Baltijos kelio amžininkai – žmonės, kurie šį istorinį įvykį pasitiko laisvi kaip paukščiai – padangėmis sklęsdami lėktuvu virš gyvos žmonių grandinės. Būtent jie esantiems ant žemės tik dar kartą patvirtino, kad už laisvę visi kovos iki galo.
Petras ir Irena – lakūnas ir anglų kalbos mokytoja, vertėja. Jie tą reikšmingą 1989 metų rugpjūčio 23-iąją matė iš paukščio skrydžio.
Žinojo, kad laukia ypatinga diena
2024-ųjų metų vasara. Į Pociūnų aerodromo teritoriją įrieda juodas automobilis. Jame – Petras Bėta ir jo žmona Irena. Šis aerodromas jiems puikiai pažįstamas. Čia prieš 35-erius metus, 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją prasidėjo Petro ir Irenos Baltijos kelio dienos istorija.
Petras Bėta – lakūnas, o Irena Bėtienė – anglų kalbos mokytoja ir vertėja. Abu jie – Baltijos kelio dalyviai, tą reikšmingą dieną matę iš paukščio skrydžio, kitaip nei milijonai į gyvą grandinę sustojusių Baltijos šalių gyventojų.
Nors prabėgo 35-eri metai ir kai kurie prisiminimai po truputį blėsta, ištrinti jausmo negali net laikas.
„Patys tai mes aišku jautėme iš pačio ryto tokią nuotaiką. Mūsų laukė neeilinė diena, neeilinis skrydis. Žinojome to skrydžio svarbą. Tas jautėsi“, – pasakoja P. Bėta.
„Tikrai žinojome, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Juk organizatoriai – rimti žmonės, o mes tik mažyčiai „sraigteliai“ visame tame buvome. Neturėjome abejonių ar kažkokio netikėjimo. Aš pati ištekėjusi už lakūno su juo skraidžiau ne kartą. Žinojau, kad būnant ore mes viską matysime žymiai gražiau, vaizdas bus įspūdingesnis. Žinojau, kad visą gėrį pamatysime su kaupu. Galėsime viską aprėpti“, – vyrą papildo I. Bėtienė.
Patyręs lakūnas Petras, kurio gyvenime lėktuvai atsirado dar baigiant vidurinę mokyklą, gavo užduotį ir valdė vieną iš dviejų „AN-2“ lėktuvų, pakilusių virš Baltijos kelio. Lėktuve buvo ir Irena. Jame ji atsidūrė kaip vertėja, turėjusi padėti užsienio žurnalistams, tačiau vėliau gavo itin svarbią užduotį – iš lėktuvo mėtyti gėles, kurios ir po 35 metų prisimenamos kaip ypatingą atmosferą Baltijos kelyje sukūrusi detalė.
Net būdamas vaikas suprato, kad nori laisvės
Nors ir nebuvo oficialus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) narys, Petras visada buvo šalia. Ir net prabėgus ne vienai dešimčiai metų, puikiai prisimena gyvenimą priespaudoje, tokį, kokio jis nenorėjo. Ateitį jis matė laisvoje Lietuvoje.
„Kai buvau vaikas, prie manęs tokiomis temomis nekalbėdavo. Tačiau iš užuominų jausdavau, kad tai yra neteisinga. Supratau, kad su mūsų šalimi yra pasielgta neteisingai. Žinojau, kad negeros jėgos mus yra užvaldžiusios. Tačiau man atrodė, kad kažkada ta teisybė turi įvykti. Žinoma, besimokant mokykloje viskas aiškėjo. Man abejonių, kurią kryptį pasirinkti, nekilo“, – teigia lakūnas.
Jis teigia jau anuomet supratęs, kad tuometinė santvarka yra ne pačių lietuvių noru. Vis tik, pašnekovas pabrėžia, atsiradus Sąjūdžiui viskas palengvėjo.
„Aš atnešdavau spaudą, dalyvaudavau mitinguose“, – prisimena P. Bėta.
