Kelio esmė pasirodė vėliau, Loreta iki galo nepaleido draugės rankos
„Baltijos kelias man ir visai mano kartai, tiems, kurie išgyveno šitą įvykį, liks kaip labai giliai ir esmingai sąmonėje įsirašęs genetinis kodas. Kadangi esu tikintis žmogus, matau šį įvykį ir teologinėje perspektyvoje. Man atrodo, Dievas labai trumpam, vos vienai akimirkai, mums atvėrė istorijos vartus ir parodė, kokie mes galime būti – drąsūs, tolerantiški, mylintys vienas kitą, altruistiški ir kilnūs. Leido pažvelgti į išsaugotą tautos sielos šerdį. Sielos, tiek metų prievartautos, gąsdintos, kankintos ir luošintos, o vis tik išlikusios ir nesulūžusios“, – atvirai sako A. Stonys.
Žinomas savo išskirtiniais filmais režisierius mano, kad ta tiesos ir meilės akimirka buvo esmingai būtina tam, kad vėliau, kai viską užklos kasdienybės dulkės, kai neteisybių ir nuoskaudų našta nebeleis pamatyti žmoguje žmogaus, kai savanaudžių politikų į visas puses tąsomas žmogus ims prarasti viltį ir kelio orientyrus ir kai jau atrodys, kad niekaip kitaip jau ir negali būti, galėtume sustoti ir pasakyti sau, kad mes galime būti kitokie.
„Ir svarbu čia ne skaičiai. Skaičius galime palikti Gineso knygos sudarinėtojams. Svarbu, kad sugebėjome ištiesti ranką šalia stovinčiam nepažįstamam žmogui. Susiėmimas rankomis yra labai intymus ir abipusio pasitikėjimo reikalaujantis aktas. Mes neklausėme šalia stovinčio žmogaus apie tai, kokia jo religija, kokia orientacija, net kokia jo tautybė.
Vėliau Baltijos kelias atsikartojo, bet ne proginiame rankų susikabinime kažkuriais Baltijos kelio jubiliejiniais metais, kai buvo pakartota forma, bet turinys liko tuščias, o Sausio 13 – osios naktį. Tada žmonės apgynė Lietuvos laisvę susikabindami rankomis. Loreta Asanavičiūtė žuvo po tanko vikšrais, bet iki paskutinės akimirkos nepaleido šalia stovėjusios draugės rankos. Man atrodo, tame yra didžiausia Baltijos kelio prasmė“, – tuo tikras režisierius.
Baltijos kelią filmavo visi, kas tik galėjo ir mokėjo
„Mus su Arūnu Mateliu, dar tik pradedančius, jaunus dokumentalistus istorija sviedė į patį įvykių epicentrą. Visi iki vieno Kino studijoje suprato, kad tai yra epochinės reikšmės, niekada nebepasikartosiantis įvykis, kurį būtina užfiksuoti ir išsaugoti ateities kartoms. Visos iki vienos tuo metu Kino studijoje buvusios kino kameros filmavo Baltijos kelią. Iš sandėliukų ir palovių buvo ištrauktos jau nebefilmuojančios kino kameros. Aš pats turėjau seną, triakę, dar II Pasaulinio karo frontuose dalyvavusią kamerą Konvas (pavadintą rusų konstruktoriaus Kondratij Vasiljev, pavogusio ir nevykusiai nukopijavusio vokišką kino kamerą, vardo trumpiniu). Net ir tokį tratantį ir blerbiantį kino technikos dinozaurą pavyko „atgaivinti“ ir įdarbinti“, – prisimena A. Stonys.
Režisierius sako, kad visi, kas tik galėjo ir mokėjo filmuoti, filmavo Baltijos kelią. Jiems su Arūnu teko neįsivaizduojamai sudėtinga užduotis – koordinuoti mažiausiai keturiolikos operatorių, filmuojančių skirtinguose kelio ruožuose, darbą. Kadangi mobilus telefonas tuo metu dar nebuvo išrastas, atrodė, kad tai beveik neįmanoma misija.
Iki šiandien atminty išliko jautrios filmavimo akimirkos
„Atsimenu, kad buvo įdarbintos visos įmanomos komunikacijos priemonės – tuo maršrutu link operatoriaus keliaujančiam asistentui perduodamos žodinės užduotys, rašteliai, prašymai susisiekti laidiniu telefonu. Nesinaudojome turbūt tik pašto karveliais. Bet jau ir tada supratome, kad keturiolikos kamerų tikrai per mažai. Labai norėjosi išsaugoti istorijai ne nuotrupas, ne režisūrinio montažo suformuotą vaizdą, o visą apimančią istorinę misteriją. Mums norėjosi ne nufilmuoti filmą, o tarsi visą vyksmą kažkokiu nesuvokiamu būdu apglėbti, sutalpinti kino juostoje ir išsaugoti, kad nei vienas mikro ar makro elementas neliktų nepastebėtas.
Labai norėjome įsižiūrėti į tremtinės senutės, stovinčios Katedros aikštėje, akis, skausmingai suvokiančios, kiek daug jos likimo brolių ir sesių nesulaukė šito momento. Norėjosi filmuoti gėlių upes, plūstančias link Sąjūdžio būstinės. Norėjosi pamatyti istorijos atspindžius mieste. Norėjosi pakilti virš Vilniaus stogų ir pažvelgti žemyn Dievo žvilgsniu ir norėjosi tuo pat metu filmuoti vaikus Gedimino kalno papėdėje degančius žvakutes ir iš akmenukų dėliojančius Vyčio kryžius“, – jautriai kalba A. Stonys.
Baltijos kelias nesibaigė
Filmas „Baltijos kelias“ apkeliavo visą pasaulį, nuo Seulo iki Montevideo ir keliauja toliau. Artimiausi filmo stotelė – Paryžiaus Pompidou centras 2024-ųjų lapkričio mėnesį.
„Baltijos kelias tęsiasi. Ne išoriškuose, dirbtiniuose formos pakartojimuose, proginiuose susikabinimuose, o realiuose meilės ir brolybės veiksmuose. Kai Lietuva per kelias dienas surinko milijoninę paramą už savo ir mūsų laisvę kovojančiai Ukrainai, pasijutau lyg vėl stovėtume Baltijos kelyje“, – nuoširdžiai sako režisierius A. Stonys.
