Tėvų vertybės buvo kitos
Edita gimė ir užaugo Biržuose. Čia ji jau seniai nebegyvena, tačiau, kaip pati sako, kas kartą sugrįžus užplūsta prisiminimai. Žiūrėdama į namą, kuriame augo, moteris sako, kad čia formavosi ir jos supratimas, jog Lietuva turi būti laisva:
„Mano tėvai jau seniai gyveno visiškai kitomis vertybėmis, negu buvo sovietų okupacijos laikais. Ir labai džiaugsmingai sutiko tą naują, gaivų vėją, ateinantį su laisvės idėjomis ir laisvės vertybėmis.
Mano tėveliai tikrai buvo labai įsitraukę į Biržų sąjūdžio grupės veiklą, dalyvavo joje ir organizuojant įvairiausius renginius, ir platinant „Sąjūdžio žinių“ laikraštį. Mūsų bute praktiškai buvo „Sąjūdžio žinių“ platinimo taškas. Čia ateidavo žmonės pasiimti šio laikraščio, sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, kokie įvykiai, kokie organizuojami mitingai ir apskritai, kaip toliau Lietuva žengia į laisvės kelią.
Iš tikrųjų mes supratome, kad esame verti gyventi kitaip. Mes esame verti žinoti savo šalies istorinę tiesą. Turėti galimybes reikšti savo laisvą žodį, turėti galimybes pasirinkimuose, galimybę keliauti ir kurti savo gyvenimą taip, kaip mes suprantame, o ne taip, kaip mums yra primesta.“
Siekė sužinoti tikrąją Lietuvos istoriją
Nors okupacijos laikotarpiu bandyta ištrinti Lietuvos istoriją, Edita, stovėdama prie mokyklos, kurioje mokėsi, prisimena, kad jaunų žmonių galvose čia gimė ir pirmosios protesto prieš sovietinę santvarką idėjos. Būdų, kaip nepamiršti tikrosios Lietuvos istorijos, irgi atsirado.
„Sovietiniais laikais tikrosios Lietuvos istorijos informacijos tikrai neturėjome ir negalėjome turėti, buvo sovietiniai vadovėliai ir nieko kito.
Tačiau jau prasidėjus laisvės bruzdėjimui ir sostinėje, Vilniuje, ir kituose miestuose, ir mokytojai tapo drąsesni, ir mes. Būtent mūsų laida buvo baigiamoji, kai turėjome išeiti iš mokyklos ir laikyti istorijos egzaminą, į kurį jau buvo įtraukti klausimai ir apie Lietuvos tikrąją istoriją. Tik entuziastingų, šviesių mokytojų dėka mes galėjome tą informaciją surasti.
Prisimenu, turėjome vieną vadovėlį – Kojalavičiaus „Lietuvos istoriją“, kurį dalijomės tarp savęs, draugų ir klasiokų, ir ten bandėme surasti informacijos, kurios iki tol neturėjome.
Mūsų istorijos mokytoja Audronė Garšvaitė buvo iš tikrųjų labai geranoriška, kviesdavosi po pamokų pas save į namus, mes kartu grupelėje sėdėdavome, konspektuodavome tai, ką ji mums pasakodavo, tai, ką ji galėjo sužinoti iš kitų informacijos šaltinių, iš turimų senų knygų apie Lietuvos istoriją.
Manau, kad apskritai neįmanoma užgniaužti tokios prigimtinės žmogaus teisės ir vertybės kaip laisvė. Anksčiau ar vėliau žmogus prieina iki to, kad jam yra nepriimtina primesta ideologija ar kažkokie suvaržymai.
Bet, man atrodo, svarbus veiksnys, kodėl mes, lietuviai, ėjome laisvės link, – tai tas patirtas neteisybės jausmas. Iš senelių, tėvų gauta informacija, patirtis, pasakojimai apie trėmimus, asmenybių žalojimus ir fizine, ir dvasine prasme, apie tuos žmones, kurie nebijodami, pasiaukodami net ir sovietiniais laikais pogrindyje siekė tų laisvės tikslų.
Esu verkusi, kai tėvelis pasakojo savo gyvenimo istoriją, kaip buvo stipriai fiziškai žalojamas NKVD savo gimtajame miestelyje. Tai buvo mano pirmieji kaip vaiko, paauglės prisiminimai, kai suvokiau, kad mano artimiausią žmogų šitaip žalojo kažkokie atėjūnai, svetimšaliai su visiškai mums nepriimtina ideologija okupacijos tikslais“, – dalijasi Edita.
Spjovė į sovietų tvarką ir pakabino trispalvę
1988-ųjų spalio 22 ir 23 d. Vilniuje vyko steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Tai laikas, kai iškelti Lietuvoje trispalvę dar buvo bijoma. Tačiau Edita su mokyklos draugais spjovė į sovietų primestą tvarką ir ant mokyklos pastato su pasididžiavimu pakabino Lietuvos vėliavą, atsineštą iš namų.
