Susimąstyti privertė grįžusiųjų iš Sibiro pasakojimai
Aktorė V. Trečiokaitė-Mičiulienė iki šiol gyvena gimtajame Subačiuje, Kupiškio rajone, – ten pat, kur apie 1975-uosius jos, dar paauglės, galvoje prasidėjo virsmas ir supratimas: kažkas mūsų šalyje negerai.
„Visada buvau ta, kuri bandė atrasti atsakymą, kodėl? Nes mano tėtis sekcijoje turėjo užsidaręs slaptas knygas. Atsimenu, ten buvo tokia pilka knygelė, kurią jis gavo iš kaimynų, ant jos viršelio buvo Tarybų Sąjungos žemėlapis ir baisus, negražiai nupieštas rudas voras. Radau tą sekcijos raktelį, ir, kai tėtis pamatė, kad aš, būdama 7–8 klasėj, skaitau tą knygą, pasakė: „Tu proto turi?“ Jis mane taip tyliai pasisodino ir sakė: „Ar tu žinai, kad tu mūsų šeimą pakiši po velėną?“ Bet manyje būtent nuo tos knygelės vyko skilimas. Nes iki tol man visi tie, kurie buvo vežti į Sibirą, buvo blogiečiai.
Mano kaimynystėje gyveno labai geras žmogus Jonas Astravas, žinau, kad jo visa šeima buvo ištremta. Apie tai nebuvo kalbama, kad jie – iš Sibiro. Aš kažkada nuėjau pas Joniuką, jis buvo mano tėčio amžiaus, ir pradėjau klausinėti, nes mane domino būtent Sibiro žmonės. Aš jo klausiau, kaip jam ten buvo, jis atsakė, kad man nepasakos, sakiau, kad niekam nesakysiu.
Ir, kai jis papasakojo, kad su broliu valgydavo samanas nuo medžių, kad mama išeidavo sodinti bulvių – bet ne tai, kad bulvių, ji sodindavo bulvių lupenas, kuriose buvo akutės, iš kurių užaugdavo bulvės, o jie su broliu stebėdavo, ateidavo naktį ir jas suvalgydavo. Mama sakydavo: „Tiek pasodinau, o tik tiek teišdygo.“ Ir, kai pradėjo pasakoti, kaip jo visi sąnariai suvaryti ir t. t., man tada įvyko tas, kad ne taip ir gerai mūsų toj šaly, jeigu jie leido, kad šitaip vyktų.
Tada klausiau, o tai ką jūs padarėte, nužudėte ar ką? Ne. Tėtis – ūkininkas, labai daug dirbo, turėjo 5 ar 6 vaikus, visus pabiručius būtent mano Subačiaus geležinkelio stotyje sukrovė į vagonus ir išvežė.“
Apkaltino ketinimu nužudyti profesorių
1989 m. rugpjūčio 23 d. vykusį Baltijos kelią dabar atsimename kaip didingą akciją, kai kalbėti apie laisvę ir jos siekį nebebuvo taip baisu. Tačiau dar iki padvelkiant laisvės vėjams, mintys apie nepriklausomą Lietuvą retai prasisukdavo Violetos galvoje.
Aktorė pasakoja, kad tuo metu tam, kad galėtų pažiūrėti draudžiamą filmą – „Skrydį virš gegutės lizdo“, tarėsi mėnesį, mokėjo pinigus, kad jiems parodytų, ir vyko iš skirtingų vietų, po du, kad nepagautų.
Vaikščiodama po Kupiškį V. Trečiokaitė-Mičiulienė prisimena ir skaudžius asmeninius pavyzdžius, kurie aiškiai simbolizavo supuvusią santvarką. 1987-aisiais moteris buvo iškviesta į Komunistų partijos komitetą ir apkaltinta protu sunkiai suvokiamais dalykais:
„Aš visai netyčia patekau pas savo draugus, kurie buvo muzikantai, dainininkai, jie rinkdavosi ir dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Sėdėdavau, klausydavau, žmogus, kuris neturi muzikinės klausos, tai man išvis buvo keista, ir tos muzikos, kurios mes negirdėdavom, o folkloras, iš kažkur atėjęs, prasrovenęs kaip upė po žeme ir staiga pum! Vyrai taip gražiai dainuodavo, vibracija eidavo, galvodavau, iš kur jie išmoko.
