„Delfi“ aiškinasi – kaip atrodė Baltijos kelio organizavimas, kaip gyventojus pasiekė žinia apie planuojamą akciją ir kas buvo atsakingas už eismo reguliavimą istorinę dieną? Į šiuos klausimus atsako istorikas K. Bartkevičius.
– 650 km ilgio gyva grandinė, apytikriai 2 milijonai žmonių – tai, kas įvyko lygiai prieš 35-erius metus, net ir šiandien atrodo sunkiai suvokiama. O ir technologijos 1989-iais toli gražu nebuvo pažengusios – nebuvo ne tik interneto, daugelis neturėjo nė televizoriaus. Kalbant apie komunikaciją – kaip tada pavyko taip plačiai paskleisti žinią apie organizuojamą Baltijos kelią?
– Šiai dienai sunku įsivaizduoti, kad galima komunikuoti be interneto pagalbos. Tačiau anuomet tai nebuvo jokia problema, nes žmonės skaitė spaudą, klausė radijo, kone privalomas dalykas (jei pritarei Sąjūdžio idėjoms) buvo praeiti pro Sąjūdžio stendus, informacinius stulpus ir pan. Beje, 1989-ųjų vasarą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – LPS) turėjo ir kassavaitinę tiesioginę TV laidą „Atgimimo banga“. Kitaip tariant, informaciją plačiajai visuomenei paskleisti buvo įmanoma ir be šiandien įprastų komunikacijos priemonių.
Vėlgi, reikia turėti omenyje ir tai, kad Sąjūdis – tai ne tik tie 35 asmenys, išrinkti Vilniuje 1988 metų birželio 3 dieną, o vėliau perrinkti į Sąjūdžio Seimo tarybą, kuri ir koordinavo LPS veiklą visos Lietuvos mastu. Kiekviename Lietuvos mieste ar rajono centre veikė tų miestų, rajonų tarybos, kurios koordinavo rėmimo grupių, susikūrusių tam tikro miesto, rajono įstaigose, mažesniuose miesteliuose ir pan., veiklą. Tam, kad vyktų greitesnė ir patikimesnė komunikacija tarp visų šių LPS struktūrų, buvo sukurta ir atitinkama ryšių sistema.
Taip, informacija dažniausiai būdavo perduodama žodžiu, įvairiuose susirinkimuose, tačiau 1989-ųjų vasarą – ne dėl organizuojamos Baltijos kelio akcijos – buvo nuspręsta įsteigti etatus kiekvienoje miesto, rajono taryboje. Kiekvienos vietinės Sąjūdžio organizacijos būstinėje pradėjo dirbti po žmogų, kuris čia praleisdavo visą darbo dieną. Kitaip tariant, perduoti informaciją iš Vilniaus buvo įmanoma jei ne per kelias valandas, tai per vieną dieną tikrai.
Toliau informacijos sklaida vyko vietiniame lygmenyje arba ji buvo platinama skelbimų, plakatų pagalba Sąjūdžio stenduose arba spaudoje.
– Kiek maždaug laiko buvo planuojamas Baltijos kelias? Kaip tam buvo ruošiamasi?
– Nėra tiksliai žinoma, kam priklauso gyvosios grandinės idėja, vis tik faktas, kad 50-osioms Molotovo-Ribentropo pakto metinėms buvo ruošiamasi. Dėl bendrai Sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų organizuojamos akcijos galutinai buvo apsispręsta liepos 15 d., Baltijos tarybos posėdyje. Liepos 29 d. vykusiame LPS koordinaciniame pasitarime, kuriame dalyvavo miestų, rajonų tarybų nariai, apie tai buvo pranešta ir kitiems Sąjūdžio nariams. Regioninių LPS struktūrų veiklos dokumentuose apie Baltijos kelią imta kalbėti paskutinę liepos savaitę.
Taigi, pasiruošti akcijai – sukviesti žmones, suorganizuoti transportą ir pan. – Sąjūdžio atstovai kituose Lietuvos miestuose turėjo 2–3 savaites. Atrodytų, tai labai mažas laiko tarpas, vis dėlto Sąjūdis jau turėjo praktikos organizuojant panašias akcijas (Baltijos jūros apkabinimo akcija ir pan.). Kažkokio didelio šoko tai nesukėlė, nors tam tikrų nuogąstavimų būta – pavyzdžiui, kad nebus leista išeiti iš darbo anksčiau laiko (rugpjūčio 23 d. buvo darbo diena), taip pat vasara, atostogų metas.
Akcijai organizuoti buvo įkurtas koordinacinis centras Vilniuje, kuris pateikė pasiūlymus dėl galimų scenarijų. Vienas iš pasiūlymų buvo išspausdintas ir su kai kuriais pakeitimais, būtent šiuo scenarijumi vadovaujantis, vyko pasiruošimas akcijai. Jame nurodyta, kad Baltijos kelio trasa Lietuvoje bus suskirstyta į 50 etapų, simbolizuojančių 50 kančių metų; kas 4 km turėjo būti sukurtas aukuras (pilkapis), bet šios idėjos galutiniame etape, atrodo, buvo atsisakyta. Vietoj jų buvo statomi koplytstulpiai, kryžiai ar paminkliniai akmenys. Beje, juos vis dar galima matyti važiuojant Baltijos kelio trasa.
Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Pasvalio sąjūdiečiai turėjo koordinuoti didesnius kelio ruožus: ruožą Vilnius-Ukmergė koordinavo Arūnas Grumadas (Vilnius), ruožą Ukmergė-Panevėžys koordinavo Aleksandras Abišala ir Algimantas Norvilas (Kaunas), ruožą Panevėžys-Latvijos siena koordinavo Rytis Račkauskas ir Algis Plitnikas (Panevėžys) bei Algis Mulevičius (Pasvalys).
Šie asmenys turėjo rūpintis transportu, trasoje esančiuose miestuose organizuoti maršrutinius autobusus žmonėms atvežti ir išvežti, planuoti maitinimo taškus ir t.t. Didesni ruožai buvo suskirstyti į mažesnius, maždaug 4 km ilgio. Pats trasos skirstymas etapais kas 4 km buvo gana logiškas, nes maždaug tiek (apie 50) buvo ir Sąjūdžio vietinių organizacijų (miestų, rajonų tarybų), kurių pakviesti žmonės ir turėjo užpildyti šias atkarpas. Tarkim, į Kauno Sąjūdžio koordinuoją ruožą nuo Ukmergės iki Panevėžio (225-330 kilometras) turėjo atvažiuoti ir rankomis susikibti žmonės iš Ukmergės, Jurbarko, Raseinių, Jonavos, Kauno, Zarasų, Anykščių, Rokiškio, Kupiškio ir Panevėžio.
– Ar buvo apytiksliai numatyta iš anksto, kiek žmonių turėtų dalyvauti Baltijos kelyje? Jei taip – ar organizatorių lūkesčiai pasiteisino?
– Vilniuje Įkurtas akcijos koordinavimo centras buvo paskaičiavęs, kad vienam kilometrui reikėtų apie 2 500 žmonių. Nors, tarkim, Kauno miesto Sąjūdžio Taryba, kuriai buvo patikėta tvarkyti 20 km ruožą, įsivaizdavo, kad šiai atkarpai turėtų pakakti 14 tūkst. žmonių. Žinant, kad Baltijos kelio ruožas Lietuvoje buvo apie 220 kilometrų, galima teigti, kad idealiu atveju buvo tikimasi bent 500 tūkst. dalyvių, pesimistiškesnis variantas – bent 150–200 tūkst. žmonių.
Ar šie skaičiai realūs? Na, Sąjūdis tikrai galėjo tikėtis sukviesti kelis šimtus tūkstančių, nes toks skaičius žmonių buvo susirinkęs į didžiuosius LPS mitingus dar 1988 metų vasarą. Kita vertus, įvairiais skaičiavimais, Sąjūdis turėjo apie 200 tūkst. registruotų narių (1989 m. gegužės mėn. duomenimis), t.y. rėmimo grupių, miestų, rajonų tarybų veikloje aktyviai dalyvaujančių asmenų, o į Sąjūdžio rengiamas akcijas ateidavo ir aktyviai LPS veikloje nedalyvaujantys.
Vis tik, reikia pastebėti, kad tam tikrų abejonių, ar pavyks sukviesti reikiamą skaičių žmonių, kilo ne vienai regioninei LPS organizacijai. Tokiam skepticizmui atsirasti buvo kelios priežastys: buvo pastebėta, kad dalyvavimas Sąjūdžio veikloje yra sumenkęs (lyginant su 1988 metais) ir rugpjūčio 23-oji 1989 metais buvo darbo diena, trečiadienis.
Skaitant išlikusius Sąjūdžio veiklos dokumentus, galima rasti užuominų, kad regioninės LPS organizacijos galvojo apie akcijos perkėlimą į rugpjūčio 20-ą dieną, sekmadienį ar net atsisakyti gyvosios grandinės idėjos, o tikrąją Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo dieną organizuoti atskirus mitingus ir/ar kitokias akcijas vietose. Iš tikrųjų, tokių mitingų organizavimas daugelyje Lietuvos miestų buvo prasidėjęs dar iki žinios apie Baltijos kelio akciją. Todėl vietinėms LPS organizacijoms teko keisti planus – arba ankstinti savų mitingų datas, arba bandyti viską suorganizuoti tą pačią dieną. Tarkim, Šiaulių bei Klaipėdos miestų sąjūdiečiai pasirinko antrąjį variantą, mažesnių miestų (Rokiškio, Tauragės) – pirmąjį.
Grįžtant prie klausimo apie planuojamą dalyvių skaičių – pati LPS Seimo taryba ir/ar akcijos koordinacinė grupė buvo numačiusi veiksmus, kurių būtų buvę galima imtis nesusirinkus reikiamam žmonių skaičiui. Tuo tikslu buvo rekomenduojama atsivežti juodus kaspinus ir žvakes, kurios galėtų simbolizuoti žuvusius per 50 okupacijos metų, pastačius jas vietoje trūkstamų žmonių.
Realybė nustebino visus – likus kelioms valandoms iki akcijos pradžios tapo aišku, kad žmonių ne tik bus pakankamai, bet net ne visi, dėl susidariusių spūsčių, spės nuvykti iki jiems paskirtos kelio atkarpos. Teigiama, kad vien iš Kauno važiavo 100 tūkst. žmonių. Iš kitų Lietuvos vietų atvykusių žmonių skaičiai irgi įspūdingi. Štai, vien iš Kėdainių atvyko 10 tūkst. žmonių, iš Druskininkų 39-iais autobusais bei lengvaisiais automobiliais atvyko virš 2 tūkst. asmenų.
– Baltijos kelio diena – kaip vyko jos organizavimas, kaip buvo planuojamas gyventojų atvykimas, taip pat eismo reguliavimas?
– Gyventojų atvykimą organizuoti ir koordinuoti buvo palikta miestų, rajonų LPS taryboms.
Jos turėjo pasirūpinti transportu, kolonos saugumo užtikrinimu. Jau minėjau, kad Baltijos kelio akcija vyko darbo dieną ir tai galėjo kelti daugiausiai problemų, bent taip buvo galvojama svarstant šį klausimą. Buvo iniciatyvų paskelbti tą dieną nedarbo diena, buvo svarstoma tartis su atskiromis įstaigomis, gamyklomis dėl leidimo atidirbti artimiausią šeštadienį. Vis tik situacija ir požiūris į Sąjūdį jau buvo smarkiai pasikeitęs. Kiek galima spręsti iš prisiminimų, kažkokių trukdžių vykti į akciją net ir su įstaigos transportu nebuvo.
Pats vykimas į paskirtą kelio ruožą buvo suplanuotas iš anksto, apie vietą, iš kurios išvykstama (paprastai tai buvo centrinė miesto aikštė, autobusų stotis, bažnyčia ar kokia kita miestiečiams gerai žinoma vieta), buvo informuota kelios dienos prieš arba tą pačią dieną anksčiau vykusiuose mitinguose.
Eismo reguliavimą Baltijos kelio atkarpoje, einančioje per Lietuvos teritoriją, užtikrino 30 milicijos ekipažų. Savo ruožtu Sąjūdis rekomendavo kiekvienam tokiam postui priskirti ir po kelis žaliaraiščius.
Vykstantiems savo transportu buvo rekomenduojama turėti radijo aparatus, nes būtent pasitelkiant šią priemonę buvo perduodamos žinios apie spūstis ir bendrą situaciją. Teigiama, kad tą dieną per Lietuvą važiavo apie 60 tūkst. automobilių, bet neįvyko nei vienas autoįvykis.
