Šiemet, rugpjūčio 23-ąją, minėsime trisdešimt penktąsias Baltijos kelio metines. Išskirtine proga jūsų dėmesiui – dokumentinis ciklas „Baltijos keliui – 35“. Laisvi, nes vieningi, pasakojantys apie Baltijos kelio amžininkus: laisvės trokštančius, laisvę mylinčius, drąsius Lietuvos žmones.
Iki tol lietuviai nei pažino vėliavą, nei mokėjo himną
Saulė nutvieskia sostinės Katedros aikštę. Čia būriuojasi jaunimas, smalsiai dairosi miesto svečiai. Aikšte kukliai žygiuoja Arūnas Grumadas, kuris, regis, apie kiekvieną Katedros aikštės lopinėlį galėtų papasakoti po atskirą istoriją. Arūnas Grumadas – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis ir vienas iš drąsių šalies žmonių, prieš trisdešimt penkerius metus, 1989-ųjų metų rugpjūčio 23 dieną, dirigavusių Baltijos kelio sėkmei. Arūnas buvo ir atkarpos Vilnius-Ukmergė koordinatorius. Nuo Gedimino kalno prasidėjusi gyva žmonių grandinė tęsėsi per Katedros aikštę, o vėliau ir iki pat Latvijos sienos.
Tačiau tam, kad pavyktų suprasti šios istorinės dienos sėkmę, laiko juosta reikia persikelti dar anksčiau į praeitį, sako Arūnas. Į praeitį, kai kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis.
„1988 metai, birželio pradžia, įsikuria iniciatyvinė grupė. Praeina birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis – keturi mėnesiai. Sąjūdžio suvažiavimas čia Vilniuje – milžiniškas, minios žmonių, patekti neįmanoma. O iki to laiko, dar prieš tuos keturis mėnesius, pirmuose tuose sambūriuose, žmonės nežinojo ne tik Lietuvos himno žodžių, nes jiems buvo dalinami popieriukai, bet jie net nežinojo, kokia tvarka išdėstytos vėliavos spalvos“, – sako jis.
Tačiau virsmas, pasakoja Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio dalyvis, buvo ypač greitas.
„Iš karto visiems kilo entuziazmas ir noras. Na, ne visiems, nes buvo laikai, kai žmonės bijojo. Pradžioje visi bijojo, drąsiausi nuėjo. O aš pakliuvau tarp drąsiausių, nes po suvažiavimo praėjo nepilni metai, 9 mėnesiai, ir įvyko Baltijos kelias. Jeigu suvažiavimo metu kalbama apie suverenitetą, tai Baltijos kelias buvo apie tai, kad tai yra nepriklausomybė. Iš esmės tai jau buvo žmonių referendumas. Referendumų okupuotoje šalyje negali būti ir negali būti jokios teisinės galios. Tai buvo vizualinis referendumas“, – sako jis.
A. Grumadas dirbo Mokslų akademijoje, kurioje, kaip sako jis pats, žmonės buvo apolitiški – jiems buvo nusispjauti ant Komunistų partijos ir to, kad Lietuva patyrė represiją. Vis dėlto, šie žmonės to meto politiniuose įvykiuose buvo vieni ryškiausių dalyvių.
„Akademinis jaunimas, taip pat Mokslų akademijos žmonės, buvo laisvi žmonės, kurie buvo laisvi nuo tarnybos, kuri priklauso nuo to, ar tu esi patikimas, ar gali tarnauti ir panašiai. Aišku, jie visi nuėjo ir buvo tie pirmieji, kurių jėgomis ir buvo per trumpą laiką pakelta visa Lietuva“, – pasakoja A. Grumadas.
Žmonėms, negyvenusiems tuo laikotarpiu, gali būti sunku suprasti, kaip prieš trisdešimt penkerius metus pavyko surinkti apie du milijonus Baltijos šalių gyventojų sustojusių į gyvą grandinę. Arūnas tarsi ir turi atsakymą, tačiau mintys apie pasiektą rezultatą šiurpuliukus kelia iki šiol.
„Sėdi, planuoji. Tada pradedi dirbti su žmonėmis, susirašai, kas ir pro kur turi atvažiuoti, kad neužkištų kelių, ką turi su savimi turėti, jeigu trūksta kartais žmonių, – audinių juostas, juodus kaspinus, tautines juostas ar žvakutes vietoje tų žmonių, kurie yra jau išėję, ar kažkur [išėję, aut. past.] tremtyje. Kadangi bendravome su Lietuvos radiju, reikėjo turėti ir radijo imtuvus, nes per ten galime pranešti, jeigu kokios kitos ekstra naujienos atsirastų. Visas tas darbas užtruko…
Tiesa, kiekviena vieta, kiekvienas rajonas, kiekvienas miestas turėjo pasakyti, kiek jie gali žmonių atvežti ir tada mes kaip tik pagal tuos žmones suskirstėme jiems atsakomybes, konkretų kilometrą nuo tokio iki tokio. Buvo ir telefonai. Žmonės turėjo po 5 ar iki 10 žmonių, su kuriais bendravo. Ir jeigu paleidi signalą, būdavo taip, kad Vilniaus mieste surinkti [žmones, aut. past.] į kokį mitingą ar kokį protestą buvo galima praktiškai per vieną valandą, nes visi, kas artimiausiose vietose dirba, iškart ateidavo“, – prisimena jis.
Skirstant Baltijos kelio srautus, kaip pasaka A. Grumadas, iššūkių tikrai netrūko. Buvo apskaičiuota, kaip sako jis, elementariai – vienam žmogui gyvoje eilėje skiriamas vienas metras. Tačiau kilo klausimų, kaip žmonės pasieks tam tikras vietas, juk transporto tais laikais nebuvo tiek, kiek matome keliuose šiandien.
„Reikia mažiausiai 200 tūkstančių žmonių iki sienos, tai čia niekaip tie du šimtai tūkstančių. Pamėginkite sustatyti visus į tą liniją. Žmonės atvažiuoja taip, kad vienur būriais, o kitur nieko nėra. Todėl minimum 300 tūkstančių reikia. Mašinų tai nebuvo. Jeigu gerai atsimenu, tais laikais tūkstančiui gyventojų buvo apie šimtas automobilių. Čia įskaitant ir greitąją pagalbą, policiją ir visa kita. [...] Įsivaizduokit, dabar ką nors pasodintų važiuoti į bortinius sunkvežimius, kur šiukšles veža. Tai tokiais sunkvežimiais žmonės važiavo iš Žemaitijos, nes transporto priemonių nebuvo. Daugybė žmonių liko namuose, nes paprasčiausiai fiziškai negalėjo atvykti“, – stebisi jis.
Vis dėlto, realybė gerokai pranoko lūkesčius. Kaip sako pašnekovas, rezultatas šokiravo.
„Tiek niekas neplanavo ir tikrai nemanė, kad tiek bus. Bet kai pamatai… Aš pats, kur buvau toje sankryžoje, tai sankryža dviejų gatvių, tai žmonės stovi ne visi susikabinę, o kaip mitinge, ten išskirti eiles jau praktiškai buvo neįmanoma – jų buvo tiek daug. Ir buvo tokių vietų ir kitur. Tad tokio masto tikėtis buvo sunku. Ir tai įvyko. Tai – stebuklas“, – džiaugiasi praeitį prisimindamas A. Grumadas.
Žmonės sunešė gėlių jūrą
Priešais Katedrą stovi pastatas, kuriame viltis apie laisvą Lietuvą įsižiebė taip smarkiai, kad jos užgesinti nebegalėjo joks okupantas.
„Na, štai – Sąjūdžio būstinė. Čia gyveno Sąjūdžio žmonės, kurie dirbo, dirbo kiaurą parą trečiame aukšte ir paskui prieš pat pabaigą, kai jau buvo Baltijos kelias, ir dalyje pirmo aukšto, kur mes irgi rinkdavomės strateguoti Baltijos kelią. Čia buvo lizdas, iš kurio išsiperėjo nepriklausoma Lietuva. Čia buvo dažnai būta, buvo susigyventa, kad čia yra tas lizdas, iš kurio viskas sklinda po Lietuvą“, – vaikščiodamas po Katedros apylinkes pasakoja A. Grumadas.
Baltijos kelio akcentu tapo ant susivienijusių žmonių iš lėktuvų pabirę gėlių žiedai. Iš pradžių gėles reikėjo surinkti. Vieninga Lietuva prašymą atnešti gėlių išgirdo su kaupu. Už Sąjūdžio būstinės kampo – vienas iš Vilniaus kiemelių, į kurį gėlėmis nešini žmonės nuo pat 1889-ųjų rugpjūčio 23-iosios ryto ėmė plūsti masiškai. Gėlių surinkta tonomis.
„Šitas visas kiemas ir erdvė buvo gėlėms apdėti. Jų buvo išties labai daug. Išvežė tris sunkvežimius, bet liko dar labai daug gėlių. Ir aš pats išvažiavau, tai į tą mašinytę, Volgą, kiek ten telpa, buvo irgi prigrūsta pilna gėlių, nes norėjosi kiek galima daugiau jų paimti, bet visų [paimti, aut. past.] buvo praktiškai neįmanoma. [...] Laikas kaip tik buvo geras – žydėjimo, ypač kardelių, nes jų kaip tik žydėjimas buvo, tai buvo viena iš pagrindinių gėlių ir jų čia buvo sunkiai suvokiamas kiekis“, – pasakoja vienas iš Baltijos kelio organizatorių.
Kopiame į Gedimino kalną, pulsas dažnėja, o širdyje – trisdešimt penkerius metus laikomi prisiminimai vėl ryškėja. Čia rankomis susikibo pirmieji gyvos grandinės žmonės. Čia – Baltijos kelio pradžia.
„Štai lentutė – Baltijos kelio pradžia, o pradžia pagal fotografijas prasidėjo nuo durų. Ir kita lentutė buvo, bet, kaip sakė, buvo originalas pavogtas, čia dabar yra likęs tiktai toks ženklas atminimo. Gedimino kalnas buvo atiduotas jaunimo organizacijoms, nes ten buvo jų problema – kaip, kas, kur – demokratija. Nes vis tiktai jokių funikulierių nebuvo. Jeigu taip pažiūrėti, tai jeigu jūs labai norite, tai reikia dar ir į kalną įlipti. Todėl buvo duota jaunimui – sveiki, jauni, daug energijos. Taip buvo numatyta iš pat pradžių“, – pasakoja pašnekovas.
Vilniaus-Ukmergės kelio atkarpos koordinatorius Arūnas Grumadas visą rugpjūčio 23 d. su pasamdytu vairuotoju kursavo šiuo keliu pirmyn ir atgal, o į sostinę sugrįžo tik apie 19 valandą vakaro. Kaip tik tuo metu, kai apie 2 milijonai lietuvių, latvių ir estų nuo Vilniaus iki Talino susikibo rankomis, trokšdami laisvės. Tačiau Arūnui akyse sužvilga ašaros, prisiminus tai, ką jis pamatė istorinei akcijai oficialiai pasibaigus.
„Man labiausiai įstrigo, kai aš pravažiavau jau pasibaigus akcijai, t. y., kai baigėsi susikabinimas. Aš vėl išvažiavau link Ukmergės, tai iki Ukmergės dar nieko, ten visi keleiviai kraunasi, ruošiasi, bet važiuojant atgal, kai jau pradėjo temti... Laužai. Žmonės šeimyniškai susėdę valgo. Kiti – dainuoja. Kunigai, tai prie prie kryžių, tai prie kokio paminklo laiko mišias. Vaizdas neeilinis.
Tas ir labiausiai man įsiminė, nors, atrodo, išvažiavome iš ryto, jeigu į tolimesnius rajonus, kur po du šimtus kilometrų reikėjo važiuoti iki tos savo vietos, taip jau ilgai buvus kelyje, paskui ten atstovėjus, su vaikais, su viskuo, reikia gi kažkaip skubėti namo. Bet ne, kaip aš jau ir minėjau, man buvo šokas, nors aš ten visame tame buvau, visą tą rengiau. Aš viso to turėjau tikėtis ir laukti, bet buvo šokas. Nes tikrai nesitikėjau“, – braukdamas ašarą pasakoja jis.
Okupantai stengėsi kišti koją
Leidžiantis Gedimino kalnu žemyn, Arūnas stabteli žvilgtelėti į sostinės panoramą. Dabar čia – dangoraižiai, Mindaugo tiltas. Baltijos kelio dieną šių milžiniškų statinių, išskyrus tuometinį Lietuvos viešbutį, nebuvo. Tačiau buvo milžiniškas noras ir pastangos kvėpuoti laisve.
„Nusileidus nuo kalno Vrubleckio gatve, ta pakrante iki Žaliojo tilto, po to per Žaliąjį tiltą, po to pro dabartinį CUP, Lietuvos viešbutį iki tuo metu buvusio Pedagoginio universiteto, iš ten kylame į viršų, į Ukmergės gatvę ir kylame į kalną – va šitaip ėjo čia per centrinę Vilniaus dalį, Ukmergės gatve ir Ukmergės plentu. Tada viskas taip ėjo iki Ukmergės, nuo Ukmergės turėjo eiti senuoju Ukmergės Panevėžio plentu, bet mums pasiūlė, tiksliau sakant rekomendavo, labai smarkiai, beveik privalomai, kad mes turime pasinaudoti sankasa nuo Ukmergės iki Panevėžio, kur dabar yra nutiestas greitkelis. Čia buvo labai smagu, kai visi važiavo ir dulkėjo, nes kas važiavo vasarą žvyrkeliu, žino, kaip atrodė, nuo Ukmergės iki Panevėžio. Iki Ukmergės autostrada buvo tokia, kaip dabar yra, o toliau buvo tokia“, – pasakoja A. Grumadas, rodydamas į nuotrauką, kurioje užfiksuotas žvyrkelis.
Kyla klausimas, kaip okupantų valdžia, liūdnai pagarsėjusi savo represijomis, nesustabdė Baltijos kelio?
„Kad kišosi, tai faktas. Konkrečiai – geležinkelyje, kur tik mūsų keliai kirtosi su geležinkeliu. Didžiausia bėda buvo ties Vieviu, nes buvo nukreipiami suvalkiečiai iš Suvalkijos, visi regionai į Maišiagalą, bet išvažiuoti nuo Vievio keliu į autostradą, kad nereikėtų jiems važiuoti per Vilnių, kur buvo baisūs kamščiai, reikia pervažiuoti pervažą, tai pervažoje lokomotyvas važinėjo, tai pirmyn, tai atgal.
Ilgai buvo svarstyta, kada bus ir kaip bus ta akcija. Ji buvo vidury savaitės ir buvo bijoma, kad nebus žmonių, geriau daryti savaitgalį. Bet liepos 25 dieną Estijoje buvo Baltijos Asamblėjos posėdis ir buvo galutinai nutarta, kad mes darome 23 dieną, 19 valandą, be jokių ten prisitaikymų, kaip mums būtų patogiau. Liepos 15 dieną ta žinia tik išėjo, vėliau prasidėjo pasirengimas. Laiko buvo minimumas, apie mėnesį laiko. Ir kas įdomiausia, kad tas laikas yra visos centrinės Maskvos valdžios atostogų metas.
Mes gi, kai rinkomės, negalvojome nei apie Maskvą, nei apie tuos visus kitus, bet taip gavosi, kad reakcija atėjo labai pavėluotai, kol jie susizgribo. Niekas gi centralizuotoje valstybėje pats nesugalvoja, ką daryti, reikia surinkti politbiurą, o kaip tu jį surinksi, jeigu kvorumo nėra. Paskui gerai pavėlavus Maskvos laikraščiuose atsirado smerkiantis straipsnis ir viskas, kas tokiais atvejais būna“, – prisimena vienas iš Baltijos kelio organizatorių.
Buvo ir nukentėjusių
Vėl leidžiamės Katedros aikštės link, o Arūnas prisimena su savimi turintis lapą, kurį dabar galima vadinti istoriniu dokumentu. Tai jo paties rankomis rašytas Baltijos kelio logistikos planas.
„Čia mano darbinis. Čia įžiūrėti, aišku, labai sudėtinga, bet čia visi – kas ir kur atsakingas, kas, ką daro. O čia visas Baltijos kelias. Imkime dabar mes Vilnių. Ir kas čia iš tų garsių asmenų sudalyvaus? Landsbergis, Medalinskas, Bubnys, Rajackas, Baravykas, Kanovičius, Zingeris, Antanavičius, Nasvytis, Kupliauskienė, Laurušas, Balakauskas, Žebriūnas. Čia, Vilniuje. Prie Katedros buvo tremtiniai, jų gana daug. Ilga eilė nusitęsė iki Žaliojo tilto. Ten irgi yra nuotraukų su tremtiniais“, – skaitydamas savo užrašus pasakoja A. Grumadas.
Baltijos kelias nuo Vilniaus iki Talino tęsėsi apie 600 kilometrų. Tačiau Arūnas Grumadas, regis, kiekvienam žemės lopinėliui ar pastatui Vilniaus centre turi po atskirą istoriją, iš kurių tikrai būtų galima parašyti knygą. Vienas iš Baltijos kelio organizatorių skuba parodyti, atrodo, niekuo neišsiskiriantį Geležinio Vilko gatvės tunelį.
„Šita magistralė turi labai įdomią tų laikų istoriją. Pagal mūsų planą, iš pietų Lietuvos dzūkai ir kiti turėjo važiuoti šiuo plentu. Ir jie važiavo, bet, aišku, važiavo ir vilniečiai, ir tie, kurie buvo neorganizuoti, t. y., patys, kas norėjo. Ir sustojo čia eismas, kadangi ir toliau visur jis buvo sustojęs, ir stovėjo tame tunelyje, o čia oro cirkuliacija nėra didelė. Reikia atsiminti, kad benzinas buvo švinuotas, jis buvo blogas, varikliai ne EURO 5 ar aukštesni, o sovietiniai, tai buvo žmonių, kurie nuo ilgo stovėjimo apsinuodijo.
Aišku, tai nebuvo tokie sunkūs atvejai, bet pykino ir panašiai. Ir ypač gaila, kad tarp jų dar pasitaikė ir vaikų. Tai tokios visokios akcijos kartais sukelia ir tokių problemų. Bendrai, kas yra įdomiausia, kad tokio masiško transporto judėjimo, tiek mašinų, Lietuvoje niekada nebuvo buvę ir Automobilių inspekcijos statistika sako, kad nebuvo nė vieno rimto auto įvykio, apskritai nebuvo jokio. Kai būna žmogus susinervuoja, visi ant kažko pyksta, tai jokių tokių nebuvo. Viskas buvo ramu, gražu. Keista, ypač keista pareigūnams“, – prisimena pašnekovas.
Baltijos kelio metu Arūnui Grumadui buvo 38-eri. Prabėgo dar 35-eri metai, bet jie neištrynė pasididžiavimo Lietuva, jos žmonėmis ir savimi jausmo. Lietuva – laisva šalis. Tokia, už kokią kovojo drąsūs mūsų tautos žmonės.
„Lietuva sudalyvavo referendume savais kūnais. Nereikia jokių stebėtojų, nieko. Žiūrėkit iš viršaus, žiūrėkit iš nuotraukų. Ir ji pasakė vienareikšmiai – mes norime nepriklausomybės. Aš nežinau... Aš niekada nebuvau olimpiniu čempionu, bet manau, kad olimpiniai čempionai irgi jaučia tą, kad viskas baigėsi puikiau, negu galima tikėtis“, – šypteli jis.
