Naujienų portalas DELFI kartu su „Spektr“ tęsia tarptautinį projektą „Imperijos šukės. Istorijos iš nepripažintų teritorijų“, kurį sudaro išskirtiniai reportažai apie tai, kaip dabar žmonės gyvena Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje ir Donbaso teritorijoje. Šioje dalyje – išskirtinis reportažas iš Donbaso.
30 proc. Donbaso teritorijos šiuo metu užima dvi pseudovalstybėlės, kurias skiria tikrų tikriausia muitinės siena. Nepaisant to, ten verda labai savotiškas, tačiau tikrų tikriausias gyvenimas, su kuriuo iš arti susipažino ir aprašė „Spektr“ korespondentas Donecke Michailas Skorikas.
„Tikrai labai neblogai užsidirbu, nepamiršta seni klientai, prastovų praktiškai nebūna. Skaičiavau, kokios mano mėnesinės išlaidos – net 15 tūkst. rublių (240 Eur)! 5 tūkst. rublių (80 Eur) išleidžiu buto nuomai, likusius – maistui. Šiais metais net ir atostogoms užteko – sena klientė prie jūros į Odesą pakvietė, šešioms dienoms buvo laisvas josios butas. Kaip šauniai ten nuo viso to karo pailsėjau!“, – dirbdama savo darbą, entuziastingai man pasakoja laiko patikrinta kirpėja, kurios ištikimas klientas buvau iki pat karo. Paskutinį kartą matėmės 2014 metais, o per tą laiką daug vandens nutekėjo.
Jos monologe – visas Donecko gyvenimas kaip ant delno. Į Odesą Tatjana (toks kirpėjos vardas) važiavo „turėdama pinigų“. Turėjo du ryšulėlius– 2 tūkst. grivinų (apie 70 Eur) ir 100 dolerių. Grivinas išleido kelionei ir įvairioms nenumatytoms karinėms aplinkybėms. Pravažiavimas pro patikros postus iki Krasnoarmijsko kainavo 250 grivinų (10 eurų). Vėliau autobusu nusikratė iki Konstantinovkos – dar 50 grivinų (2 Eur). Iš ten traukiniu iki jūros – dar 200 grivinų (7 Eur). Odesoje išlaidavo tik maistui, kuriam teko iškeisti taip tausotus 100 dolerių. Dėl to galvos nesuko: juk viskas pirmoms per pustrečių karo metų atostogoms.
Tania nervingai prisimena išlaidas iki karo: „Namų remontui išleidau 10 tūkst. dolerių! Kiek ilgam man dabar jų užtektų!“. 2014 metų pabaigoje į kirpėjos namus pataikė artilerijos sviedinys.
„Slėpėmės rūsyje, aš ir mano vyras. Virtuvėje du mūsų šunys ir katės pakampėse išsislapstė, viską apvertė aukštyn kojomis! Žiūriu, kaip greitai ir kokybiškai mūsų augintiniai pridergė mano virtuvę ir galvoju: „Kaip reikės viską sutvarkyti?“ Volodia man iš nugaros klausia: „O degtinės turim?“. Vienu mauku išgėrėme po stiklinę ir išėjome į lauką apsižvalgyti. Automobilis beveik nenukentėjo, tik nuolaužomis ir dulkėmis buvo apneštas. Sprogimo jėga išdaužė visus namų langus. Dvejus susitvarkiau, įsidėjau gerus, o dėl likusių – matyt, teks palaukti geresnių laikų. Iš esmės galima gyventi, bičiuliai iš Azotno antpuolių metų persikelia pas mus. Tik va pati ten gyventi negaliu – nuomojuosi butą“, – pasakoja kirpėja.
