Koronavirusas privertė atidėti tiesiogines pareigas: labiausiai kenčia pacientai
„Per paskutinius metus, nuo 2020-ųjų lapkričio, jau trečią kartą esu perkeltas į kovidinį skyrių, tad jau 6-is mėnesius dirbu ne „pagal išsilavinimą“. Pirmieji kartai lendant į skafandrą buvo su įtampa ir baime, bet laikui bėgant, įgaunant patirties, įtampa mažėjo. Visgi, atsipalaiduoti negalima, nes visada gali parsinešti virusą“, – nelengvą pokalbį pradeda Vilniaus klinikinės ligoninės gydytojas kraujagyslių chirurgas, Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vyresnysis ordinatorius dr. Tomas Janušauskas.
Medikas neslepia apmaudo – nors saugumas padidėjo, kai buvo paskiepytas pats ir vakciną gavo šeimos nariai, sukyla pyktis, kuomet susiduriama su nevakcinuotais, neigiančiais ligą pacientais, kurie ieško preteksto gauti „atleidimą nuo skiepo“:
„Taip pat sunku dalyvauti pokalbiuose šia tema, kai oponento argumentai paremti melagienomis, kai valdžios atstovai, net turintys mediko išsilavinimą, viešai niekina mokslo pasiekimus ir kiršina visuomenę. Ypač gaila pacientų: šie negauna paslaugų, kurias turėčiau teikti, kaip savo srities specialistas. Po kiekvieno užsidarymo matome daug pacientų su užleista patologija, kuri galėjo būti pagydyta laiku be didelio nuostolio sveikatai.“
Palatose guli ištisomis šeimomis: kol vienas sveiksta, kitas – gęsta akyse
Gydytojas sako, kad itin daug emocijų sukelia stebėjimas tų senolių, kurie kartais net nesupranta, kodėl artimiesiems neleidžiama jų lankyti. „Labai sunku kalbėtis su artimaisiais, kurie negali aplankyti sergančio. Kai matai, kad dėl dusulio žmogus nebegeba su šeima pasikalbėti telefonu – namiškiams viskas tampa dar baisiau. Ypatingai nelengva matyti, kai serga keli šeimos nariai vienoje palatoje, kai vienas sveiksta, o kitas gęsta.
Ne kartą ir ne du girdėtos istorijos, kai iš vieno vakarėlio, susitikimo ar pasisvečiavimo didžioji dalis atsidūrė ligoninėje ir iš jos išėjo tik keli ar vos vienas. Kai laidoja tėvą, o po kelių dienų ir mamą ar kitą šeimos narį. Kartu jaučiama įtampa, kad ligą gali parsinešti į namus, kur yra ir vaikai, ir senoliai. Žymiai saugiau jaučiuosi po savo ir artimųjų skiepų, bet vis tiek būtinas atsakingas elgesys ir saugojimasis“, – emocijų neslepia medikas.
Užklupus pandemijai, sako T. Janušauskas, ligoninėje pasikeitė viskas: ženkliai sugriežtėjo pacientų patikra, atsirado izoliaciniai skyriai, pasikeitė darbo organizacija. Prasidėjus protrūkiams skyriuose didėjo darbo krūvis, vis dažniau tekdavo pakeisti susirgusius ar saviizoliacijoje atsiradusius kolegas:
„Žinoma, kiek palengvėjo, kai atėjo pirmoji tokio darbo patirtis, kuomet pamatėme ir supratome ypatumus. Tačiau kartu iš arti pamatėme, kokia klastinga ši liga, kai dar vakar pakankamai stabilus pacientas šiandien vos gali ištarti kelis žodžius ir tuoj ima dusti, o rytoj jo jau neberandi palatoje, lieka tik mirties liudijimas ant darbo stalo“, – apie itin sudėtingą laiką gydymo įstaigose atvirai kalba T. Janušauskas.
Neramina kai kurių kolegų požiūris: tai tampa savotiška privilegija
Medikas sako, kad bene sunkiausia matyti jaunus ar vidutinio amžiaus žmones, kurie iki tol buvę sveiki, negali patys kovoti su šiuo susirgimu: „Ką kalbėti apie vyresnio amžiaus ir gretutinių ligų turinčius senolius… Labai laukėme vakcinos ir džiaugėmės gavę dozę, gyrėmės nuotraukomis socialiniuose tinkluose ir pradėjome jaustis šiek tiek saugesni. Labai palaikiau senolių skiepijimą ir pykau, kai jaunesni bandė užlįsti be eilės trūkstant vakcinų. Toks pats pyktis apima dabar, kai matau ir girdžiu besipriešinančius skiepams – vienintelei tikrai apsaugai nuo ligos. Kai pamatai, kaip serga pacientai, nežinai, kokį loterijos bilietą ištrauksi – kaip sunkiai sirgsi. Juk tik retas pacientas grįžta iš reanimacijos…“
Anot mediko, prasidėjus karantinams, su kiekvienu iš jų, gydymo įstaigas palikdavo reikšmingas skaičius viduriniojo ir žemesniojo personalo. Būtent šių specialistų trūkumas šiuo metu didžiausias. Be to, pašnekovo teigimu, vakcinų priešininkų yra ir tarp medikų, o tokia tendencija varo į dar didesnę neviltį:
„Linksma, kai pasakoma, kad Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų, tačiau ypatingai liūdna, kai užginčijami pasaulinio lygio specialistų atlikti tyrimai ir patirtis kuriant vakcinas, tikrinant jų saugumą ir patikimumą.
