Atsakė į ramybės neduodantį klausimą: iš kur tiek daug mirčių, jei pasiskiepijome?

Pasaulyje koronavirusas jau pražudė daugiau nei 5 milijonus gyvybių, o paskutinėmis savaitėmis naujų aukų skaičius Lietuvoje kasdien siekia apie 20. Kodėl mirčių skaičiai tebėra tokie dideli, jei mirtinam virusui suvaldyti pasitelktos vakcinos šiemet tapo prieinamos visiems gyventojams? Atsakymą į dažnam šiandien kylantį klausimą galima rasti paanalizavus vakcinacijos tempus bei nevakcinuotų pacientų santykį naujų atvejų statistikoje.

Neapsaugotų žmonių Lietuvoje – apie 300 tūkstančių

Pastaruoju metu mažėjantys vakcinacijos tempai kėlė nerimą, tačiau panašu, kad situacija keičiasi. Dar prieš ilgąjį Vėlinių savaitgalį „Euromonitor International“ duomenų mokslo vadovas, buvęs sveikatos ekspertų tarybos narys Vaidotas Zemlys-Balevičius teigė matantis nedidelį vakcinacijos tempų augimą.

„Pastarąją ir šią savaitę galima stebėti nežymų vakcinacijos tempų padidėjimą. Kol kas iš to didelių išvadų daryti negalime, bet panašu, kad pavyko bent jau sustabdyti vakcinavimo tempų mažėjimą, kuris tęsėsi gana ilgai“, – tąkart komentavo duomenų mokslininkas.

Nors pastarųjų dienų užsikrėtimų ir mirčių statistikoje norėtųsi matyti ryškesnį vakcinacijos efektą, V. Zemlys-Balevičius pažymi, kad vakcinacijos efektas matosi lyginant, kiek serga, guli ligoninėse ir miršta žmonių, kurie yra apsaugoti vakcina, o kiek – be jos apsaugos.

„Žiūrint į visas amžiaus grupes, matome, kad apsaugoti vakcinos žmonės serga rečiau, dar rečiau patenka į ligonines ir miršta. 20+ amžiaus grupėje neapsaugotų žmonių yra 4 kartus mažiau nei apsaugotų, bet 75 proc. hospitalizacijų ir 80 proc. mirčių sudaro būtent neapsaugoti. Deja, neapsaugotų žmonių yra apie 300 tūkstančių, todėl susirgimų skaičiai yra tokie dideli. Galima tik įsivaizduoti, kokia būtų situacija, jeigu Lietuvoje dauguma žmonių būtų neapsaugoti vakcinos. Vaizdas ligoninėse ir kapinėse būtų kur kas liūdnesnis“, – teigia V. Zemlys-Balevičius.

Paklaustas, kokie duomenys šiandien yra svarbiausi argumentai, kad vakcinacija veikia ir yra reikalinga, duomenų analitikas pabrėžia skiepytų ir neskiepytų žmonių santykio ligoninių užimtumo ir mirčių duomenyse svarbą.

„Svarbiausi duomenys išlieka ligoninių užimtumas ir mirtys, bei neapsaugotų vakcina ir apsaugotų santykis tuose duomenyse. Dabar mes turime situaciją, kad neapsaugota populiacija, kuri yra mažesnioji visos populiacijos dalis, yra atsakinga už didelę dalį hospitalizuotų ir mirčių. Situacija pasikeis, kai neapsaugota populiacija įgis imunitetą arba vakcinacijos, arba persirgimo būdu“, – teigia V. Zemlys-Balevičius.

Kodėl dalis visuomenės nepasitiki mokslu?

Pandemijos metu visuomenėje pavojų kelia plintanti dezinformacija apie skiepus ir virusą – ji kelia abejones dėl skiepų poreikio, todėl dalis visuomenės atsisako skiepytis. Tačiau kaip paaiškinti, kodėl dalis visuomenės pasiduoda nepatikimiems šaltiniams, ir jais tiki labiau nei valdžios ir mokslo žodžiu?

