Pašokinėję per Švediją ir Suomiją skiriančią iš plytelių sudėtą juostą grindinyje Haparanda-Tornio mieste ir pakeliavę laiku pirmyn ir atgal (šių šalių laikas skiriasi viena valanda), pasileidžiame į kelią. Suomija mus pasitinka ilgu asfaltuotu pėsčiųjų ir dviračių taku, palei mašinų kelią besitęsiančiu kilometrus. Juo eidami nematėme nei vieno suoliuko ar vietos prisėsti net ir tokiems neišrankiems žygeiviams kaip mes. Asfalto atmuštos kojos ir vaizdas į upę iš patiltės, nes tik ten radome kur prisėsti – štai kokie pirmi įspūdžiai apie Suomiją. Sekančią dieną turime suplanavę vizitą pas Kalėdų Senelį, kuriam norime pristatyti ekspediciją ir paklausti, ką jis mano apie aplinkosaugines problemas ir materialių daiktų reikšmę šiandien.
Ar tai, ko užsigeidžiame iš tikrųjų yra tai, ko mums reikia? Ko dovanų prašymas moko mūsų vaikus? Kaip Senelis atsako į visus tuos vaikų norus? Taip pat išsakysime ir savo norą: švarios Baltijos jūros ateities kartoms ir laimingų žmonių, gyvenančių aplink ją. Šiek tiek keista vykti pas Kalėdų Senelį vasarą. Bet mus lydinti elfė pasakoja, kad žmonės čia plūsta visus metus. Užėjus į Senelio būstinę mus pasitinka kita Kalėdų Senelio pagalbininkė ir su mumis sveikinasi... lietuviškai! Tikrai taip, Kalėdų Senelio elfų yra ir Lietuvoje, kurie prireikus atvyksta ir gelbsti Senelį vertėjaudami. Pats Senelis su mumis kalbasi suomiškai ir angliškai. Pasakoja, kad vis dar prisimena prieš keletą metų jį aplankiusią prezidentę Dalią Grybauskaitę, atvykusią su būriu vaikų iš daugiavaikių Lietuvos šeimų. Jos ir Senelio nuotrauką matėme nuotraukų galerijoje koridoriuje ant sienos. Pasak Senelio, didžiausia dovana – laikas praleistas kartu su mylimais žmonėmis, patirti įspūdžiai ir emocijos. Šių brangiausių dovanų Senelis ir stengiasi paskatinti vaikus norėti atsakydamas į visas jų užgaidas.
Vieną dieną mus, ką tik išsukusius iš miškelio į pėsčiųjų ir dviračių taką, iš nugaros pradeda sveikinti jau pažįstamas balsas – Pepijn! Jei atsimenate, jį buvome susitikę dar Švedijoje, Timrå miestelio kempinge. Tai buvęs virtuvės šefas, darbą iškeitęs į kelionę dviračiu link Nordkapo. Dar tada jis mums pasakojo, kad planuoja į Nyderlandus grįžti per Norvegiją. Tačiau neseniai patyręs, kad Norvegija – gana brangi šalis, vis dėl to apsisprendė keliauti per Suomiją ir Baltijos valstybes, per Helsinkį, Taliną, Rygą ir... Lietuvos miesto kol kas nežino nei vieno. Jis, kaip ir mes, apkeliaus aplink visą Baltijos jūrą, tačiau ne pėsčiomis kaip mes, o dviračiu. Bet vis dėl to – koks atsitiktinumas ekspedicijos metu antrąkart sutikti tą patį žmogų!
Šią savaitę nakvynes randame labai įvairiose vietose – Lapin Rinki (lt. Laplandijos žiedo) kempinge prie upės, kur jau pastebime savitą suomišką interjero stilių ir išmokstame pirmus suomiškus žodžius, nes visos nuorodos: „virtuvė”, „dušas“, „tualetas“, užrašytos dvejomis kalbomis – suomiškai ir angliškai. Kitąkart, neradę mūsų biudžetui tinkamos nakvynės, išbandome laukinį stovyklavimą (angl. wild camping). Į Google žemėlapių paiešką įvedus žodį „laavu“ (suomiškai tai reiškia „namelį“, „priedangą“), galima rasti stovyklaviečių su laužaviete ar net stogu virš galvos. Tačiau niekada nežinai, ar stovyklausi vienas ar su draugija. Šį kartą stovyklavietėje prie akmenuoto paplūdimio taip pat esame ne vieni, o su keliautoju iš Vokietijos. Vakare prie ramios jūros ant akmenų sukūręs lauželį jis man papasakoja kuriantis muziką, turintis muzikos įrašų studiją jaunimo laisvalaikio centre. Niko pasakoja besijaučiantis esantis privilegijuotas ir tam tikra prasme turtingas, todėl norintis atiduoti duoklę visuomenei, o tai jis padaro per darbą su jaunimu. Ryte vakarykštį lauželį jau buvo nuplovusios neramios bangos.
Kitame gražiame kempinge mėlyname namelyje pusryčiaujant mus užklumpa liūdna žinia – nesulaukusi ekspedicijos pabaigos ir mūsų grįžimo į Lietuvą anapilin išėjo devyniasdešimt šešerių Giedriaus močiutė. Prisimename, koks trapus ir laikinas tas gyvenimas. Vis dėl to, išsiruošiame į dienos žygį. Lyg žinodamas aplinkybes, dienos maršrutas veda nebe asfaltuotais keliais, o takeliais per laukus ir miškus, kur randame vietos prisėsti ir pamąstyti. Pasiekiame nakvynės vietą – dar vieną stovyklavietę, šįkart su smėlėtu paplūdimiu ir įvairiausiomis medinėmis skulptūrėlėmis, „baibokiukais“. Suprantame, kad teks kuriam laikui išlydėti Giedrių, grįšiantį į Lietuvą atsisveikinti su močiute, ir ekspediciją tęsti mums dviese – man ir Editai. Kaip mums seksis savaitę laikyti ekspedicijos vairą, skaitykite jau kitos savaitės įraše.
Žygeivė Dovilė
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/
