Atsakymais į šiuos klausimus dalijasi ir COVID-19 situaciją Lietuvoje komentuoja Joniškio ligoninės vadovas Martynas Gedminas.
– Kasdien užfiksuojama apie 20-30 naujų mirties dėl COVID-19 atvejų, užsikrėtusiųjų skaičius taip pat didelis – apie 2000-3000 naujų atvejų kasdien. Kaip ši statistika veikia ligonines? Ar jose juntamas išaugęs atvejų skaičius?
– Mūsų regionas gana specifiškas – Joniškyje yra daug vakcinuotų žmonių. Taip pat savivaldybėje labai aktyviai testuojami žmonės. Kadangi yra tikrai daug pasiskiepijusių, kovidas čia virtęs daugiau paprasta sloga, karščiavimu. Bet, žinoma, vis tiek matome ir žmonių, kurie nesiskiepija, o tada miršta, skiepų atveju išvengiama, mirtimi.
Su kolegomis matome ir situaciją didmiesčiuose. Tai, ką matome, yra baisu. Situacija ten primena ir praeitų metų vaizdą ligoninėse: mėsmalę, kur plūsta pacientai, specialistams sunku atsirinkti, nukenčia ir paslaugų kokybė, yra didžiulis nuovargis.
– O kaip COVID-19 pacientų antplūdis paveikia kitų sergančiųjų sveikimą bei galimybes gydytis? Daug kur minima, kad padidėjus koronaviruso atvejų skaičiui nukenčia kitų asmenų gydymo kokybė. Ar tai – tiesa?
– Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai dalis gydymo įstaigų uždaro tam tikrus paslaugų profilius. Dažniausiai nukenčia psichiatrija, vaikų ligos, mažiau populiarūs profiliai. Jų fizines patalpas ir dirbančiuosius žmones tenka skirti COVID-19 pacientų priežiūrai. Taip pat ir su operacijomis: tos, kurios yra planinės, dabar stabdomos. Ir kažkada jos virs ekstrinėmis! Laiku neišėmus, pavyzdžiui, tulžies pūslės, daliai žmonių tai virs uždegimu, reikalaujančiu skubios operacijos ir galinčiu baigtis komplikacijomis.
Jeigu kalbame apie tikrai kokybišką intensyvią terapiją COVID-19 pacientams, vėl trūksta žmonių. Dėl specifinių šios ligos plaučių pažeidimų reikia, kad idealiu atveju plaučių ventiliavimas turi vykti pacientui gulint ant pilvo. Tačiau prie kvėpavimo aparato pajungto paciento pavertimas ant pilvo reikalauja kokių 5-6 žmonių darbo. O šiandieninėje situacijoje yra tiek daug ventiliuojamų žmonių, kad net neatitinkame slaugos standarto – minimumo – vienas slaugytojas prie dviejų pacientų. Ką jau kalbėti apie penkis prie vieno. Pacientų yra daugiau nei specialistų, tad negalime kalbėti apie adekvatų tobulo standarto gydymą. Apie tai reikia kalbėti.
– Baisu kalbėti apie blogiausią baigtį – mirtį nuo COVID-19. Neturint žinių, daugeliui sunku įsivaizduoti, kaip tai įvyksta. Gal galėtumėt papasakoti, ką patiria nuo koronaviruso mirštantis žmogus?
– Mes kvėpuojame atmosferos oru. Tam, kad mūsų smegenys, širdis ir visi organai veiktų gerai, turime palaikyti tinkamą deguonies slėgį kraujyje. Jeigu jis nėra sutrikdytas, mums užtenka oro. Kai COVID-19 virusas pradeda pažeisti plaučių audinį, jo palaipsniui vis mažėja. Iš pat pradžių žmogui reikia dažniau ir giliau kvėpuoti, kad kompensuotų deguonies trūkumą. Vėliau nebeužtenka ir to. Matome, kaip žmogus pamėlsta, jų kraujo įsotinimas deguonimi vis mažėja. Pacientas pradeda jausti klinikinius dusulio požymius, jam sutrinka sąmonė, sutrinka širdies veikla.
