sužavėti ne tik dėl mūsų kovos dėl laisvės, pačių vaizdų iš Baltijos kelio, bet ir nustebę bei niekaip negali patikėti, kaip tais laikais be interneto, mobiliųjų buvo galima suorganizuoti tokio masto akciją. Kai pasakau, kad organizacija vyko per radiją ir per laidinius telefonus, jie būna apstulbę.
Ir visi, kaip vienas sako tą patį – ką mes ir taip visi žinome – kad esame verti kiekvienos laisvės akimirkos, kad tai, ką padarėme kartu, yra neįtikėtina, ir kad darytume viską, ką galime, kad jos neprarastume, ypatingai, šiandieniame kontekste.
Ir va tada vėl apima tas pasididžiavimo savo šalimi ir žmonėmis jausmas, nes tikiu, kad šiandien būtų ne milijonas lietuvių tokiame kelyje, o dvigubai daugiau. Esu nepaprastai laiminga, kad buvau viena iš to milijono, ir tikrai, jei tik reikės, būsiu tarp to antrojo kartu jau su savo vaikais!