„Tokiu būdu mes norėjome protestuoti prieš okupaciją ir tuo pačiu palaikyti Sąjūdžio suvažiavimą, – sako Edita ir pripažįsta, kad šiek tiek kirbėjo mintis, jog neaišku, kaip tai gali baigtis. – Ne paslaptis, kad tais laikais stiprią įtaką turėjo ne tik pažymiai, bet ir mokinių charakteristikos. Stodamas į aukštąją mokyklą turėjai turėti nepriekaištingą charakteristiką, kad esi drausmingas, pažangus ir t. t. pagal tų laikų sovietinį supratimą.
Mes tikriausiai buvome avatiūristai ir drąsūs, turėjome tokį vidinį žinojimą ir palaikymą savo tėvų, ir dėl to galbūt elgėmės taip, kaip elgėmės.“
Edita, rodydama Lietuvos vėliavą, sako, kad prieš 35 metus ją turėti buvo praktiškai neįmanoma: „Todėl mano mama, būdama aktyvi sąjūdietė Biržuose, nutarė pasiūti vėliavą. Taip ir padarė. Kaip matote, ši vėliava jau nublukusi, dėmėta, skylėta, nes matė išties labai daug: ir mitingus Vilniuje, ir Sausio 13-osios įvykius, su ja stovėjome ir Baltijos kelyje netoli Latvijos pasienio.“
Vyko ne tik su vėliavomis, bet ir gėlėmis
Baltijos kelyje Biržų rajonui buvo skirta kelio atkarpa nuo 386-ojo iki 391-ojo kilometro ties Latvijos siena. Laikas neištrynė Editos prisiminimų, kaip su jauduliu ji tuomet ruošėsi akcijai:
„Mano, kaip jauno žmogaus, galvoje sukosi, kaip rasti gražų tautinį sijoną, pasipuošti, prisiskinti gėlių ir kaip kartu su tėvais nuvažiuoti. Buvo vasara, buvome pabaigę mokyklą, įstoję į aukštąsias mokyklas, mes grupavomės ir žiūrėjome, ką daro mūsų tėvai. Gal ir buvo abejonių, ar tikrai pavyks tą visą nenutrūkstamą grandinę iš žmonių sustatyti ir tą nuostabią idėją įvykdyti. Vieni kitų klausė, ar važiuos, ir visi atsakė, kad taip. Artėjant tam laikui ėmė atrodyti, kad turi pavykti.“
Edita prisimena, kad ruošiantis šiam įvykiui planavo, kas turi būti padaryta ir kaip suspėti laiku būti: „Vykau į sodą nusipjauti raudonų kardelių, nes vykome ne tik su vėliavomis, bet ir gėlėmis, planavome, kaip sutilpsime į tėčio žiguliuką, galvojome, kad reikia išvažiuoti gerokai anksčiau, nes galbūt įstrigsime spūstyse ir paskui gali nepavykti pasiekti pasienio.“
Po 35 metų sugrįžusi į vietą, kurioje stovėjo Baltijos kelyje, Edita sako, kad apima labai geras jausmas: „Prisiminus tai, ką tuo metu išgyvenau kartu su savo šeima, su tais žmonėmis, kurie dalyvavo Baltijos kelyje, buvo labai geras jausmas: vienybės, didelės vilties. Tas jausmas, kai supranti, kad turbūt daugiau niekada gyvenime toks įvykis jau nepasikartos. Kai šiemet „Dainų šventėje“ stovėjau ir dainavau „Lietuva brangi“, galbūt kažkas panašaus sukirbėjo širdyje ir mintyse, prisiminus ir Baltijos kelią, ir visą Lietuvos kelią nepriklausomybės link.“
„Buvo didžiulė euforija“
Edita tapo vienu tų žmonių, kurie užbaigė nuo Vilniaus Gedimino pilies bokšto prasidėjusią lietuvišką Baltijos kelio grandinę. 1989 m. rugpjūčio 23-iąją 19 val. ji rankomis susikibo su moterimi iš Latvijos.
„Aš neplanavau taip atsistoti. Bet taip atsitiko. Ir staiga pamačiau, kad šalia manęs – puikiais latvių tautos drabužiais pasipuošusi mergina paėmė mano ranką ir mes per pačią kulminaciją, kai buvo atliekama „Tautinė giesmė“ ir kitos dainos, iškėlusios rankas su ja ir kitais žmonėmis stovėjome Baltijos kelyje. Tai iš tikrųjų buvo nuostabu. Sunku nusakyti žodžiais. Tuo metu buvo didžiulė, didžiulė euforija.
Paskui, kai pamatai nuotraukas, istorinius vaizdo įrašus, suvoki, kad tai yra fantastika, tu buvai toje didžiulėje ilgoje grandinėje, kurioje stovėjo tūkstančiai lietuvių, ir tu tarsi perdavei ar žinią, ar tą jausmą toje grandinėje latviams, o jie – estams.“
Visą laidos „Baltijos keliui – 35: laisvi, nes vieningi!“ epizodą galite peržiūrėti čia: