– Pandemija trunka jau antrus metus. Kaip per juos pasikeitė žmonių, besilankančių pas psichologus, kiekis? Ar juntamas padidėjimas?
– Pandeminė situacija tikrai nėra rami. Susirgimų bangos atslūgsta ir vėl sukyla. Šiuo metu vėl esame pakilime. Ir taip situacija vis banguoja jau antri metai. Tikrai jau seniai laukiame, kada vėl galėsime gyventi kaip anksčiau, esame pavargę. Kita vertus, žmonės linkę ir prisitaikyti prie pokyčių. Manau, kažkiek išmokome su tuo gyventi, gal net pandemijos primestame gyvenimo ritme atradome kažką naudingo, pavyzdžiui, kad darbiniai pokalbiai greičiau ir efektyviau gali vykti nuotoliniu būdu.
– Ar žmonės dabar dar daugiau kreipiasi psichologinės pagalbos?
– Sunku tiksliai pasakyti. Neteko matyti tokių naujausių tyrimų, todėl galiu pasidalinti tik asmeniniais pastebėjimais. Ką jaučiu pati ir girdžiu iš užsiėmusių kolegų, kad žmonės tikrai ir toliau aktyviai kreipiasi psichologinės pagalbos. Kreipimosi priežastys labai įvairios. Pandemija nepanaikino kitų sunkumų, tad žmonės kreipiasi ir dėl su pandemija nesusijusių priežasčių. Pavyzdžiui, mes Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centre sulaukiame nemažai užklausų dėl patiriamo potrauminio streso. Kam teko iš arčiau susidurti su koronavirusu, gal pats sirgo ar patyrė netektį, ta kreipimosi priežastis gali būti ir labai tiesiogiai su tuo susijusi. Vis dėlto, kad ir kokia būtų kreipimosi priežastis, pandemijos tema turbūt neaplenkia nė vieno psichologo kabineto, nes tai tikrai vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimą. Žinoma, vieni žmonės buvo paveikti labiau, o kiti mažiau. Kai kurie neteko darbo, buvo paveikti ligos, pervargo dėl smarkiai padidėjusio darbo krūvio, pandemijos metu pašlijo santykiai šeimoje, sustiprėjo vaikų emociniai ir elgesio sunkumai ir panašiai. Tuomet su tuo susijusios ir psichologinės problemos, dėl kurių kreipiamasi.
– Kas kreipiasi dažniausiai: vyrai ar moterys? Kokio amžiaus žmonės?
– Vis daugėja mokslinių tyrimų apie psichologines COVID-19 pandemijos pasekmes. Dažnai pastebima, kad moterys nurodo patiriančios daugiau psichologinių sunkumų. Nors panašios tendencijos buvo pastebimos ir prieš pandemiją. Pastebima, kad blogiau jaučiasi žmonės, kurie dar prieš pandemiją turėjo ryškesnių psichologinių sunkumų. Amžiaus rezultatai nevienareikšmiški. Vienuose tyrimuose pastebima, kad jaunų žmonių savijauta itin pablogėjo per pandemiją, kituose tyrimuose kaip tik randama, kad vyresnis amžius labiau susijęs su psichologiniais sunkumais. Matyt, tai tiesiog atspindi, kad pandemija paveikė įvairaus amžiaus grupes. Pandemija itin paveikė jaunų žmonių socialinį gyvenimą ir aktyvumą, tačiau vyresni žmonės patiria daugiau nerimo dėl didesnės koronaviruso ligos komplikacijų rizikos.
– Ar baimė susirgti yra dažna baimė šiandien visuomenėje?
– Kaip tik visai neseniai buvo paskelbtas mokslinis straipsnis apie žmonių psichologinę savijautą COVID-19 pandemijos pradžioje. Šiame Europos trauminių tyrimų asociacijos (ESTSS) inicijuotame tyrime dalyvavo beveik 16000 žmonių iš vienuolikos Europos šalių, tarp jų – ir Lietuvos. Šios studijos rezultatai parodė, kad bent jau pandemijos pradžioje žmonės daugiausiai streso patyrė būtent dėl baimės užsikrėsti ar užkrėsti kitus koronavirusu. Mūsų VU Psichotraumatologijos centro Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad praėjus beveik metams po pandemijos pradžios baimė užsikrėsti reikšmingai nepadidėjo, tačiau padidėjo baimė užkrėsti kitus ar kad užsikrės artimieji. Naujų duomenų apie dabartinę situaciją, deja, dar negaliu pasakyti. Ką pastebiu ir girdžiu kalbėdamasi su žmonėmis, kad tos baimės dar yra nemažai. Informacija apie užsikrėtimų skaičius, mirtis bei žinios apie susirgusius aplinkinius neleidžia mums užmiršti, kad virusas vis dar šalia. Žinoma, yra žmonių, kurie jau galbūt ir mažiau bijo, nuolat tame gyvendami pasidarė šioms baimėms mažiau jautrūs. Manau, pasiskiepiję žmonės gal neretai jaučiasi bent kažkiek ramiau. Tačiau tikrai dar nesame dėl to visiškai ramūs.
– Kaip sau padėti sumažinti jaučiamą nerimą?
– Kai aplink yra daug nežinios ir neapibrėžtumo, gali padėti koncentravimasis ties tuo, ką mes patys galime pakeisti. Pavyzdžiui, mes vieni patys negalime suvaldyti viruso plitimo pasaulyje, bet nuo mūsų priklauso, kaip patys saugomės nuo viruso, kaip bandome palaikyti socialinius ryšius ir pan. Tai gali padėti sumažinti bejėgiškumą ir sustiprinti kontrolės jausmą. Padėti jaustis ramiau šioje situacijoje gali ir rekomendacijų dėl mažesnio viruso platinimo laikymasis. Žinome, kad padeda kaukės dėvėjimas, rankų plovimas bei dezinfekavimas, atstumai tarp žmonių. Jei elgsimės priešingai, žinoma, kad nerimas užsikrėsti gali didėti. O jei saugome save ir kitus, galime jaustis ramiau. Žinome, kad skiepai mažina tiek tikimybę užsikrėsti, tiek platinti virusą. Dar mano minėtame dideliame europiniame tyrime buvo pastebėta, kad su sunkesnėmis reakcijomis į stresorius buvo susijęs ilgesnis informacijos apie COVID-19 skaitymo laikas. Taigi svarbu riboti informacijos kiekį. Žinoma, reikia sekti informaciją ir žinoti, kas vyksta, tačiau pakanka pasirinkti keletą neilgų momentų dienoje, kai pasidomėsime COVID-19 naujienomis iš patikimų informacijos šaltinių. Taip pat svarbu skirti dėmesio malonioms veikloms, laikytis sveiko gyvenimo būdo ir dienos režimo. Paminėsiu dar vieną rezultatą iš europinio tyrimo: gyvas bendravimas su artimaisiais ar draugais buvo susijęs su silpnesnėmis reakcijomis į stresorius. Nors pandemija kažkiek koreguoja mūsų bendravimo galimybes, gali pakakti gyvo kontakto bent su vienu ar keliais artimais žmonėmis, kad mūsų psichologinė savijauta būtų geresnė.
Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad jausti baimę tokioje situacijoje yra normalu. Kažkoks normalus baimės kiekis net yra reikalingas, nes baimės funkcija yra mus saugoti nuo dalykų, kurie pavojingi. Tad baimė yra ir mūsų sąjungininkas, kuris bando mumis pasirūpinti, kad būtume sveiki ir saugūs.
– Sakote, kad nereikia kovoti su baime?