Mačiau tas nesąmones, tuos prieš skiepus nusistačiusių žmonių šūkius „Mirsime laisvi“ ir panašiai. COVID-19 tikrai nėra ta liga, nuo kurios miršti labai laisvai. Įsivaizduokite žmogų, kuris kovoja dėl kiekvieno oro gurkšnio. Net ir skiriant maksimalų kiekį deguonies geriausiomis sąlygomis – jam to nebeužtenka, nes kartais būna pažeisti 90-95 proc. plaučių audinio. Tada žmogų reikia prijungti prie aparatų, intubuoti ir medikamentais sukelti komą. Koronaviruso atveju žmogaus intubacija ir prijungimas prie aparato beveik visada, ypač nevakcinuotiems žmonėms, reiškia mirtį. Prijungi žmogų dar sąmoningą ir beveik 100 proc. žinai, kad tai paskutinis kartas, kai jis buvo sąmoningas.
– Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis matyti, kad tarp nuo COVID-19 ligos mirštančių asmenų daugiausia yra nepasiskiepijusių gyventojų. Ar tai matyti ir Lietuvos ligoninėse? Ar iš tiesų nepasiskiepiję asmenys turi didesnę riziką mirti nuo COVID-19?
– Absoliuti dauguma sergančiųjų ir mirštančiųjų yra nepasiskiepiję. Iš to, ką matome priėmimo skyriuose ir ką siunčiame į didžiuosius centrus akivaizdu: sunkiai sergantieji yra nepasiskiepiję. Tačiau į statistiką reikia žiūrėti sąlyginai. Mes matome tik skaičius, pavyzdžiui: mirė 25 žmonės, iš jų 4 buvo pilnai paskiepyti. Gali atrodyti – aha, tai ir pasiskiepiję miršta! Bet jeigu žinotume pasiskiepijusių ir nuo COVID-19 vis tiek mirusių asmenų sveikatos informaciją, pamatytume, kad visi jie – labai garbaus amžiaus žmonės su daugeliu gretutinių ligų. Tokių žmonių rizika susirgti gripu ar koronavirusu, net tada, kai tai – endeminė, o ne pandeminė liga, labai didelė.
Kai daug kartų prasirgsime COVID-19 ir pandemija baigsis, liga vis tiek bus rizikingesnė vyresnio amžiaus žmonėms su gretutine hipertenzija ar cukriniu diabetu ir panašiai. Atsižvelgdami į tai matytume visai kitą statistikos vaizdą. O neskiepyti mirštantieji būna ir gerokai jaunesni, jų plaučių audinys sunyksta. Net jei asmuo nemiršta, jo gyvenimo kokybė pasikeičia, nes pažeistas plaučių audinys pilnai neatsistato. Matome jaunus žmones, kurių fizinis pajėgumas užnešti, pavyzdžiui, pirkinių krepšius laiptais, iššluoti kiemą ar nukasti sniegą bus sunaikintas. Tai reiškia, kad jauni sunkiai koronavirusu persirgę žmonės iš esmės bus neįgalūs dėl to, kad nebuvo pasiskiepiję.
– Taigi, koks pagrindinis skirtumas tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių, jei serga ir vieni, ir kiti? Kaip keistųsi dabartinė situacija, jei didesnė dalis žmonių nuspręstų pasiskiepyti?
– Dabar žiūrim į skaičiukus ir matom, kad va, 3000 susirgusiųjų. Bet kuomet siausdavo gripo epidemija, būdavo tokie patys skaičiai, ir dauguma žmonių tiesiog paprastai prasirgdavo. COVID-19 yra tik vienas iš koronavirusų – jų yra daugybė. Ir dauguma jų pasireiškia nedideliais peršalimais, sloga. Tiesiog šiam koronavirusui mes dar neturime imuniteto. Kai gripas ar kitas virusas įsisukdavo į vyresnių žmonių populiaciją, pavyzdžiui, slaugos ligonines, jis sukeldavo mirštamumą iki 30 proc. Nors kitiems žmonėms tai būdavo paprasčiausia sloga ar karščiavimas.
Taigi, šiam naujam koronavirusui mes, kaip populiacija, dar turime užsiauginti imunitetą. Jeigu būtume 100 proc. vakcinuoti, žmonės tiesiog sloguotų, pakosėtų, pakarščiuotų, ir tiek. Liga vis tiek būtų pavojinga vyresniems žmonėms – lygiai taip pat, kaip dabar jiems pavojingas gripas. Jei visi pasiskiepytų, tiesiog gyventume su ta liga ir nebūtume tokioje manijoje bei panikoje, kokioje dabar yra pasaulis.