Į tuos susirinkimus daug kas atvažiuodavo ir iš Vilniaus. Jie būdavo miške, mano draugo troboje, kur mes visi kalbėdavome apie tai, kas vyksta Vilniuje, kitur. Ir tais 1987 m. prasidėjo toks judėjimukas. Bet su baime. Staiga Marcinkevičius, „Katedra“, „Mažvydas“, visi kiti dalykai, spektaklis, pastatytas Nacionaliniame dramos teatre. Vienas iš atvažiavusių žmonių papasakoja, kad buvo spektaklio peržiūra, atėjo profesorius, pasakė, kad čia labai kvepia nacionaliniais dalykais, reikia išmesti tą, aną.
Kai mums papasakojo, mes su tuo jaunystės maksimalizmu sakėme, kad su tokiu idiotu profesoriumi reikėtų pasielgti va taip va (rodo kumščius – red. past.), nes jis taip padarė. Vienas pasakė: „Tokį durnių paimk ir nušauk.“ O aš atsakiau: „Baikit, tokiems durniams gaila kulkų, virvę galėčiau...“ Čia buvo mūsų būrelis, visi draugai, visi savi. Visi tie, kuriais galima pasitikėti.
Ir po trijų dienų tas komitetas mane pasikviečia, tuo metu man jau buvo 25 metai, buvau ištekėjusi, turėjau vaiką. Sėdi toks su pilku kostiumėliu, kažkoks nugalėtojo ženkliukas įsegtas, ir sako man: „Ar buvai ten ir ten, kas tokie dar buvo? Ir man iš karto: apie ką mes kalbame? Juk ten miškas, niekas nematė, kaip atėjom. Mes sėdėjom, dainavom, pakalbėjom, gėrėm arbatą, jokio alkoholio. Kuo mane kaltina? Ką mes blogai darėme?
Ir tada pasakė, kad mes bandėme organizuoti Lietuvos profesoriaus nužudymą. Jie taip viską papasakojo, lyg būtų ten buvę. Man baisiausia buvo – kas? Visi iš vieno bliūdo valgėm, tą pačią dainą dainavom, mintimis visus prabėgau, kai kurių ir nepažinojau, bet jie man visi tokie šviesūs, tikri, gražūs, ir kažkuris buvo „stukačius“. Tas rusiškas baisus žodis – tas, kuris galėjo tave apskųsti, žodžiais užmušti.“
Miške išmoktas himnas – viena jautriausių patirčių
V. Trečiokaitės-Mičiulienės atmintyje įstrigęs įvykis, kai pas ją atvyko draugė, prieš tai dalyvavusi Baltijos šalių studentų dainų šventėje, kartu ji atvežė ir viltį:
„Ji man pradėjo pasakoti euforijoje, kas ten dėjosi – lietuviai studentai, eidami ratu toje šventėje, išsitraukė ir nešė trispalvę. Sakau: „Aš netikiu.“ Ji sako: „Žinok, ir nieko neatsitiko.“ Ir po to, sako, mes giedojome Lietuvos himną. O kas yra Lietuvos himnas?
Ji sako: „Aš negaliu dainuoti, nes, jeigu išgirs, mums bus blogai.“ Mes buvome pas mane namuose, gyvenau daugiabutyje. Sakau: „Tai einame kur nors.“ Ir mes visi trys, aš, mano vaikas ir ji, ieškojome Subačiuje vietos, kur ji man galėtų sugiedoti himną ir kad niekas negirdėtų. Nuėjome į miškelį link Kupiškio. Aš neturiu muzikinės klausos, bet tą dieną aš taip gerai išmokau himną.