Šiandieninis Doneckas – visada daugiaplanis. Vaizdai ir įspūdžiai neretai prieštarauja vieni kitiems. Optimistai kalba, kad miestas prisikėlė, prekybos centrų lentynos lūžta nuo rusiškų ir baltarusiškų prekių, o keliuose – o stebukle – niekada nebūna transporto spūsčių. Pesimistai miestą regi visai kitaip – centras tuščias, klientų nėra, nėra ir normalaus oro uosto bei geležinkelio, o praktiškai visi iki vieno lauko reklamos stendai ir stulpai nuklijuoti pasenusia savavališkai nepriklausomos respublikos retorika, nes komercinės reklamos čia taip pat praktiškai beveik nėra. „Praktiškai beveik“ – kokia daugiareikšmė frazė, puikiausiai iliustruojanti galimybę pasiekti vieną ar kitą tašką Rusijoje, Ukrainoje ar Kryme, klausimus, susijusius su ukrainietiškomis pensijomis, pasais, elektroniniais leidimais į vadinamosios antiteroristinės operacijos zoną, verslo registravimą netoliese esančiame Rostove prie Dono.
Kaip ten bebūtų, teisūs tiek pesimistai, tiek optimistai, nes viskas priklauso nuo požiūrio taško arba tiesiog nuo to, su kuo lyginama. Tiesiog pesimistai šiandieną lygina su situacija taikiais 2013 metais, o optimistai – su 2014 metų rugpjūčiu, mėnesiu, kai visi masiškai nuo karo siaubų bėgo iš miesto, o gatvėse siautėjo marodieriai. Arba 2015 metų sausiu, kai iš miesto ėmė dingti nebe žmonės, o maisto produktai, o Ukraina „Donecko liaudies respublikai“ pritaikė ekonomikos blokadą ir ėmė įsileisti tik pro patikros postus.
Dabar, nors žmonės pinigų ir neturi, šioks toks veiksmas vyksta. Vėlgi atsiranda su kuo palyginti. Štai Tatjana nuomojasi butą ir labai bijo, kad šeimininkai ims ir pakels nuomą. 2014 metais miestas buvo tuštutėlis, o butus žmonės svetimiems siūlė tiesiog už dyką – „tiesiog pagyventi, kad būtų, kas prižiūri“. Kitas etapas buvo „Gyvenkite, tik už komunalines paslaugas susimokėkite“. Dabar atėjo tokie laikai, kai 5 tūkst. rublių vertinama kaip nebrangi nuoma, o butus nuomoja iš miesto pasitraukę šeimininkai ir nori tik grivinų. Tokį dviejų kambarių butą Donecko centre galima išsinuomoti ir už 2500 grivinų (90 Eur) (neskaitant komunalinių mokesčių). „Donecko liaudies respublikos standartais“, tai labai didelė suma.
Čia daugiausia uždirba vadinamasis elitas – tie, kuria gauna didesnį nei vidutinis atlyginimą (kiek daugiau nei 30 tūkst. rublių arba beveik 500 eurų). Tokiam elitui priklauso kariuomenės korpusų batalionų vadai, vietos Liaudies tarybos deputatai ir svarbiausių ministerijų departamentų vadovai. Pirmieji ministrų pavaduotojai uždirba apie 50 tūkst. rublių (800 Eur), o ministrų algos užkopia ir iki 60 tūkst. rublių (950 Eur).
Paprasti žmonės padoraus atlyginimo gali tikėtis tik kariuomenėje, kur eilinis karys per mėnesį gauna 15 tūkst. rublių (250 Eur). Geras specialistas vienoje ar kitoje ministerijoje uždirba nuo 12 iki 18 tūkst. rublių (200-300 Eur). Gydytojo alga – 5500 rublių (90 Eur), mokytojas rajono mokykloje uždirba 4000-4500 rublių (60-70 Eur). Daugiausia darbo vietų Donecke šiuo metu yra laikinos, pavyzdžiui, darbas naudingas visuomenei – samdomi žmonės apgadintų namų atstatymui. Tokiam darbui darbo jėga vežama iš respublikos užimtumo centrų, tokiems statybininkams dažniausiai mokama iki 2500 rublių (40 Eur). Iš esmės Donecke 5 tūkst. rublių alga (80 Eur) laikoma pakenčiama, o nedideliuose miesteliuose periferijoje ir 2500 rublių (40 Eur) – neišmatuojama laimė!
Tikrąją situaciją, kaip žmonėms stinga pinigų, iliustruoja patirtis aptarnavimo sferoje. Šį tekstą rašau puikiame restorane visai netoli centro. Maistas skanus ir estetiškai pateiktas.
Valgiaraštyje – naminiai lakštiniai (50 rublių (0,8 Eur)), klasikiniai barščiai (80 rublių (1,3 Eur)), charčo sriuba (90 rublių (1,74 Eur)) ir dar kokie šeši pagrindiniai patiekalai, kainuojantys daugiau ar mažiau panašiai. Tiesiog puikūs kiaulienos ir jautienos kepsniai kainuoja atitinkamai 170 ir 190 rublių (2,7 ir 3 Eur). Mano mėgstamos troškintos kepenėlės grietinėlės padaže su grikiais ir grybais kainuoja 120 rublių (1,9 Eur). Vienas euras čia prilygsta 67 rubliams.
Gatvėse švaru ir pakankamai saugu. Čia veikia komendanto valanda, trunkanti nuo 23 val. Iki 5 val. ryto. Be to, sėkmingai įvykdyta nekontroliuojamų neteisėtų „kazokų“ dalinių valymo operacija davė naudos – gatvėse nė iš šio, nė iš to nebepasirodo ginkluoti vyrai. Trumpiau tariant, gatvės ištuštėja jau po 19 val. Restoranai dirba iki 21 val., tad „Euro 2016“ vakarines rungtynes čia buvo galima stebėti tik namuose.
Dauguma senųjų kavinių ir restoranų dirba „ant nulio“. Pagrindinė priežastis, kodėl nenutraukia veiklos, labai paprasta – vien tam, kad naujoji valdžia nekonfiskuotų patalpų arba apleistos erdvės nebūtų išvogtos. Be to, nuoma juk kone simbolinė. Atsirado nemažai kirpyklų, siūlančių „kirpimą vos už 70 rublių“, gyvenamuosiuose namuose ėmė veikti nedidelės maisto prekių parduotuvėlės, kurias anksčiau nuo centro atgrasydavo brangi nuoma, sėkmingai dirba taksi bendrovės, kurių vairuotojai už maždaug 70 rublių jus nuveš į bet kurią miesto vietą, ir netgi kosmetologijos klinikų, kur dėl prieinamų kainų važiuoja rusai. „Būdama netoliese, visada į Donecką užsuku pasidaryti manikiūro. Čia pas meistrą namuose ši paslauga kainuoja 100 rublių (1,6 Eur), o kitur kainos prasideda nuo 150 grivinų (5,3 Eur). Už puikų masažą namuose moku 250 rublių (4 Eur)“, – pasakoja pažįstama žurnalistė.
„Tu Rostove prie Dono bent gatvėje stovinčiame automate matei pigesnės nei 50 rublių kainuojančios kavos? O pas mus va ir už 30 rublių galima nusipirkti – tik paragauk“, – prie puodelio puikios kavos vietos rinkos ypatybes man detaliai paaiškino verslininkas Andrejus. Kartu su juo sėdime itališkame restorane „Mafija“, esančiame Puškino bulvare. Andrejus negali įvažiuoti į Ukrainos teritoriją dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos dėl „terorizmo finansavimo“ ir priklauso tiems nepalaužiamiems optimistams, kurie aplinkui nuoširdžiai nepastebi naujų sienų ir patikros postų, o tiesiog iš visos širdies mėgaujasi gyvenimu. Sakoma, kad įstatymą pažeidžia visi verslininkai, kurie mokesčius moka „Donecko liaudies respublikai“. Atsižvelgiant į faktą, kad tam reikalingas dar ir buhalteris bei kurjeris, tokio juridinio asmens įsteigimas gali prilygti „teroristinės grupuotės įkūrimui“. Pagal Ukrainos įstatymus, reali baudžiamoji byla gresia toli gražu ne visiems, bet tiems, kurie prisidėjo prie „Donecko liaudies respublikos“ atsiradimo. Andrejus – kaip tik vienas iš tokių.
„Degtinė už 70 rublių (1 Eur), puikiausios kokybės dešra po 300 rublių (4,8 Eur) už kilogramą. Rusijoje tokių kainų nebūna!“, – Donecko privalumais mane bando įtikinti Andrejus.
