Šalies ligoninėse neslūgsta įtampa: ligonių amžius jaunėja, medikai neberanda paguodos žodžių artimiesiems

Vos prieš metus dar nebuvo vakcinos nuo koronaviruso. Jos medikai laukė su didele viltimi, kad ligoninėse pilni sunkių ligonių skyriai liks šiurpi praeitis. Deja, nūdienų realijos neguodžia – sunkių ligonių nemažėja, amžius jaunėja, o pranešus artimiesiems apie netektį vis dar sunku rasti paguodos žodžių.

Delfi.lt kalbintos trijų šalies ligoninių medikės, kasdien matančios beprasmes mirtis nuo COVID-19, atviros: svyra rankos, kad dauguma pacientų maldauja gelbėti, nors iki patekdami į ligoninę neigė virusą, vengė skiepų, mieliau tikėjo mitais, melagienomis, kaimynais, bet ne medicina. VšĮ Regioninės Telšių ligoninės gydytoja Dovilė Korolkova sako, kad šiandien neturi nė vienos laisvos lovos COVID skyriuje, darbo labai daug, o situacija itin įtempta.

„Mūsų skyriuje šiuo metu daugiausia nepasiskiepijusių žmonių. Aš asmeniškai gydau vieną pacientą, jis skiepijosi „Janssen“ vakcina, tačiau keturios dienos iki ligos nebespėjo laiku nueiti skiepo.

Pasak VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikės Smiltės Kolevinskaitės, iki vakcinacijos, kad ir kaip buvo sunku, medikai dėjo didžiules viltis į skiepus ir žmonių sąmoningumą.

„Nuotaikos daug sunkesnės, nei buvo pernai, kyla pyktis ir neviltis, nes dauguma pacientų yra nepasiskiepiję. Santaros klinikose mes turime dvi reanimacijas, iš jų vienoje nepasiskiepijusių yra 100 procentų, kitoje – 93 procentai.

Kai jau išgirdome, kad skiepai kuriami, tikrai negalvojome, jog vėl būsime tokioje pačioje blogoje situacijoje, kokioje esame dabar, kai nebėra laisvų reanimacijos lovų, pacientai dabar daug jaunesni, neturintys gretutinių ligų. Jauniausi pacientai priklauso nuo 30–35 metų amžiaus grupei. Jaunas amžius ir tai, kad nėra gretutinių ligų, dar nereiškia, jog Jūsų būklė nebus sunki. Mūsų visi pacientai yra kritinės būklės. Tikrai negalvojome, kad būsime tokioje situacijoje jau esant skiepams“, – savo ir kolegų nuotaikomis dalijasi S. Kolevinskaitė.

VšĮ Molėtų ligoninės medikė Augustė Urbutė sako, kad visose Lietuvos ligoninėje tvyro tokia pati įtampa.

„Kas savaitę esame prašomi skirti daugiau lovų pacientams, tačiau darbuotojų yra tiek, kiek yra, ir daugiau pacientų gydyti jau negalime. Net gydytojai deleguojami iš kitų, didesnių, įstaigų“, – atvirauja A. Urbutė ir priduria, kad jau atsiradus vakcinoms patys medikai jaučiasi kiek ramiau, nors įtampa dėl didžiulio sergamumo neleidžia atsipalaiduoti.

Medikai sako, kad jie pirmieji sulaukė vakcinų, o kai kurie – jau ir revakcinacijos, tad gali kalbėti ne tik tai, ką skelbia vieša statistika, bet ir remtis savo patirtimi dėl atsparumo nenuspėjamai veikiančiam virusui.

„Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad visai neseniai mano vaikai užsikrėtė šia liga, mes išlikome sveiki. Tikrai ramiau, kai yra vakcina, ir labai noriu paskatinti visus pasinaudoti šiuo gelbėjimo ratu“, – patirtimi dalijasi medikė.

Kalbėdamiesi su sergančiais ir jų artimaisiais medikai pastebi, kad mitai apie vakcinas vis dar labai gajūs. Neretai susirgęs mieliau tiki socialiniuose tinkluose medicininio išsilavinimo neturinčių asmenų skelbiama informacija nei tyrimais ir medicininiais faktais.

Anot medikių, net ir sunkiai sergantys žmonės kartais atkakliai gina savo įsitikinimus, kad vakcinos nėra reikalingos, net ir atsidūrę medikų rankose nenori pripažinti, jog nebuvo teisūs. Kiti, supratę, kad galėjo tokių pasekmių išvengti, pasveikę planuoja stiprinti imunitetą vakcinomis. Skiepai, anot pašnekovių, nėra garantas, kad visiškai nesirgsite, tačiau jie apsaugos nuo sunkios ligos formos.

„Labai daug buvo tokių pacientų, kurie galvojo, kad nesusirgs sunkia forma, kad ramiai prabus namuose, kažkiek karščiuos ir taip susidarys natūralų imunitetą. Tačiau kiekvieno žmogaus organizmas reaguoja labai skirtingai, tad imuniteto susidarymas taip pat labai skirtingas. Mes, medikai, net tie, kurie persirgę, vis tiek skiepijamės, nes dažniausiai, persirgus lengva forma, imunitetas susidaro per silpnas. Paskiepyti medikai, dirbdami su kovidiniais pacientais, lygiai taip pat saugosi, nors mums skiepas duoda tai, kad mes labai sunkia forma nesusirgsime“, – aiškina S. Kolevinskaitė.

Paskutinių tyrimų duomenimis, skiepų poveikis suteikia virš 90 procentų tikimybę, kad į ligoninę ir reanimaciją žmogus nepateks, net jei virusas jo neaplenks.