Atsakydamas į šį klausimą, psichologas dr. Viktoras Keturakis pirmiausia pastebi, kad žmonės vartoja visokią informaciją – taigi, ir dezinformaciją.

„Tyrimai rodo, kad gebėjimas atskirti informaciją nuo dezinformacijos siejamas su samprotavimu, siejant loginiais ryšiais veiksmų priežastis ir pasekmes. Negebėjimas atskirti tiesos nuo išsigalvojimo siejamas su žmonių skirstymu į savus ir svetimus, remiantis pirminio įspūdžio požymiu „pasitikiu“ ar „nepasitikiu“.

Jei žinia ateina iš valdžios, kuria nepasitikima, kuri yra „nesavas“, tada žinia atmetama. Kai žinia pateikiama socialiniuose tinkluose iš autoriaus, kuriuo besąlygiškai pasitikima, tada žinia priimama. Tai normalus procesas, ir gerai, kad dalis visuomenės lieka kritiška valdžios ir mokslo žodžiui. Ir gaila, kad reikšmingai sumažėjo pasitikėjimo valdžia ir mokslu“, – pastebi V. Keturakis.

Bijodami – vengiame, o tai atveda į aklavietę

Tai, kad vakcinacijai ryžtasi ne visi gyventojai, rodo ir tai, kad bijoma ne tik viruso, bet ir vakcinos. Psichologas pažymi, jog baimė yra sveikas jausmas, kuris apsaugo mus nuo pavojų, kuris mobilizuoja mūsų organizmą. Anot jo, mes, žmonės, turim galimybę įsivaizduoti, kas gali su mumis atsitikti ateityje – jei įsivaizduojam, kad mūsų veiksmai sukels mums grėsmę, tikrą ar įsivaizduojamą, tada mes vengsime tokių situacijų ir veiksmų.

„Nemalonios, skausmingos kūno reakcijos yra tai, ko mes negalime kontroliuoti. Mus tai gąsdina, ir mes vengiame situacijų, dėl kurių jos gali kilti. Žiniasklaidoje vaizdžiai aprašomos skiepų šalutinės reakcijos, kurios mus ir gąsdina. Tiesa, viruso sukeliamos kūno reakcijos taip pat aprašomos. Skirtumas tarp skiepo ir viruso baimių yra tas, kad skiepą pasirenkam patys, o virusas mus ištinka.

Baimę lydi vengimo elgesys, ir, vengdami skiepo, siekiame išvengti jo sukeliamų nemalonių pojūčių. Taigi, baimė yra normalus jausmas, tačiau vengimo laikysena atveda mus į aklavietę. Nes, virusui mutuojant ir plintant, galimybės išvengti viruso ir jo sukeliamų skausmų, o gal ir sveikatai pavojingų reakcijų, mažėja. Todėl galima bijoti, ir vis tiek skiepytis“, – teigia V. Keturakis.

Nors pasaulis laikosi strategijos įveikti mirtiną pandemiją skiepais, dalis visuomenės iki šiol neskuba skiepytis ar net priešinasi vakcinacijai. Apie jos svarbą daug kalbama viešoje erdvėje, tačiau galbūt kažkas daroma ne taip, kad tuo patiki ne visi?

Psichologas įžvelgia, kad ryšį su skiepų svarba abejojančia visuomenės dalimi užmegzti darosi vis sunkiau, kai naudojama kritikuojanti kalba, nuvertinami, pašiepiami kitaip mąstantys žmonės.

„Dalis visuomenės priešinasi, nes gal skiepai tapo kovos objektu. Vieniems skiepai yra tiesa, šviesa, išsigelbėjimas, kitiems tai prievarta, laisvės apribojimas, apgavystė, pasipelnymas. Žmonės priešinasi reikšmei, kurią jie suteikia skiepams. Kai prašome žmonių, kad jie pasiryžtų eiti skiepytis, mainais reikėtų pasakyti, kokį žingsnį žengs valstybės vadovai, institucijos, keisdamos tokią sveikatos apsaugos sistemą, kuri lūžta ir neatlaiko susirgusiųjų antplūdžio“, – sako psichologas.