Atėjai, padarei darbą ir išėjai
Verslininkas ir investuotojas Linas Strėlis šia prasme yra išimtis. Pasak paties Lino, jis nuo ankstyvos vaikystės nesuprasdavo mąstymo, jog už žmogų turi būti atsakingas kažkas kitas. Visada laikėsi nuostatos, kad bus taip ir turėsi tiek, kiek pats savimi pasirūpinsi. 1991-aisiais baigęs Kauno technologijos universitetą (tuo metu dar Kauno politechnikos institutą), L. Strėlis apie metus užsiėmė smulkia prekyba, vėliau pusmetį vienintelį kartą gyvenime dirbo samdomą darbą korporacijoje „Mora“, kuri siekdama pažangaus finansų valdymo buvo pasamdžiusi tuo metu kone geriausią Lietuvos mokesčių specialistą Juozą Kabašinską konsultuoti mokestiniais klausimais. Išklausęs šį kursą L. Strėlis perprato tuometinės finansų sistemos veikimą. 1994 m. „nuo nulio“ sukūrė makaronų fabriką UAB „Amber pasta“, šis tapo lyderiu Baltijos šalyse. Jį p. L. Strėlis pardavė 2014-aisiais.
Lygia greta L. Strėlis dalyvavo investicijų įmonės „Hermis capital“ veikloje. Šiai įmonei įsigijus Kelmės pieninę, Linas ją atgaivino, išvystė ir sėkmingai pardavė. Vėliau L. Strėlio investavimo strategija pasikeitė – jis nebesiekė būti pagrindiniu akcininku, bet stengėsi investicijų portfelio dydį formuoti taip, kad būtų antru, trečiu pagal dydį bendrovių investuotoju, kurio pagrindinis darbas – „trukdyti dirbti kitiems“, t. y. kritikuoti, nesusitaikyti su esama situacija ir nuolat ieškoti būdų, kaip ką nors padaryti dar geriau. Dabar L. Strėlis yra įvairių įmonių valdybų, stebėtojų, direktorių tarybų, investicinių komitetų narys.
Kur kas tipiškesni yra jausmais persmelkti lietuviško verslo pirmų kartų atvejai. Didžiausios pietų Lietuvoje sodininkystės bendrovės „Luksnėnų sodai“ vadovas Vaidas Stanaitis ją perėmė iš močiutės Elenos Žilinskienės ir tęsia veiklą. Verslo ištakos siekia tarpukarį, kai močiutės seneliai grįžę iš Amerikos Lunksnėnų apylinkėse, netoli Alytaus, įsigijo žemės ir ėmėsi pažangaus ūkininkavimo. Tai galima laikyti dabartinio 200 hektarų ūkio su 20 nuolat samdomų žmonių geneze.
Močiutė gimė 1944-aisiais, sovietai šeimą „išmelioravo“ į Lunksnėnų gyvenvietę. Studijavo agronomiją Žemės ūkio akademijoje, ją baigusi dirbo Alytaus rajono kolūkiuose, kol apsistojo Lunksnėnų tarybiniame ūkyje, kur pakilo iki sodininkystę kuravusios direktoriaus pavaduotojos. Žlugus sovietinei sistemai, buvusio tarybinio ūkio sodų nelabai kam reikėjo, skirtingai nuo močiutės, kuri įkalbėjo šeimą, giminę, draugus sodus išpirkti ir pradėti verslą. Kad bendrovė, nepaisant ne visada gerų metų ar jaunos lietuviškos demokratijos įstatymų leidimo posūkių, auginta iš esmės sėkmingai, rodo, jog „Lunksnėnų sodai“ yra didžiausi pietų Lietuvoje.
„Lunksnėnų soduose“ tuo metu dirbo močiutė, tėvas ir dėdė, šis nusprendė trauktis iš verslo. Buvo atsakingas už dokumentacijos tvarkymą, šiame bare radosi „skylė“, kurios 70-metė direktorė neįstengė pati viena užlopyti. Ji paskambino Kaune beįsitvirtinančiam anūkui ir pakvietė pokalbio. Jo turinys buvo lakoniškas: perimk ūkį arba jį parduosime. Vaidas po dviejų savaičių svarstymų pasakė, kad perims valdymą. Pasak paties, pagrindinis pasirinkimo motyvas – atsakomybė šeimai. Verslą pradėjusi močiutė ne kartą balansavo ties bankroto riba, kodėl po visų išbandymų visa tai turi būti prarasta?
