Vakarų tendencijos
Anot T. Milušauskaitės, devintas dešimtmetis istoriškai buvo labai svarbus laikotarpis visame pasaulyje, ypač dėl komunistinio režimo. „Atėjo permainų laikotarpis, suvokimas, kad palaipsniui turime išsivaduoti iš sąstingio. Atsiveria daugiau galimybių, ateina domėjimasis Vakarų pasauliu, demokratinėmis vertybėmis, muzika ir, žinoma, mados pasauliu“, – pasakojo pašnekovė. Būtent šiame laikotarpyje atsiranda terminas „homosovietikus“. „Kad suvoktume, kas tuomet darėsi mados pasaulyje, reikia suprasti, kas darėsi Vakaruose. Devintasis dešimtmetis išaukštino materialinę gerovę ir socialinio statuso demonstravimą. Atsiranda prekių ženklų demonstravimas, kad kiti žinotų, kiek tu sumokėjai už savo drabužį. Bet svarbiausias dalykas, kad dizainerių kurtus drabužius jau gali įsigyti ir paprastas vartotojas. Aukštuomenės mada pradeda leistis pas vartotojus, ne tik kilmingieji gali dėvėti tokius drabužius. Kitas dalykas – Vakarų šalys pradeda išnaudoti pigią trečiųjų šalių darbo jėgą“, – dėstė lektorė.
Ji pastebi, kad tuo laikotarpiu ypač keičiasi moterų karjeros galimybės, ką puikiai iliustruoja ir drabužiai. „Atsiranda toks vadinamas „jėgos kostiumas“ su išdidinta pečių linija. Jis atkartoja vyrišką kostiumą tik ant moters kūno linijų. Kitas pokytis – kad ne tik aukštoji mada nusileidžia arčiau vartotojo, bet vyksta ir priešingas judėjimas – gatvės mada ateina į podiumus, į mados namus. Ryškiais akcentais tampa tatuiruotės, auskarų vėrimasis į kūną, hipiški, pankų įvaizdžiai. Sluoksniuota, spalvota apranga derinama su kareiviškais, keliautojo batais. Beje, visa tai mes matome ir šiandien gatvės madoje: oversize rūbai, stambūs batai. To meto Vakarų stilių galima apibūdinti kaip keistą, eklektišką, net vulgarų“, – pasakojo pašnekovė.
Mados ikonos
Bene geriausiai to meto stilių išreiškė dainininkė Madona. „Jos netvarkinga apranga įkūnija tokį dirbtinumą, glam žavesį. Daina „Material girl“ tampa viso dešimtmečio materialumo hitu. Bet reikia nepamiršti ir kitos aukštosios mados ikonos – 1981 metais prasideda princesės Dianos era. Ji tampa žavingiausia stiliaus ikona. Jei Madona labiau atspindėjo gatvės ir jaunimo stilių, Diana buvo aukštuomenės aprangos ikona. Kas ją puošdavo, iškart tapdavo žinomu kūrėju“, – pasakojo moteris.
Bet tiek Madona, tiek princesė Diana neapsiėjo be vieno drabužio – džinsų. Būtent devintame dešimtmetyje iškilo ir šiandien žinomi džinsų prekiniai ženklai. „1988 metais žurnalo „Vogue“ redaktorė Anna Wintour puikiai pademonstravo, kaip galima prabangą suderinti su kasdieniu rūbu džinsais. Ji pasipuošė blizgančiu megztuku ir džinsais, taip parodydama aukštosios ir gatvės mados susiliejimą“, – pasakojo T. Milušauskaitė.
Bet ne tik mados ikonos diktavo tendencijas, jas diktavo ir įvairūs judėjimai. „Aštuntajame dešimtmetyje vis dar aktualus buvo hipių judėjimas. Jie rengėsi apsumukusiais megztukais, plačiomis kelnėmis. Būtent hipiai ir jų stilius kone pirmą kartą atkreipia dėmesį į ekologinę madą, padėvėtą madą, kai seni drabužiai prikeliami antram gyvenimui. Ant podiumų suklesti tokios žvaigždės kaip Claudia Schiffer, Cindy Crawford – jos tampa Vakarų grožio dievaitėmis. Išgarsėja tokie dizaineriai kaip Vivienne Westwood, Giorgio Armani, Karl Lagerfeld, Yves Saint Lauren“, – pasakojo moteris.
O kaip Lietuva?