Kitą dieną išlydėjau ją į geležinkelio stotį. Stovėjome, atsimenu, lietus lyja, stogelis virš galvų nedidelis, aplink žmonės, laukiame traukinio. Ir aš sakau: „Būk gera, Lilia, dar primink, nes aš bijau, kad, kai tu išvažiuosi, aš nebeatsiminsiu.“ Ji, už mane žemesnė, padėjo man ant peties galvą ir tyliai, dairydamasi į šonus, šnibždėjo: „Lietuva, Tėvyne...“ Atsimenu, lietus lyja, tie lašai krenta ir mes abi, man dabar šiurpas eina: „Lietuva, Tėvyne...“
Visą kelią eidama namo galvojau, kad tik nepamirščiau. Ir toks keistas jausmas buvo: jeigu aš dabar pamiršiu šitą melodiją, jeigu neatsiminsiu, nes nebegalėsi pasiskambint, tau negalės pasakyti, tu negalėsi nuvažiuoti į Klaipėdą, tada viskas, nieko nebebus...“ Aš daug ką pamirštu, bet šitie dalykai, kaip atraminiai taškai per mano gyvenimą, kurių aš, galvoju, nepamiršiu net tada, kai būsiu labai, labai sena.“
Ypatingas susitikimas Taline
V. Trečiokaitė-Mičiulienė su vyru į Baltijos kelią išsiruošė galbūt anksčiau nei bet kas kitas. Rugpjūčio 21 d. niekam neprasitardami apie savo tikslus ir stabdydami pakeleivingus automobilius juodu išvyko į Rygą, džiazo festivalį. O 23 d. Baltijos kelyje atsistojo Taline, Estijoje, – šalyje, kurioje tų pačių metų vasarą vykusiuose Baltijos asamblėjos posėdžiuose ir buvo galutinai nutarta, kad broliškos tautos nuties gyvą žmonių grandinę.
Aktorė pasakoja, kad į Taliną vyko norėdama atstovauti savo šaliai. Susikalbėti su vietiniais sekėsi sunkiai, nes, kaip sako Violeta, rusiškai kalbėti nenorėjo nei juodu su vyru, nei patys estai, o estų ar anglų kalbų nemokėjo. Tačiau svarbiausias buvo jausmas, kad jie jau čia.
„Vienas fantastiškiausių dalykų – relikvija iš to laikotarpio (Lietuvos vėliavos spalvų juostelė – red. past.). Pasiėmiau ją išvažiuodama, nes kaip aš įrodysiu, kad esu lietuvė, tautinių drabužių neturėjau. Pasisiuvau juostelę ir į kelionę važiavau užsidėjusi tą trispalvę ant galvos, kad visi matytų, jog aš – lietuvė.
Kai nuvykome į aikštę, kilo klausimas, o kaip atskirti savus? Ir staiga mūsų link, kaip iš kokio Fellini kino, atbėga nedidelis vaikinukas su nusmukusiom kelnėm, per dideliu švarku, sovietų laikų nuplyšusiu džemperiuku, o ant švarko kišenės iš popieriaus išpiešta trispalvė. Jis ant mūsų beveik užšoko šaukdamas: „Aš lietuvis!“
Net nežinau, iš kur jis, koks jo vardas, jis tuo metu tarnavo Taline. Iš savo draugų pasiskolino drabužius, išsipiešė trispalvę. Sakė: „Aš šiandien naktį nemiegojau, galvojau, kad numirsiu, kiek manyje buvo jausmų.“ Ir jis, tarsi norėdamas pasitikrinti, kad nesapnuoja, vis papurtydavo mano ranką. O estai – ramūs, mes nesupratome, ką jie kalba. Bet emocija buvo būtent jis, jeigu to vaikinuko nebūtų buvę, man atrodytų, kad kažkas ir neįvyko. Jis man buvo ženklas.“
„Esame unikali, fantastiška šalis“
Nors ilgą laiką mūsų tautos laisvės troškimas buvo užgniaužtas okupantų, Violeta dabar jau žino – nieko nėra geriau, nei gyventi laisvoje šalyje:
„Aš girdžiu lietuvių kalbą, matau miestus, lietuviškus užrašus, girdžiu lietuvišką dainą. Man gražiausia dabar, kad matau daug savo pažįstamų žmonių, draugų, kurie, pabuvę emigracijoje, grįžta atgal. Lietuviai grįžta namo. Mes negalime pasimesti, esame tokia sena tauta, turime tokias tradicijas, mes tiek ilgai vergavę ir tarnavę staiga suvokėme, kad turime išlikti. Mes negalime dingti nuo žemės paviršiaus, nes mes – unikumas.
Man gražiausias dalykas, kai šiemet per Dainų šventę sutikau pirmą kartą į Lietuvą atvažiavusius vaikus iš Čikagos, kurie gimę ten, bet puikiausiai kalba lietuviškai su suvalkietišku akcentu. Aš klausiau ir man norėjosi verkti.
Nesvarbu, kur tu esi, jeigu tavo širdyje yra meilė Lietuvai. Nes mes esame unikali, fantastiška šalis. Ir mes negalime prarasti šitos garbės.“
Visą laidos „Baltijos keliui – 35. Laisvi, nes vieningi!“ epizodą, kuriame kalbinama aktorė V. Trečiokaitė-Mičiulienė, galite pažiūrėti čia:
