Dirbtinio intelekto pavojai
Anot O. Lapino, tie vaikai, kurie dabar pas jį ateina, yra atpratę nuo įprastos rutinos, jiems sunku grįžti į normalų ritmą, prisitaikyti vėl prie tam tikros disciplinos. „Tie, kas ir šiaip turėjo problemų dėl bendravimo, jiems sunku grįžti atgal, nes izoliacijos metu jie galėjo užsimaskuoti, galėjo nebendrauti. Dabar – senos problemos sugrįžta. Kita bėda – tėvai ilgą laiką buvo namuose. Gali būti, kad vienas iš jų apskritai turėjo išeiti iš darbo, natūraliai suaugusieji buvo labiau įsitempę, padažnėjo konfliktų. Vaikams sunku matyti tėvus su kritusia saviverte. Jei vyras neteko darbo, o žmona liko vienintelė šeimos maitintoja, krenta vyriška savivertė, atsiranda daugiau tylos, pykčio, konfliktų. Vaikai visa tai mato. Jie imasi taikyti tėvus, patraukti ugnį į save, galimi neurotiniai sutrikimai. Kai šeimoje neslepiama įtampa, vaikai neslepia noro apginti kažkurią pusę, perima ant savo pečių tam tikras atsakomybes, kurios nėra jų“, – pasakojo psichologas.
Paklaustas, kokio amžiaus vaikams pandemija ir izoliacija smogė labiausiai, O. Lapinas išskyrė tris amžiaus periodus, kai vaikai yra jautriausi pokyčiams. „Yra trys tokie pikai: vienas jų – darželiniame amžiuje, kai atsiranda įvairios fobijos, baimės, šlapimo nelaikymas. Kitas periodas – 10-12 metų, kai mokykloje bijoma, kad iš jo šaipysis, bijoma nesėkmės, kontrolinio darbo. Trečias pikas – paauglystė, tai yra 14-16 metų, kai itin svarbi tampa išvaizda, seksualiniai išgyvenimai“, – teigė pašnekovas.
Vis dėlto daugeliui tėvų rūpi, o kaip bus toliau? Ar karantinas, izoliacija ir nuotolinis mokymasis turės kokių nors ilgalaikių pasekmių? „Ilgalaikes pasekmes galėsime matyti tik po laiko, bet, laimei, vaikų psichika yra pakankamai lanksti, todėl nemanau, kad tai stipriai palies emocijas, metai-du ir jos grįš į normalią būklę, bet yra toks reiškinys kaip skaitmeninis pseudodebilumas. Ilgalaikis intelekto sumažėjimas jau matomas toje kartoje, kuri augo su google ir mobiliaisiais telefonais kišenėje. Jų intelekto rodikliai, dėmesio koncentravimas yra žemesni negu jų tėvų, kurie augo 70-aisiais. Tokių žmonių smegenys negali prisiminti tam tikrų dalykų, negali atlikti tam tikrų operacijų, nes šalia yra prietaisas, kuris gali už juos tas operacijas padaryti. Dirbtinis intelektas apvogė mūsų tikrąjį intelektą. Mes tiek juo pasitikime, kad kai klausiu suaugusiųjų žmonių, ar jie gali 18 padauginti iš 7, būna tokia pauzė, jie kiša rankas prie telefono. Tai yra pasekmė. Ir visi tie uždarymai, nuotoliniai bendravimai tam tikra prasme padaro mus kvailesniais, nes labiau pasitikime technika ir mažiau savimi“, – teigė psichologas.
Kad to galima būtų išvengti, jis siūlo ne tik riboti ekranų laiką, bet ir praleisti kurį laiką visiškai be prietaisų, kad šie liktų nepasiekiamoje zonoje. „Tai gali būti įvairios išvykos, kuo daugiau įvairių užduočių, kurias galima atlikti be telefono. Ir pirmiausia čia kalbu ne apie vaikus, o apie tėvus, nes jie mokosi to iš tėvų, kurie sulindę į telefonus“, – sakė specialistas.