Verslas šiuo metu veikia kaip tris vienos giminės narius (didžiausią akcininką V. Stanaitį, jo tėvą bei dėdę) akcininkų teisėmis vienijanti uždaroji akcinė bendrovė. „Luksnėnų sodų“ pagrindinis akcininkas nori verslo tęsinio. Kol kas viengungis, keletą metų yra su mergina, gyvenančia ir dirbančia Vilniuje. Apie ateitį pasišneka, kiekvienas siūlo vykti pas save, Vaidas sako į sostinę nesikraustysiąs. Iš tokios perspektyvos žvelgdamas ir apie būsimas atžalas mąsto. Būtent daugiskaita – iš jo, vienturčio, buvo ypač daug tikimasi, atsakomybės mastas slėgė. Ir dabar jis, kaip pagrindinis akcininkas, rūpinasi viskuo, vienam žmogui spėti sudėtinga. Verslo įpėdinystę vertina kaip subtilų veiksmą, kuriam dera atžalas rengti nuo vaikystės, – laipsniškai ir neprimygtinai stebint, ar domisi tuo. Sutinka, kad verslo paveldėjimas yra mokslas, kurio jaunoje mūsų valstybėje dar tenka mokytis. Asmeniškai tikrai linkęs tuo domėtis.
Salotų ir žaliųjų sulčių baro „Fresh Post“ savininkė Inga Tribuišienė pasakojimą apie šeimos verslą pradeda nuo fakto, kad balandžio 20-ąją jis minės 25-metį. Įmonę „Burbuliukas“ Pasvalyje pradėjo jos tėvas Vytautas Kriovė, pavadinimas susijęs su gamintu produktu – statybos gulsčiukais. Ir štai 33 metų sulaukęs sportiškas žmogus su šeima išvyksta prie ežerų, po neatsargaus šuolio į vandenį susižaloja kaklo slankstelius, nebegali judėti, žaizdos negyja. Šeima žūtbūt ieško galimybių prikelti šeimos galvą, sužino apie elektrolizės metodu apdorotą vandenį, kuris žaizdas dezinfekuoja bei skatina atsinaujinti ląsteles. Kai pasitelkus jį vyrą pavyko pastatyti ant kojų, šis davė žodį sukurti vandenį jonizuojantį prietaisą, kad jonizatoriai būtų prieinami visiems.
Verslas, nors permainingai, bet įsibėgėjo – 5 didžiuosiuose šalies miestuose „Burbuliukas“ atidarė specializuotų parduotuvių, vėliau kai kuriuos filialus perdavė partneriams ir ėmė telktis į eksportą. Tėvas maždaug prieš dešimtmetį pasiūlė prisijungti Ingai ir užsiimti rinkodara. Kvietimą suprato kaip įvertinimą, bet ir kaip iššūkį, nes įmonėje jau dirbo jos vyras. Vis dėlto ryžosi – iš pagarbos tėvui ir tikėdama produktu. Be to, jau tada susimąstydavo, gal dar ne visai valingai, apie verslo tęsinį jau savo dukters ir sūnaus rankomis.
Žodžiu, vaikai procese dalyvauja, bet primygtinai jiems nieko neprimetama. Šiemet gimnaziją baigusiam sūnui siūlyta renkantis studijas kliautis savo galva bei instinktais. Tik jei (kai) pajus galintis prisidėti prie verslo, bus laukiamas. Be abejo, mama viliasi, kad taip nutiks, nes tęsiniu tiki, ypač kai vyksta nesibaigiančio kūrimo procesas – kuriami nauji produktai, rugsėjį į rinką paleistas naujas vandens jonizatorius. Subtilus verslo perdavimo veiksmas „Burbuliuko“ dar laukia.
Kartų skirtumų dramos
Anonimu nusprendęs likti gamybinės bendrovės savininkas 1992-aisiais pradėjo nuo prekybos Rytuose, vėliau nutarė vystyti verslą tėvynėje. Kelis mėginimus užgesino tų laikų papročiai – ir iš reketuojančių nusikalstamų grupuočių, ir tuometinės valdžios „kontrolierių“ pusės. Išlikti ir sustiprėti pavyko, vienu metu bendrovė tiekė produkciją visam rytų Baltijos regionui.
Aplinkybės kito dinamiškai, išorinės ir vidinės, prie pastarųjų dera priskirti verslo steigėją užklupusią ligą, tai galų gale kirto per įmonės aktyvumą. Situaciją lyg ir švelnino aplinkybė, jog tuo metu sūnūs jau buvo baigę aukštuosius mokslus. Stojo verslo perdavimo naujai kartai laikas, jis tebevyksta gana sudėtingai. Iš pradžių atrodė, kad pakanka noro, – jauni žmonės tiesiog ateina į atsilaisvinusią poziciją ir dirba. Situacija pasirodė esanti kur kas subtilesnė ir dėl ligos – verslo pradininkas projektavo ilgesnį jo perdavimą, buvo tik pradėjęs sudominti atžalas verslu, mėgindamas parodyti, koks gėris yra patiems priimti sprendimus bei kurti verslo santykius.