Kai atėjo užduotis skristi Baltijos kelyje, dvejonių lakūnas neturėjo. Ir nors jis suprato, kad tikėtis galima visko, jaunatviškas maksimalizmas nugalėjo. Tačiau, anot lakūno, net ir dabar jis nesudvejodamas pasiryžtų šiai užduočiai.
Nejautė jokios baimės
Sutuoktiniai prisimena, kad Baltijos kelio dieną vyravo visuotinė euforija. Neegzistavo atsargumo faktorius, žmonės nebejautė baimės. Bendras minios jausmas buvo užvaldęs viską aplink.
„Vyravo principas, kad geriau mūsų kiti bijo, o mes nebijome visai. Kad tai nebūtų paprasčiausias praskridimas, per televiziją paskelbėme, kad žmonės gali atnešti gėlių, o jos bus pažertos ant kelio. Tas surinkimas gėlių viršijo lūkesčius. Jų buvo labai daug, trys sunkvežimiai“, – prisimena lakūnas.
„Susikrovėme gėles į lėktuvą ir trise atsigulėme ant jų ir laukėme, kol atskrisime į vietą. Pamenu, kol skridome apžiūrinėjau gėles. Tai kauniečių visos puokštelės buvo surištos su tokia meile, su užrašais, atvirutėmis. O jose – žodžiai laisvai Lietuvai. Bent mintyse ašarėlė tikrai skaitant riedėjo“, – prisimena I. Bėtienė.
Irenos dukra prisimena, kad mama po šios kelionės grįžo kraujuotomis rankomis. Tačiau taip buvo todėl, kad žmonės atnešė pačių įvairiausių gėlių, o vienos jų buvo su spygliais. Tačiau pati Irena sako, kad jokio skausmo nejautė. Viską užvaldęs buvo adrenalino jausmas.
Įspūdingiausias gyvenimo prisiminimas
Tai, ką iš paukščio skrydžio pamatė Petras ir Irena, iki šiol virpina jų širdis.
„Pamatėme, kad iš tiesų žmonės Lietuvoje yra prabudę, kad sovietinis laikotarpis žmonėms nepadarė tokio poveikio, kokio tikėjosi okupantai. Kai yra bendras priešas ir atsiranda viltis jo atsikratyti, visi tampa vieningi“, – sako lakūnas.
Jo žmona sutuoktinį papildo sakydama, kad faktai ir detalės užsimiršta, tačiau jausmas išlieka visada.
„Jausmo ir prisiminimo iš mūsų niekas neatims“, – įsitikinusi ji.
Prisimena ir bandymą susidoroti
Lakūno Petro širdis neatsispiria norui skristi. „AN-2“ lėktuvą į dangų kelia jis net ir prabėgus šitiek metų. Skirtumas tik tas, kad dabar jis tai daro laisvoje Lietuvoje. Tokioje, kokios visą laiką ir norėjo. Nusileidimai lėktuvu dabar taip pat skiriasi. Tąkart, prieš 35-erius metus, kuomet Petras nusileido lėktuvu, po kurio laiko jį pradėjo tardyti sovietinės struktūros. KGB siekė susidoroti su lakūnu.
„Kaune, KGB rūmuose, vykdavo apklausos. Ten domėjosi skrydžiu virs Baltijos kelio ir bandė rasti priežasčių už tai su mumis susidoroti“, – pasakoja pašnekovas.
Jis teigia, kad pats tardymas jo organizatoriams sėkmingas nebuvo. Jie nesužinojo jokių intriguojančių dalykų.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis vaidino reikšmingą vaidmenį nebeleisdamas sovietams elgtis su lietuviais pagal savo okupantų mentalitetą. Sąjūdis veikė kaip švyturys ir skydas savo tautai. Iki jo susikūrimo sovietų tardymo budai buvo sunkiai suvokiami protu.
„Sovietų Sąjunga – labai juoda dėmė ne tik mums, tačiau ir kitiems“, – pabrėžia P. Bėta.