Paklaustas, ar padidėjo vaikų baimė užsikrėsti, susirgti, psichologas sakė, kad tokią fobiją vaikai turėjo ir iki pandemijos. „Baimė užsikrėsti tam tikromis ligomis buvo ir anksčiau. Ar yra baimė skiepytis? Man atrodo, kad vaikai turi daugiau sveiko proto, jie mokėsi biologijos, jie negalvoja, kad virusus galima sukurti Amerikoje tam, kad padidintum homoseksualių žmonių kiekį Lietuvoje. Jie žino, kada ir kaip atsirado vakcinos, ir jei jų tėvai nėra visiškai paskendę tamsybėje, vaikai neturės tokių keistų idėjų, kurios grąžins mus į tamsius viduramžius“, – sakė O. Lapinas.
Vaikams reikia bendravimo
Mokytoja L. Puzaitė-Zdanavičienė sutiko, kad izoliacija paveikė vaikų emocinę savijautą ir ne tik. Anot jos, pirmasis karantinas visiems dar buvo įdomi naujovė, o štai antrasis – iššūkis. „Pirmojo karantino metu nuotolinis mokymasis visiems buvo įdomi naujovė, visi buvo juo susidomėję, vaikams mokytis iš namų buvo smagu. Nebuvo atvejo, kad vaikas nepasijungtų į pamoką. Antrasis karantinas pradžioje irgi dar buvo visai nieko. Bet po Naujų metų pastebėjau, kad vaikai nors ir pasijungia, bet ar jie dalyvauja pamokoje, jau kitas klausimas. Sumažėjo vaikų motyvacija, ypač tų, kurie ir taip silpniau mokėsi. Vidutiniokai, kurie kontaktiniu būdu išlaikę savo svorį, nuotoliu smuko žemyn“, – sakė pedagogė.
Kita bėda, anot jos, padidėjęs vaikų svoris. „Vaikai mažiau judėjo. Ne visi, bet dauguma tapo apvalesni. Kaip ir mokytojai. Todėl galima sakyti, kad pandemija pirmiau kirto per sveikatą, paskui – per mokslus. Trečias dalykas – vaikai buvo uždaryti su tėvais, jei šie pykdavosi, jie visa tai matydavo ir turėdavo su tuo išbūti. Dėl to padaugėjo susigūžusių vaikų. Jie vis dar gyvena tomis problemomis. Jiems reikia psichologo, nuoširdaus pokalbio“, – svarstė pašnekovė.
Tiesa, mokytoja įsitikinusi, kad vaikams nuotolinis mokymasis patiko. „Aš suprantu kodėl. Mokymasis nuo sofos yra patogus. Manote, kad jie kompiuterį pasijungdavo? Ne. Jie iš lovos mokėsi, šalia – dar taburetė su užkandžiais, niekur nereikia eiti, viskas vietoje. Bet noriu atkreipti dėmesį į jautresnes vietas – sveikatą, svorio priaugimą ir mokslus. Vaikai, kurie buvo silpnesni, kurie nesuprasdavo, klasėje prieidavo ir paklausdavo. O nuotoliniu būdu kaip? Vaikas nesuprato ir nepaklaus. Pasibaigia pamoka, išjungia kompiuterį ir viskas. Nuotolinis yra gerai tiems, kas motyvuoti. Bet kiek tokių yra?“ – retoriškai klausė mokytoja.
Paklausta, kaip reikės grįžti į senas vėžes ir atsigriebti už prarastą laiką, pedagogė sakė, kad geriausias gydytojas yra laikas. „Aš visada sakau, kad, vaikai, ko neišmokote šiandien, išmokys gyvenimas. Jei nežinosi kokios difuzijos, nuo to žemė suktis aplink saulę nenustos. Ko reikės, kam reikės, išmoks, bet svarbiausia yra savijauta ir vaikų mokėjimas bendrauti. Kaip mums reikės toliau išgyventi, nežinau. Nedarykime tragedijos, išmoksime viską, bet svarbu emocinė vaikų sveikata. Taip, kaip gerai mokėmės iki pandemijos, nežinau ar kada sugrįš“, – sakė pašnekovė.