Deramai neparengtas verslo perdavimas, net jei abi pusės nuo pat pradžių buvo nusiteikusios geranoriškai, lėmė, kad bendrovė kol kas yra tarpinės būsenos. Tiesa, viltingų ženklų yra, apie verslo tąsą visada svajojusiam pirmos kartos jo įkūrėjui ir atžalai gana skausmingai darant kompromisus. Verslo pradininko garbei dera pasakyti, kad jis sako suprantąs, koks sudėtingas yra skirtingų kartų mentalitetų derinimas, kai jo verslavimo pradžia ir dabartinė verslo aplinka skiriasi kaip diena ir naktis. Vis dėlto klausimas dėl įmonės ateities tebėra atviras.
Atsakingai parengta šeimos konstitucija – ne panacėja, bet tinkamas įrankis
Taigi trys iki šiol pakankamai sklandžios verslo istorijos, kurių tolimesnis likimas jau priklauso nuo ypač aiškaus susiklosčiusios situacijos „perskaitymo“. Dviem atvejais iš trijų laukia jo perdavimas jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiai kartai, vienu – tos kartos atstovų dar reikia sulaukti.
Integruotų profesinių paslaugų teikėjos „Lewben“ teisės ir mokesčių paslaugų partnerio Gedimino Lauciaus teigimu, Lietuvoje bendraujant su verslo klientais atsiskleidžia įvairi motyvacija – vieni siekia kurti modelį, kiekvieną naują kartą skatinantį kritiškai peržiūrėti disponuojamo turto struktūrą ir rinktis naujas investicijas. Čia minėtas L. Strėlis samprotauja kaip investuotojas, kuris nėra prisirišęs prie konkretaus verslo, – orientuojasi pirmiausia į finansinio kapitalo grąžą. Tai yra labai pragmatiškas požiūris.
Tiesa, Lietuvoje gana tipinė situacija – ir pasirengę, talentingi, šiuolaikinį valdymą suprantantys vaikai susiduria su verslą įsteigusių bei išvysčiusių tėvų pasipriešinimu, kai mėgina pritaikyti jį prie dabartinių sąlygų, modernizuoti. Pirmos kartos verslo atstovas paprastai yra stiprus lyderis, pripratęs, kad viskas priklauso tik nuo jo, psichologiškai tą peržengti nelengva. Dviejų kartų supratimas neretai skiriasi dramatiškai, tai ir lemia konfliktus.
Pasak G. Lauciaus, daug kas priklauso nuo to, kam teikiamas prioritetas – verslui ar šeimai, irgi labai svarbu atskirti paveldėjimo ir įpėdinystės sąvokas. Paveldėjimu laikytinas elementarus turto nuosavybės perleidimas po mirties. Galima parengti testamentą arba nedaryti nieko, tokiu atveju viską už žmogų padaro įstatymai. Bet kuriuo iš šių atvejų galimi netikėtumai, pavyzdžiui, praėjus kokiai 20 metų po verslo pradininko mirties vietoj vieno kontrolinio akcijų paketo valdytojo akcijas valdys 8 ar 10 įpėdinių su skirtingomis pasaulėžiūromis, požiūriu į verslą ir beveik garantuotais konfliktais, kurie dažniausiai baigiasi bankrotu ar verslo pardavimu.
Siekiant sklandaus verslo perdavimo, kartų kaitos ir tarpusavio sugyvenimo taisykles tikslinga apibrėžti šeimos konstitucijoje. Joje įtvirtinamos esminės šeimos ir verslo vertybės bei aptariama, kas gali būti šeimos verslo savininku, kas gali dirbti šeimos versle, kokie reikalavimai keliami verslo vadovams, kaip turėtų būti skirstoma verslo sukurta ekonominė nauda, kokiomis aplinkybėmis šeimos verslas gali būti parduodamas, kaip turėtų būti planuojamos ir vykdomos investicijos į esamą ir būsimus verslus, kokia tvarka šeimos nariai turėtų priimti su verslu susijusius sprendimus, kaip turėtų būti sprendžiami tarp šeimos narių kylantys konfliktai ir kitos šeimai ir verslui svarbios sritys.
Lietuvoje kol kas viršų ima sentimentalus pirmų kartų požiūris į savo sukurtą verslą bei jo įpėdinystę, nors verslo prigimtis pragmatiška. Situacija subtili ir ta prasme, kad verslo įpėdinystės temai imlios turi būti abi, verslą perduodančioji ir priimančioji, pusės. Kiekvienu konkrečiu atveju, taip pat rengiant šeimos konstituciją, prasminga pasitelkti kvalifikuotų konsultantų. Tiesa, atsargiai, juk kalbama apie ypač svarbų gyvenimo dalyką. Detaliau apie tai – kitose publikacijose.