„Baibokiukų“ stovyklavietėje atsisveikinusi su Edita, į dienos žygį pirmą kartą išėjau viena. Iš tiesų, ne viena, o su begale abejonių. Vesti didelę grupę galiu (pavyzdžiui, kai buvo atvykusi „Vyrų Kalvės Akademija“), eiti dviese – taip pat. Bet ar turėsiu pakankamai valios palaikyti tempą ir nestoviniuoti kas pora kilometrų žygiuodama viena? Pirmas solo žygis buvo gana keistas ir valios pastangų tikrai prireikė. Bet vakare visgi pasiekiau Oulu ir „Nallikari“ kempingą, kuriame apsistojome porai dienų. Šiam kempingui esame labai dėkingi už ekspedicijos palaikymą – mūsų komandai buvo suteikta net penkiasdešimties procentų nuolaida palapinių vietoms! Tik gaila, kad oras tomis dienomis nebuvo toks geranoriškas: kasdien lynojo, o naktimis pūtė toks stiprus vėjas, jog atrodė, kad su palapinėmis greitai būsime atplėštos nuo žemės ir nuneštos tolyn. Kitą rytą nusprendėme galų gale išsiaiškinti, kas gi nutiko dar pirmomis dienomis žygiuojant per pelkę nikstelėtai Editos kojai.
Iš antro bandymo atsirandame Oulu ligoninės priimamajame. Apsilankius keturiuose skirtinguose kabinetuose ir rentgenu peršvietus koją, sužinome, kad niekas nelūžę, tik įtrūkęs čiurnos raištis, kuriam sugyti prireiks nuo dviejų iki šešių savaičių vengiant intensyvaus judėjimo ir nešiojant įtvarą. Gerai, kad įtvaras nuimamas, nes kitą dieną dar turime susitikimą su Essi, Sara ir Erika iš „Metsähallitus” – Suomijos organizacijos, besirūpinančios valstybei priklausančiais miškais ir vandens telkiniais. Jos mums žadėjo ne tik pademonstruoti, bet ir leisti pačioms atlikti, jūrų povandeninės bioįvairovės inventorizaciją, kurią darysime visai čia pat – „Nallikari“ paplūdimyje.
Kartu užkandame restorane prie paplūdimio ir einame puoštis oranžiniais neperšlampamais kostiumais. „Tik vietomis gali būti kiauri“, įspėja Essi paduodama vilnones jos mamos megztas kojines, kurias užsimauname prieš lipdamos į „kosmonautų“ kostiumų batus. Lipame į vandenį ir matuojame du šimto metrų ilgio transektus – linijas, kuriose kas dešimt metrų po penkis metrus į šonus tyrinėsime jūros dugną: nuosėdų lygį, dugno sudėtį (dumblas, smėlis, molis, žvyras ar uoliena), pasižymėsime rastus objektus – augalus ar akmenis, jų dydį ir plote užimamą dalį procentais. Žodžiu, jau detaliau šis plotas negali būti ištirtas. Šimtas metrų nuo kranto vanduo tesiekia pečius, o oranžiniai kostiumai leidžia smagiai paplūduriuoti. Su Edita sutinkame, kad radome turbūt patį nuostabiausią darbą pasaulyje – ramiai sau beplūduriuojant tyrinėti jūros dugną. Na, tik tektų išmokti visus tuos lotyniškus augalų pavadinimus. Essi parodo vandens paviršiuje plūduriuojančias eutrofikacijos procese dalyvaujančias žoleles. Tai, atrodo, mažytės dalelės, tačiau jos padengia didžiulį Baltijos jūros plotą, vadinamą „negyvąją zona“, prilygstantį Lietuvos teritorijai. Sunaudodamos vandenyje esantį deguonį, jos neleidžia daugintis kitoms organizmų rūšims ir sukelia didžiulius pokyčius jūros ekosistemoje. Tačiau lygiai taip pat ir mes, Baltijos jūros krantų gyventojai – nors mums dažnai atrodo, kad esame maži, tačiau kiekvieno iš mūsų veiksmai daro didelius pokyčius. O susitelkę visi kartu galime pristabdyti jūroje vykstančius procesus tam, kad mes, mūsų vaikai ir anūkai prie Baltijos jūros galėtų atostogauti dar vasarų vasaras.
Kitomis dienomis seka dar vienišesni solo žygiai. Eidama svarstau: juk šią vasarą ketinau viena įveikti Camino Lituano kelią Lietuvoje. Tai štai jis – aš, mano mintys ir kelias. Tik ne Lietuvoje, o Suomijoje. Einant paskutinio solo žygio paskutinius kilometrus, mane pralenkia du dviratininkai. Angliškai paklausia, iš kur esu, tačiau atsakyti nesuspėju. Tik matau, kaip nuplazdena prie dviračio bagažinės pritvirtinta Lietuvos vėliavėlė. Ak, koks apima apmaudas, kad nesustojome pasikalbėti! Tačiau Raahe mieste, kuriame mūsų komanda vėl pasipildė iki trijų, nusprendžiame atšvęsti Giedriaus grįžimą ir nueiti kur nors pavalgyti. Ir štai aikštėje matau stovinčius vėl tuos pačius dviratininkus! Tai broliai Dainius ir Vidas, keliais etapais minantys aplink Baltijos jūrą. Kaip smagu ir netikėta sutikti lietuvius Suomijoje!
Kitą savaitę mūsų laukia susitikimas su Suomijos miškininkystės įmone „Pohjan Taimi Oy“, tiekiančia medžių sodinukus mūsų partneriui – „Skogran“, įmonei, siūlančiai miško atsodinimo, tvarkymo, kraštovaizdžio formavimo ir kitas paslaugas Lietuvoje ir visoje Europoje. O taip pat, jau visai greitai mūsų ekspedicijos komanda pasipildys – trečiadienį prie mūsų prisijungs Eloise, jūrų biologė iš Airijos, šiuo metu rašanti ekspedicijos šviečiamuosius straipsnius apie Baltijos jūros problemas. Jei dar neskaitėte paskutinio jos straipsnio apie Baltijos jūros biologinės įvairovės būklę, jį galite rasti čia. Kaip Eloise pavyks suderinti straipsnių rašymą su žygiavimu ir apie kitus mūsų laukiančius iššūkius skaitykite ateinančios savaitės įraše.
Žygeivė Dovilė
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/
