Kaip taip nutiko, kad žiauriai su Kalantinėmis „susitvarkę“ sovietai taip iš rankų paleido valdžią, jog šimtatūkstantinė minia ryžosi dalyvauti Baltijos kelyje? Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto asist. dr. Marius Ėmužis.
Beje, sovietai dar tada nebuvo visai bedančiai – kaip teigia istorikas, po Baltijos kelio buvo patvirtintas planas „Metel“.
Geležinė uždanga jau griūva
Pradėkime nuo istorinio konteksto, kuris supo Baltijos kelią. Kaip pasakoja dr. M. Ėmužis, sunku apibūdinti tuometinias nuotaikas, mat Sovietų Sąjunga – daugiamilijoninė šalis. „Kiekviename regione savos problemos. Mes susitelkę į Baltijos šalis, bet ir Kaukaze buvo braškėjimų“, – sako istorikas.
Anot pašnekovo, Maskva matė kylančią grėsmę ir ją pateikinėjo kaip estremizmą, separatizmą. „Jie tai vadino separatizmu, o mes atkurinėjome savo valstybių nepriklausomybes. Tai jiems buvo pavojinga“, – pasakoja dr. M. Ėmužis.
Visgi tuometinė Sovietų Sąunga buvo visai kitokia: jau 1987–1988 metais šalies gyventojai galėjo pradėti verslauti, atsirado pirmieji SSRS milijonieriai. Tik, anot istoriko, jų tarpe nebuvo lietuvių. Visgi tuo laikotarpiu užgimė nemažai verslų, kurie gyvi dar ir šiandien, pavyzdžiui, „Stikliai“.
„Tada atsirado šiokios tokios galimybės išvykti. Nors galimybės labai ribotos, bet 1989 metais disidentė, rezistentė Nijolė Sadūnaitė išvyko, išvyko ir rezistenetas Antanas Terleckas. Geležinio uždanga griūva dar iki Berlyno sienos griūties. Ne fiziškai, bet yra galimybės išvykti.
Ir, aišku, Sąjūdis. Tokia euforija, diskusija, istorijoje buvusių baltų dėmių pildymas, pradėta kalbėti apie tremtis, kai kurias represijas. Atsiranda net ekspedicijos į Sibirą parsivežti tremtinių palaikus. Tikrai buvo ir euforijos, tam tikro kitoniškumo, daug veiksmo,. Vyko sustabarėjimo perlaužimas“, – apie tuometines nuotaikas pasakoja dr. M. Ėmužis.
Visgi buvo ir baimių – kas čia bus, kokia bus ateitis? „Žmonės skirtingai mąsto, turi skirtingas patirtis. Buvo grėsmės – galbūt kažkas matė grėsmę iš Maskvos, o kiti grėsmę neva matė iš tų mažųjų respublikų. Visi gali tas grėsmes kaip nori įvardyti. Pagrįsta, nepagrįsta – čia jau kitas klausimas“, – sako istorikas.
Planas „Metel“
Ir štai tokiame konstekste imamas organizuoti Baltijos kelias, kurias vėliau sulaukė net didžiulio pripažinimo – 2009 metais UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.
Anot istoriko, ši didžiulė akcija buvo suorganizuota itin greitai. Idėja buvo sumanyta 1989 metų gegužės mėnesį Baltijos asamblėjos metu. Baltijos asamblėjoje dalyvavo Estijos Liaudies Fronto Tarybos, Latvijos Liaudies Fronto Dūmos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo atstovai.
Galutinai dėl veiksmų buvo sutarta liepos 15 dieną, o veiksmas vyko rugpjūčio 23 dieną.
Kaip sovietai reagavo į žaibišku greičiu suorganizuotą Baltijos kelią – tiksliai nežinoma, sako dr. M. Ėmužis. Anot jo, buvo neapsieita be Maskvos propagandos. Tačiau jau iki Baltijos kelio vyko įvairūs Sąjūdžio mitingai, renginiai. „Maskva smarkiai nesikišo, buvo tik trubadūrų skalambijimas spaudoje ir per televiziją“, – sako istorikas ir priduria, kad ir Baltijos kelio atveju nebuvo didelio kišimosi.
Ir nors amžininkai, organizatoriai nėra užsiminę apie kažkokius persekiojimus, istorikas neatmeta galimybės, kad regionuose galėjo pasitaikyti atvejų, kuomet komunistai darydavo spaudimą pavieniams asmenims.
Tačiau dar prieš Baltijos kelią ėmė ruoštis milicija. Kaip paaiškina dr. M. Ėmužis, tuo metu dar Lietuvos milicija nebuvo atsiskyrusi, tad priklausė bendrai Vidaus reikalų sistemai. Vidaus reikalų sistemoje, pasakoja istorikas, buvo ir vidaus kariuomenė ir jos įvairūs padaliniai, kuriems buvo nurodyta, kas ką darys tam tikrų neramumų metu.
Dar iki Baltijos kelio – liepos mėnesį – buvo pradėtas ruošti, o lapkritį-gruodį patvirtintas Visuomeninės tvarkos užtikrinimo esant ypatingoms aplinkybėms priemonių planas „Metel“. Lietuviškai tai reiškia „Audra“. Dr. M. Ėmužis sako, kad šis planas yra išlikęs iki šių dienų.
Plane buvo schemos ir nurodymai, ką daro konkretūs padaliniai, kiek jų reikia, kaip išsklaidyti minią ir t.t. Plane buvo kalbama apie Lukiškų aikštę, Katedros aikštę, kai kuriuos kalėjimus, kai kuriuos Vidaus reikalų skyrius, svarbias Vilniaus vietas. Plane buvo ir minima Vingio parko estrada, kur vyko Sąjūdžio mitingai. Pašnekovas sako, kad planas „Metel“ buvo būtent orientuotas į Sąjūdžio mitingus
„Pavadinkime paprastai – tai buvo planas, kas blokuoja, kas eina suimti žmones, kas patruliuoja ir t.t. Tokiems dalykams buvo pradėta ruoštis“, – pasakoja istorikas.
Anot jo, tikėtina, kad panašus planas egzistavo ir iki Baltijos kelio, tačiau jis nėra išlikęs.
Skirtumas su Kalantinėmis
Pasiteiravus, ar Baltijos kelias nepažeidė tuometinių Sovietų Sąjungos įstatymų, dr. M. Ėmužis sako, kad tai geras klausimas, kuris reikalautų ir tyrimo. „Sovietinė konstitucija ir sovietiniai įstatymai „ant popieriaus“ savo raide buvo daugmaž normalūs įstatymai. Konstitucijoje, aišku, buvo partijos valdžia įtvirtinta, buvo nesąmonių, kurių demokratinės šalies konstitucijoje nebus. Bet ten buvo ir religijos laisvė, ir susirinkimų laisvė, ir panašūs dalykai.
Išplaukiant iš tos konstitucijos, kuria, aišku, niekas nesivadovavo, turėjo egzistuoti ir kiti įstatymai, kuriais susirinkimai turėjo būti numatyti“, – svarsto istorikas.
Jis priduria, kad tuo metu vyko ir daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai ir juose dalyvavusių žmonių sovietai nepersekiojo.
Kaip priešpriešą jis pateikia 1972 metų Kalantines. „Šimntatūkstantinės minios nėra. Nėra ir dešimties tūkstančių, bet keli tūkstančiai žmonių dalyvavo. KGB ima nuotraukas, tada apibrėžia skritulį, užrašo numeriuką ir bando identifikuoti, kas tai per žmogus. Yra legendinė nuotrauka, kur eina susikibę jaunuoliai Kauno Laivės alėja. Matoma priekinė eilė ir ten yra vienas žmogus, iškėlęs kumštį ir nusisukęs. Jis pažymėtas Nr. 1. Tai Vytautas Kaladė, kuris buvo vienas iš tokių entuziastingiausių ragintojų eiti protestuoti, kažką daryti. Nelabai žinojo ką, bet reikia protestuoti ir su situacija nesitaikstyti. Jį identifikavo.
Neteko matyti, kad kažkas žiūrėtų Sąjūdžio mitingų nuotraukas, žiūrėtų kas ten pirmose-antrose eilėse stovi ir bandytų juos identifikuoti. Kai kur būdavo bandymų, bet tai buvo per didelis kąsnis jiems išaiškinti“, – pasakoja dr. M. Ėmužis.
Jis toliau tęsia, kad ir kaip tai keistai skambėtų, diktatūros bijos savo populiacijos. Anot jo, diktatūros bijo, kad jų veiksmas gali atsisukti prieš juos. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia šių dienų realiją Bangladeše. Liepos pradžioje Bangladeše prasidėję studentų protestai baigėsi premjero Sheikh Hasinos atsistatydinimu rugpjūčio pradžioje. Universitetų studentai reikalavo panaikinti kvotas valstybės tarnyboje – trečdalis jų skirta 1971 metų Bangladešo karo už nepriklausomybę nuo Pakistano veteranų giminaičiams. Protestų dalyviai teigė, kad ši sistema yra diskriminacinė ir turi būti iš esmės pakeista. Nors jų prašymas iš esmės buvo patenkintas, protestai netrukus virto platesniu antivyriausybiniu judėjimu ir valdžia buvo nuversta.
„Arba man klasika visada 2014 metų Maidanas. Jau visiškai kraštutinės priemonės iš valdžios ir teisėsaugos. Šaudymas į žmones, teko bėgti prezidentui, kuris suprato, kad yra riba. Visada diktatūros bijo šūvio atgal“, – teigia dr. M. Ėmužis.
Jis toliau pasakoja, kad jei sovietai būtų pradėję suėminėti Sąjūdžio mitingų dalyvius, tai ta žinia būtų greitai plačiai pasklidusi. „O imtis tokių veiksmų, kaip Sausio 13-ąją... Matome, kad žmonių net tankai neišgąsdino“, – sako istorikas.
Pokytis – staigus
Varbu paminėti ir tai, kaip greitai klostėsi įvykiai. Štai 1988 metais nebuvo galima minėti Vasario 16-osios. Anot istoriko, vyko net kontrmitingas, nes tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas tą dieną užsiminė apie lietuvius.
Tų pačių metų lapkritį įteisinama Trispalvė ir Tautiška giesmė, o 1989 metų Vasario 16-ąją jau praktiškai atvirai, sako pašnekovas, kalbama apie nepriklausomybę.
„Baltijos kelias vyko visai kitokiu kontekstu, buvo daug pokyčių įvykę“, – teigia istorikas.
Žmonės nesusitaikė
O kaip galėjo taip nutikti, kad po Kalantinių dalyviai buvo medžiojami KGB, o jau į Sąjūdžio mitingus, į Baltijos kelią žmonės gausiai rinkosi ir sovietai nesiėmė represijų?
Dr. M. Ėmužis sako, kad pokytis prasidėjo nuo Perestroikos. „Lietuvoje visada buvo pogrindis, buvo žmonės, kurie nesusitaikė“, – pasakoja istorikas.
Kadangi buvome okupuoti 1940 metais, dar buvo karta, kuri tai atsiminė, nors ir aktyviai nesipriešino, savo šeimose apie tai nepasakodavo, taip norėdami apsaugoti vaikus. O prasidėjusi Perestroika leido kalbėti šiek tiek laisviau.
Anot pašnekovo, dar iki Sąjūdžio įkūrimo jau buvo keli tekstai, kuriuose buvo keliami klausimai. „Pavyzdžiui, vienas iš jų – Rompo Gudaičio. Vadinosi „Mes iš sušaudytų dainų krašto“. Ten pirma kartą gana atvirai kalbėta apie tai, kas vyko pokario Lietuvoje, apie partizaninis pasipriešinimas. Aišku, kai žiūri iš dabarties, tai ten neatrodo atvirai. Bet kaip tam metui, tai buvo pakankamai atvirai. Prasideda diskusijos, vienas įvykis po kito laudžia ledus“, – teigia pašnekovas.
Tuomtiniai žmonės matė, kad nors R. Gudaičiui buvo uždrausta publikuotis, jis vis tiek publikuojamas ir vaikšto gyvas ir sveikas, pasakęs, kad stribai buvo tokie ir anokie. „Atsiranda Dalios Grinkevičiūtės memuarai apie tremtį. Atsiranda visokių kitokių pasvarstymų, politiniai kaliniai, tremtiniai bruzda, atsiranda Sąjūdis ir jo iniciatyvinė grupė. Ir nieko tam Sąjūdžiui neatsitinka“, – pasakoja dr. M. Ėmužis. Anot jo, žmonės pradėjo matyti, kad ima eižėti valdžios monopolis.
„Atsiranda galimybė jungtis ir diskutuoti. Žingsnis po žingsnio, kai pamtoma, kad tas monopolis pralaužiamas, ateinama iki pirmojo daugiatūkstantinio mitingo. Čia būtų geras klausimas amžininkams, kaip dalyviai jautėsi prieš pirmąjį mitingą“, – sako istorikas.