Svarbu suprasti, kad savavališkai nepriklausomybė pasiskelbusių vadinamųjų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ teritorija – maždaug trečdalis Donecko ir Luhansko sričių. Remiantis Jungtinių Tautų skaičiavimais, čia gyvena per 2,7 mln. žmonių. Iki Donbaso regiono istoriją pakeitusių įvykių visi maisto produktai, reikalingi vietos žmonėms, buvo gaminami Ukrainoje. Dabar tokių prekės ženklų kaip „Olimp“ ir „Luga Nova“ (degtinė ir kiti alkoholiniai gėrimai) gamyklos, „Dobrynia“, „Marička“ ir „Lugansk moloko (pieno produktai) bei stambiausios dešrų gamyklos Makijivkoje, Pervalske ir Luhanske dirba itin mažoje rinkoje ir neturi jokių galimybių eksportuoti savo produkcijos į Rusiją, nes paprasčiausiai neturi pripažintą kokybę minėtoje teritorijoje liudijančių sertifikatų.
Savaime suprantama, „savi“ gaminiai čia žymiai pigesni nei kur kitur. Donecke ir Luhanske pigios ir cigaretės. Seniau Donecke nebuvo priimta daug kalbėti apie tabako gaminių fabriką „Chamadej“ dėl jo gaminamų amerikietiškų cigarečių klastočių. Mažai apie jį kalba ir dabar, tačiau rūkalų čia ir po šiai dienai gaminama labai daug. Skirtumas tik tas, kad klastotės dabar jau nebekeliauja į Ukrainą.
Prie įvažiavimo į savavališkai respublika pasiskelbusią „Donecko liaudies respubliką“, kurį kontroliuoja Ukrainos valdžia, visai šalia patikros posto prie Jelenovkos kaimelio stovi tipiškas paminklas „Donecko liaudies respublikai“, savotiškas jos simbolis – „duty free“ vagonėlis.
Nufotografuoti mano jo neleido. „Ateik vėliau, kai turėsim išsidėlioję kokio nors alkoholio, tada ir galėsi fotografuoti. Kol kas pirk cigarečių. Blokas tik nuo 155 iki 220 rublių (2,4-3,5 Eur)“, – juokiasi jaunas pardavėjas. Cigaretės daugiausia amerikietiškos – „Parliament“, „Malboro“, „Lucky Strike“. Ant pakuočių – akcizo ženklai ir užrašai, perspėjantys apie rūkymo daromą žalą: vienur rusiškai, kitur – net ir čekiškai. Į Jungtines Valstijas, akivaizdu, šių „cigarečių“ niekas neveža – apsiriboja artimuoju užsieniu.
Donecke ypatinga prabanga ir pilnatvės įrodymu laikomas ne „vietos gamybos“, o cigarečių iš Rostovo rūkymas. Čia pagamintų cigarečių pakelis gali kainuoti nuo 11 iki 16 rublių. Pigi ir čia pagaminta degtinė – „Šachtiorskaja, „Zabojnaja“ ir „Doneckaja“. Etiketės paprastos, neįmantrios; tokia ir kaina – maždaug 68 rubliai už butelį.
Produktai nuo senų laikų Ukrainoje buvo pigesni. Pavyzdžiui, Donecke sezono metu kilogramas pomidorų kainuoja 80 rublių (1,3 Eur), agurkai – 45-50 rublių (0,72-0,8 Eur). Tai du ar tris kartus brangiau nei Ukrainos teritorijoje. Gerus 20 proc. brangiau kainuoja ir mėsa. Naminių vištų mėsa kainuoja 190 rublių (3 Eur) už kilogramą, atvėsinta vištos krūtinėlės mėsa parduotuvėje kainuoja nuo 118 rublių (1,9 Eur), kokybiškos veršienos kaina rinkoje prasideda nuo 400 rublių (6,4 Eur), už kiaulienos kilogramą paklosite 330-350 rublių (5,3-5,6 Eur). Šaldytos kiaulienos parduotuvėje galima rasti pigiau – už 270 rublių (4,3 Eur).
Ir pabaigai – dar šiek tiek mums sunkiai suvokiamų kainų. Benzinas „Luhansko liaudies respublikoje“ ir „Donecko liaudies respublikoje“ taip pat žymiai pigesnis nei Ukrainoje ir vos brangesnis nei Rusijoje. A95 rūšies benzino litras kainuoja 45 rublius, A92 – 44, o dyzelinis kuras – 43 rublius.
Dar Donecke nebrangiai kainuoja ir komunalinės paslaugos. Už elektrą nereikėjo mokėti visus 2014 metus. Tik 2015 metais bendrovės ir „Donecko liaudies respublikos“ valdžia sugalvojo, kaip čia už šviesą gauti pinigų. Kainos už komunalines paslaugas kokios buvo prieš karą, tokios ir liko, o tada galiausiai jas perskaičiavo rubliais sumažėjusiu kursu 1 prie 2. Vieno kambario buto išlaikymas mėnesiui šeimos biudžetui kainuoja 500-600 rublių (8-9,5 Eur). Tai žymiai pigiau nei netoliese esančiame Mariupolyje.
Donecke per mėnesį perduodama 30-40 butų. Kainos panašios kaip ir iki karinio konflikto, tik grivinomis. Grivinos vertė smuko tris kartus, kainos doleriais vidutiniškai tiek pat. Stalininės statybos butas miesto cente kainuoja 30 tūkst. dolerių. Neprastas trijų kambarių butas netoli centro – 25-30 tūkst. dolerių. Šalia Donecko esančioje Makijevkoje pramoniniame rajone dviejų kambarių butą galima įsigyto už 1,5 tūkst. dolerių. Dauguma „savanorių iš Rusijos“ mieliau renkasi pasilikti dideliame ir gražiame mieste, vildamiesi, kad neilgai trukus ateis ir geresni laikai. Butai dar visai neseniai Ukrainos Kramatorsko arba Mariupolio miestuose buvo registruojami kaip tų, kurie galėjo išvažiuoti.
„Pardaviau savo trijų kambarių butą už 26 tūkst. dolerių, daugiau čia grįžti nebenoriu. Atėjo pagyvenę žmonės su dukra, dukra iš karto puolė glėbesčiuotis su kaimyne iš antro aukšto. O tas vyras iš Valstybės saugumo ministerijos, tai beveik iš karto supratau, iš kur pas juos pinigai butui. Dukters vyro taip ir nepamačiau. Sandoris buvo sudarytas Kramatorske pas notarą banko patalpose, pinigus padėjau į sąskaitą, o separatistai išvažiavo atgal į mano buvusį miestą. Žinote, aš ten negrįšiu net tuo atveju, jeigu sugrįš Ukrainos valdžia. Prieš karą mano butas kainavo 100 tūkst. dolerių“, – paaiškina medikė Natalija – viena iš geriausių laboratorinės diagnostikos specialisčių visoje šalyje.
Pavasarį „Donecko liaudies respublikos“ pareigūnai pareiškė, kad visi sandoriai privalo būti registruojami valstybės teritorijoje, o visi susitarimai, sudaryti Ukrainos teritorijoje, laikomi negaliojančiais. Vietos pirkėjams tokie pokyčiai sukėlė tikrą galvos skausmą – taip išeina, jog pardavėjai gali užginčyti sandorius? Kol kas situacija tokia, jog už sandorius mokesčius moka abi šalys.
„Donecko liaudies respublikoje“ nėra komercinių bankų, o tai reiškia, jog būsto įsigijimui pasiimti paskolos nėra galimybių. Senos paskolos kol kas apie save taip pat neprimena, nors Vakarų kapitalo bankai savo portfelius čia stengėsi apsaugoti kaip sugebėjo.
„2015 metų vasarą man paskambino iš „Ukrsibbank“, – pasakojimą pradeda Donecko gyventojas Kirilas, kuris rado būdą, kaip pasiimti būsto paskolą trijų kambarių butui su 14 proc. metinėmis palūkanomis 30 metų.
„Mano butas kainavo apie 90 tūkst. dolerių, ir tą akimirką man dar buvo likę išmokėti 65 tūkst. dolerių. Iš pradžių man prigrasino, pasiūliau Donecke atidaryti banko poskyrį, kad galėčiau laiku mokėti įmokas. Tada man pasiūlė iš karto jiems sumokėti 20 proc. tos likusios sumos ir draugiškai išsiskirstyti, o aš atsakiau „15 proc.“. Aišku, mane pasiuntė toli toli, tačiau po mėnesio perskambino ir sutiko. Tada pasakiau, kad mokėsiu nebent 10 proc. Vėl kaip reikiant susipykome, bet 2015 metų vasarį sulaukiau skambučio, pranešė, kad banko savininkai sutinka su visomis sąlygomis ir pasirengę padaryti viską, kad tik kreditų portfelis ištuštėtų. Mes žaibiškai įforminome sandorį. Sumokėjau 6,5 tūkst. dolerių ir mūsų keliai su banku išsiskyrė visiems laikams.
Likusią skolos dalį, palūkanas ir mokesčius man paprasčiausiai padovanojo. Tai dabar pati didžiausia mano problema. Ukrainoje dovanojimo susitarimai apmokestinami 17 proc. dydžio mokesčiu. Ir tą mokestį sumokėti turi ne kas kitas, o būtent aš – tas, kuris tokią dovaną ir gavo. Kol kas apie tai stengiuosi net negalvoti. Juk karas – gal tie dokumentai tiesiog ims ir sudegs?“, – savo istoriją užbaigia Kirilas.
Remiantis Ukrainos įstatymų leidėjų sprendimu nuo 2014 metų vadinamosios antiteroristinės operacijos zonoje be išankstinio specialaus nurodymo draudžiama skirti baudas ir mokesčius kreditams bei konfiskuoti užstatytą turtą. Tokios priemonės veiksmingai atbaido skolų išieškotojus ne tik Ukrainoje, bet ir „Donecko liaudies respublikoje“ bei„Luhansko liaudies respublikoje“. Visi apsiriboja grasinančiais skambučiais.
Daug dalykų Donecke sumišę su savotišku vaikišku įsižeidimu: „Mūsų niekas nepastebi“. Būtent su tokiu nepakankamo įvertinimo jausmu susiję daugybė įvykių, švenčių, renginių, kurie, remiantis vietos ideologų įsitikinimu, tiesiog nevalia ignoruoti. Pačioje „Donecko liaudies respublikos“ pradžioje tai buvo belaisvių paradai, tada dienomis, kai Ukraina prisimena Holodomoro aukas, Lenino aikštėje ėmė rengti spalvingas muges, o 2016 metais Donecke vėl ėmė veikti „McDonald‘s“.
Tai buvo kone valstybinės reikšmės programa. Trijų minėtųjų greitojo maisto restoranų atidarymui skirtas pasirengimas ir pats faktas buvo visais įmanomais aspektais išmėsinėtas vietos žiniasklaidoje, vaizdo medžiaga iš 2016 liepos 16 dieną vykusio pirmojo tokio restorano atidarymo tiesiog užplūdo internetą. Dabar šios greitojo maitinimo įstaigos vadinasi „DonMAK“, tada tinklo vadovę Niną Runič citavo valstybinė „Donecko naujienų agentūra. „Mūsų produkcijos skonis, kaip ir pats valgiaraštis, liko nepakitęs. Čia apsilankę žmonės ir vėl galės skanauti mėgstamus patiekalus“, – džiaugiasi tinklo vadovė.
Iš viso „Donecke“ veikia trys „DonMAK“ restoranai. Ir vadovė nemelavo – valgiaraštis likęs praktiškai toks pats, o vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ pramonės ir prekybos reikalų ministras savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ didžiuojasi ne tik sėkmingu remontu vietos metalurgijos gamykloje, bet ir nauju sūrainiu. Doneckui negalioja tokie dalykai kaip licencijavimą reglamentuojantys teisės aktai ir panašios civilizacijos apraiškos, vienaip ar kitaip susijusios su autorinėmis teisėmis. Čia tai juntama ant kiekvieno kampo ir, kas baisiausia, vietiniams sukelia neslepiamą pasididžiavimą: „Mes juk absoliučiai laisvi!“.
„DonMAK“ restoranuose kiek brangiau nei „McDonald‘s“ restoranuose kaimyniniame Rostove prie Dono, tačiau pastebimai pigiau nei Europoje. Mėsainis kainuoja 55 rublius, sūrainis 75, o vištienos kepsneliai – 140 rublių.
Kaip ten bebūtų, pagrindinis tiek „Donecko liaudies respublikoje“, tiek „Luhansko liaudies respublikoje“ deficitas – ne kas kita, o pinigai.
Pirmos dalies pabaiga.