Anot pašnekovės, Vilniuje tuo metu madingą aprangą kūrė „Modelių namai“. „Tai buvo valstybinė institucija su savo kontrolės sistema. Apranga atspindėjo sovietinį pasaulį. Jei Vakaruose drabužius kūrė mados namai, visame sovietiniame pasaulyje – modelių namai. Rūbai tarsi egzistavo be jokių kūrėjų. Mada buvo nuasmeninta. Pagrindiniai reikalavimai drabužiui buvo jo patogumas ir funkcionalumas. Estetika buvo nuneigta. Viskas buvo orientuota į sovietinį žmogų ir serijinę gamybą. Pagrindiniai mados tendencijų skleidėjai buvo du žurnalai – „Tarybinė moteris“ ir „Banga“. Jei „Modelių namai“ ir sukurdavo ką nors įdomesnio, tai būdavo parodoms, nes tokio drabužio niekas negaudavo nusipirkti, o net jei būtų gavęs, nesuprastų, kaip ir kur jį dėvėti“, – pasakojo pašnekovė.
Vis dėlto nepaisant geležinės uždangos, lietuviai visada norėjo rengtis madingai, todėl ieškojo būdų, kaip tą padaryti. „Nuo senų laikų mūsų tautinis kostiumas buvo puikus įkvėpimo šaltinis. Daugelis moterų turėjo jį savo spintose, saugojo kaip prisiminimą. Jis visada buvo prilyginamas vakarinei suknelei, net ir šiandien. Tautinio kostiumo elementus galima pastebėti ir to meto aprangoje. Baltijos kelyje matome moteris, pasipuošusias tautiniais kostiumais, tautiniais raštais siuvinėtais marškiniais ar tiesiog pasidabinusias gintaro karoliais. Tai irgi buvo tiek stiliaus, tiek pažiūrų motyvas“, – teigė lektorė.
Nors „Modelių namai“ dažniau siūdavo uniformų tipo drabužius, Lietuvoje devintajame dešimtmetyje prasideda kooperatyvų judėjimai, individualus siuvimas. „Tuo metu idėjų žmonės sėmėsi iš įvairių šaltinių. Tarkime, buvo „Burda“ žurnalai. Kitas šaltinis – filmai. Pamenu, visi žiūrėjo „Dinastiją“ ir „Dalasą“. Taip susipažindavo su Vakarų mados tendencijomis“, – šypsojosi pašnekovė.
Džinsus gaudavo iš po prekystalio
O kaip gi dėl džinsų? Baltijos kelio nuotraukose matome ne vieną žmogų su džinsais, tad, panašu, kad šį Vakarų simbolį jau galima buvo įsigyti ir Lietuvoje. „Džinsus gaudavo „iš po prekystalio“, kas norėjo patys balindavo su chloru rūsyje. Kooperatyvai gamindavo tokius plastmasinius batus. Buvo madingi tokie dideli plastikiniai auskarai, plastmasinė bižuterija, platforminiai batai, cheminis plaukų garbanojimas. Vyravo ir padidintas drabužių dydis kaip Vakaruose. Negalėčiau teigti, kad buvome labai atsilikę, kiek galėjome, tiek puošėmės, tik mūsų rūbai buvo labiau klasikinių linijų, kuklesni palyginus su Vakarais. Nebuvo tokių drastiškų iškirpčių, spalvų, nes bijojome išsišokti. Labai ilgai gyvavo „pasidaryk pats“ taktika, nusimegzk, pasisiūk. Ką galėdavai, tą siūdavai, moterys vakarines suknias iš užuolaidų siūdavo. Tai nors mes ir buvome už tos geležinės sienos, bet buvome kūrybiški ir rengėmės madingai pagal savo galimybes“, – teigė pašnekovė.
Skyrėsi tik apranga siunčiama žinutė. „Jei Vakaruose hipių judėjimai buvo nukreipti prieš kapitalistinį pasaulį, pas mus hipiški drabužiai buvo pasipriešinimo Sovietų sąjungai simbolis. Vakarų mados tendencijų simbolinės reikšmės Lietuvoje transformavosi kitaip. Lietuvos visuomenė išgyveno visai kitokį laikotarpį nei Vakarai, turėjo kitokias problemas ir tas atsispindėjo madoje. Atkeliavęs į Lietuvą spalvingumas buvo kuklesnis, mes vis dar bijojome išsiskirti, nors jaunimas jau elgdavosi vis drąsiau“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, mada apsuko ratą ir šiandie grįžta prie to, ką matėme prieš kelis dešimtmečius. „Mada yra tarsi beribis algoritmas su polinkiu sugrįžti į praeitį. Šiandien turime disko stilių, grange stilių, oversize tendencijas. Turime stiprų ekologinės mados judėjimą. Padėvėta mada šiandien yra ne vargo išraiška, o labai stipri mados tendencija, siekiant išsaugoti žemę. Tad viskas sukasi ratu ir labai smagu, kad turime galimybę pažiūrėti, kaip rengėsi mūsų seneliai, tėvai ir suprasti, kokią žinią pasauliui savo stiliumi jie norėjo nusiųsti“, – sakė lektorė.