Neramu, kai tokiais pat „argumentais“ remiasi kolegos, baigę medicinos mokslus ir, atrodytų, turintys išmanyti imuniteto mechanizmus bei reikšmę. Neskiepyti kolegos negali dirbti „kovidiniame“ skyriuje arba, pagal galiojusias tvarkas, turėjo izoliuotis po kontakto su sergančiu. Tokiu būdu jų darbus turi nudirbti kolegos – tai tampa savotiška „privilegija“ turėti daugiau laisvo laiko arba nedirbti ten, kur kiti priversti dirbti dėl pandemijos. “
Kai medikai tampa bejėgiai: kas organizme darosi tą akimirką?
Juodžiausia koronaviruso baigtis – mirtis: kokie šio viruso nulemti pokyčiai įvyksta žmogaus organizme, kuomet medikai tampa bejėgiai? „Paprastai kalbant, virusas paveikia kvėpavimo takus, „užpila” sekretu plaučių alveoles, sustorėja jų membrana ir deguonis paprasčiausiai nepasiekia kraujo, jo neįsotina. Iš kitos pusės audringa uždegimo reakcija paveikia visų organų funkcijas. Iš tikrųjų pacientas uždusta“, – apie koronaviruso sunkios formos eigą kalba medikas.
Pasak pašnekovo, kone baisiausia yra tai, jog taip bepradedančio dusti paciento sąmonė dažnai pradžioje būna aiški: „Žmogus aiškiu protu suvokia savo bejėgiškumą. Tai yra sunkiausia matyti. Kiek „lengviau“ tampa, kai nuo deguonies trūkumo ir uždegimo aptemsta sąmonė, tačiau medikams, nuoširdžiai stengiantis pagelbėti sergančiajam, labai sunku suvokti ir priimti, kad neretu atveju jie yra bejėgiai prieš šią klastingą ligą.“
Dėl itin sunkios koronaviruso formos papuolus į reanimaciją, vilties, mediko teigimu, lieka itin mažai: „Gaila, bet iš reanimacijos grįžta retas pacientas. Tai nesusiję su specialistų kompetencija, nes ten dirba tie patys, kurie iš mirties nagų yra ištraukę ne vieną sunkų pacientą. Tai – klastingas viruso poveikis žmogaus kvėpavimo takams ir visam organizmui“, – skaudžią šių dienų realybę už reanimacijos durų liudija gydytojas.
Tarpininkai tarp paciento ir artimųjų: sulaukia įvairių reakcijų
Koronavirusas ypatingas tuo, jog žmogus priverstas sirgti ir gal net mirti be įprastos aplinkos – artimųjų, galbūt dvasininko ar kitų pacientui svarbių žmonių šalia. Ko prašo ligoniai, susirgę itin stipria koronaviruso forma, bet vis dar esantys sąmoningi? T. Janušauskas pasakoja, kad gydytojas ar slaugytojos tampa tarpininkais tarp artimųjų ir paciento:
„Dažniausiai tai – kasdieniai pokalbiai telefonu apie paciento būklę, jo savijautą, jo reakcija į perduotus linkėjimus iš namų tampa vieninteliu ryšiu. Kartais jie būna ilgesni, kartais labai trumpi, bet dažniausiai pasibaigiantys šiltu padėkojimu ir palinkėjimu stiprybės darbe. Neretai tenka pasidomėti, kaip likę namiškiai sveiksta nuo tos pačios ligos, nes jiems nusišypsojo laimė sirgti lengviau.“
Visgi, medikas pasakoja ir apie kiek kitas, itin liūdinančias reakcijas: „Gaila, tačiau neretai tenka išklausyti piktų replikų apie neva išgalvotą ligą, nes senolis „gi buvo sveikas“. Lygiai taip pat, išsiskiria kalbėjimo tonas, susitikus su artimaisiais atiduoti mirties liudijimo. Jei artimieji pasitiki medicina ir mokslo pasiekimais, pokalbis visada vyksta lengvai, konstruktyviai, šiltai ir geranoriškai. Viskas būna priešingai, jei žmonės abejoja vakcinomis ir neigia ligos egzistavimą.“
Optimizmo T. Janušausko žodžiuose – ne itin daug: įtampa ir nuovargis tapo kasdieniu medicinos darbuotojų palydovu, yra neatlaikiusių viso to ir palikusių darbovietes. Nuotaikas, sako gydytojas, itin veikia ir bendras visuomenės spaudimas dirbantiems medicinos sistemoje: „Atrodo, kad daugelis vis dar nesuvokia, kaip iš tikrųjų yra raudonoje zonoje...“