– Mes kartais norime visiškai nejausti nemalonių emocijų, pykčio, baimės, kaltės ir panašiai, tačiau visos emocijos mums yra reikalingos, nes siunčia mums svarbius signalus apie tai, kas vyksta aplink ir padeda suprasti save bei kitus. Tad nenorėkime visiškai pašalinti baimės, nes nebeturėsime reikalingo informatoriaus apie pavojų, nebesisaugosime. Vis dėlto, nuolatinė didelė baimė ar nuolatinis didelis nerimas, trukdantys kasdienybėje, gali rodyti, kad jau reikia kažką su tuo daryti. Jei nepavyksta sumažinti nerimo savais būdais, jei yra jausmas, kad nerimą tikrai sunku pakelti, galima kreiptis į psichologą, kuris padės geriau suprasti jūsų savijautą, sumažinti nerimą ir pamatyti įvairesnių problemų sprendimo variantų. Jei matome, kad artimasis jau kurį laiką blogai jaučiasi, arba, kad jo elgesys pasikeitė, taip pat paskatinkime jį kreiptis į psichologą. Svarbu nepamiršti, kad kartais pagalbos žmonės prašo netikėtais būdais. Pavyzdžiui, daug dažniau ir greičiau supyksta nei anksčiau, pasidaro labiau agresyvūs. Dažnai tai ne reiškia, kad žmogus tiesiog pasidarė piktesnis, o rodo, kad viduje jis nesijaučia gerai, todėl smarkiai padidėja dirglumas. Viena iš mūsų Psichotraumatologijos centro analizių atskleidė, kad pandemijos metu jaučiamas pyktis buvo stipriai susijęs su patiriamu nerimu. Taigi net ir padidėjęs pyktis, irzlumas gali būti „kvietimas“ mums pastebėti, kad artimojo savijauta nėra gera.
– Ką tokiu atveju daryti?
– Svarbu per ilgai nelaukti ir kreiptis į specialistą, jei kurį laiką nesijaučiame gerai. Prasta psichologinė savijauta veikia ir fizinę sveikatą. Gali skatinti imtis destruktyvių nerimo įveikimo būdų, kaip alkoholio vartojimas ar įvairūs kiti žalingi įpročiai. Kurie iš tiesų ne tik nemažina nerimo, bet tampa papildomu nerimo ir blogos savijautos šaltiniu. Taigi ilgai dvejodami, vietoje vienos problemos, jau turėsime kelias. Kuo ilgiau delsime, tuo po to daugiau laiko ir pastangų gali prireikti vėl sugrįžti prie geresnės savijautos. Dvejojantiems, ar kreiptis į psichologą, sakyčiau – tiesiog pabandyti. Jūsų nei vers, nei privers daryti kažko, ko nenorite. Jei nepatiks, galėsite nebesilankyti. O tikimybė, kad su specialistu geriau suprasite, kas su jumis vyksta, ir rasite naujų būdų pagerinti savo savijautą – tikrai didelė.
Girdžiu vis žmones sakant, kad net, kai ribojimai atlaisvinami ir jau galima eiti į koncertą ar susitikti su draugais, tai padaryti sunkiau nei anksčiau. Kyla daugiau nerimo, sunkiau susitikti ir būti su žmonėmis. Svarbu sau priimti, kad tai visiškai normalu. Pirmiausia, dėl to, kad į įprastą gyvenimą dar negrįžome ir vis tiek turime saugotis. Tad net ir galėdami laisviau judėti, jaučiame norą ir pasisaugoti. Taip pat ilgai gyvenome labai ribodami socialinius kontaktus, prie to pripratome, tad vėl pilnai įsitraukti į socialinį gyvenimą reikės laiko net ir pandemijai visai pasitraukus. Kita vertus, gal karantino metu atradome, kad mums kaip tik anksčiau trūko laiko pabūti vieniems, daugiau laiko skirti sau. Tuos teigiamus atradimus, padedančius mums geriau jaustis, būtų gerai išlaikyti ir ateityje.