Medikės sako, kad iš patekusių į ligoninę skeptikais išlieka mažuma. Pajutę, kokia liga sunki ir sudėtinga, dauguma susirgusių ima domėtis, kada galės skiepytis, kalbasi su artimaisiais, paragina juos vakcinuotis. Savo pavyzdžiu sergantys žmonės parodo artimiesiems, kad niekas nėra apsaugotas, jei rizikuoja.

„Mažais žingsniais judame į priekį. Gaila, kad iki tų žingsnių kažkas turėjo atsidurti reanimacijoje, jog suvoktų, kokia tai rimta liga, ir ji, deja, gali baigtis mirtimi“, – sako S. Kolevinskaitė.

Molėtų ligoninėje dirbanti A. Urbutė neslepia, kad tenka dirbti su pacientų ir artimųjų sąmoningumu. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai sergantį asmenį artimieji ima reikalauti skiepyti, nors jau per vėlu. Įtampa, nesibaigiančios darbo valandos – tai medikų kasdienybė. Tačiau pati sunkiausia darbo dalis, anot pašnekovių, – ne ligos gydymas, o momentai, kai artimiesiems tenka pranešti apie beprasmes mirtis.

„Bet kokiu atveju sunkiausia gydyti jauno amžiaus žmones, sunkiai ir rimtai sergančius. Su vyresnio amžiaus pacientais galbūt lengviau dėl psichologinių dalykų, nes galvojame, kad vyresnis, dėl gretutinių ligų būklė sunkesnė. O su jaunais kartais būna beviltiškų situacijų, būna, jie patys supranta daug medicininių dalykų, nes yra apsiskaitę, turi išmanųjį telefoną, kompiuterį, naudojasi internetu ligoninėje, skaito apie savo būklę, simptomus. Mes daug šnekamės su tais, su kuriais galima šnekėtis ir kurie supranta apie tai, ką sakome. Situacijų būna įvairių. Per savo „juodą savaitę“ netekau trijų pacientų, kurių amžiaus vidurkis buvo 34 metai“, – sako Telšių ligoninės gydytoja D. Korolkova.

„Labai skaudu, kai prarandi žmones. Kartais pagal sunkumo būklę matai, kad tas pacientas turi mažai galimybių išgyventi, ir ta mirtis daugiau ar mažiau dėsninga. Būna ypač skaudu, kai mirtis ištinka tuos žmones, kurie dar galėjo labai labai ilgai gyventi, tokiais atvejais tiek darbuotojams, tiek, be abejo, šeimos nariams, itin skausminga tą priimti. O vakcinuotų pacientų daugiau kaip penki procentai dar nėra buvę. Labai gaila, kad žmonės iš dalies patys save įstūmė į šitas problemas“, – kolegei antrina Molėtų ligoninės medikė A. Urbutė.
„Mes matome jaunų darbingo amžiaus žmonių, kurie turi šeimas, mažų vaikų, ir kai matai, kad jų būklė blogėja, labai sunku ir visam personalui, ir tas žmogus maldauja, jog jį gelbėtume, bet mūsų galimybės ribotos – mes turime vaistų, aparatūrą, bet yra didžiulis organizmo pažeidimas sergant kovido virusu – plaučių, kitų organų sistemų. Kartais visų mūsų maksimalių galimybių neužtenka, mes nesame dievai. Artimiesiems pranešti apie mirtį nė vienas nebuvom ruošiami, mes mokomės iš savo patirčių, bet niekada nebus tinkamiausių žodžių“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikė S. Kolevinskaitė.

Gydytojos neslepia, kad kiekviena mirtis įsirėžia į atmintį ir, nors teoriškai medikai neturėtų tų emocijų neštis į namus, įsileisti į savo gyvenimą, kartais tai tiesiog neįmanoma. Anksčiau žmonės mirdavo nesulaukę galimybės pasiskiepyti, o dabar sukrečia tai, kad jie patys renkasi riziką mirti.

Jausmai iš kovidinių palatų skaudūs, o esant dideliam sergančių žmonių kiekiui tenka priimti itin sunkius sprendimus – kas gali atsidurti reanimacijoje, o kam ten nebėra vietos. Medikės neslepia, kad atsiradus galimybei skiepytis tikėjosi, jog bus gerokai mažiau mirčių, gerokai mažiau ligonių, tačiau kasdienybė yra priešinga.

„Medikams, slaugytojoms, visam personalui kiekvienas budėjimas, kai miršta pacientas, yra sunkus. Pacientai pas mus guli labai ilgai – savaitę, dvi, kartais ir mėnesį. Nori nenori prie tų pacientų prisiriši“, – dalijasi Santaros klinikų medikė S. Kolevinskaitė.

„Tai yra baisi liga, sunkiai valdoma, nenuspėjama. Nereikia galvoti, kas jei esu jaunas, nesusirgsiu, man nebus taip blogai, kaip mano močiutei. Liga nesirenka pacientų, ji „šienauja“ visus – tiek vaikus, tiek suaugusius, ir nė vienas nesame garantuoti, kaip baigsis.

Asmeniškai aš jau beveik metai laiko neturiu uoslės, negaliu sakyti, kad dėl to labai džiaugiuosi, nesuspėjau sulaukti skiepų prieš susirgdama, ir tai tikrai gyvenimą smarkiai gadina. Mirtis yra blogiausias dalykas, bet yra dalykų, su kuriais teks gyventi visą likusį gyvenimą“, – patirtimi dalijasi Regioninės Telšių ligoninės gydytoja D. Korolkova.