Ekspedicijos logistė Edita praeitam savaitraštyje rašė apie pirmus kartus, o man norisi pakalbėti apie iššūkius.
Pirmasis iššūkis – pažintinis. Juk gyvenimas mėnesiui apsivertė aukštyn kojomis. Nauji žmonės, nauji pokalbiai, kasdien naujos vietos, nauji vaizdai. Reikėjo susipažinti su komandos nariais, taisyklėmis, derintis prie ritmo, keisti savo įpročius. Ekspedicijos gyvenimas tikrai labai intensyvus, todėl visi laikomės griežto grafiko (su nedideliais nukrypimais). Nustatytu laiku gulamės, keliamės, pusryčiaujam ir vakarieniaujam. Ir neilgai trukus supratau, kodėl, nes tikrai labai lengva nukrypti nuo režimo, pamesti tikslą, įsitraukus į smagų pokalbį ar darbus, o nepailsėjus, nužygiuoti dienos atstumą, galintį siekti ir 40 km, gali būti sudėtinga.
Iš vienos pusės dienos panašios, iš kitos labai skirtingos, tik neliko skirtumo tarp savaitės dienų. Visos dienos vienodai svarbios, nes reikia nužygiuoti suplanuotą atstumą iki nakvynės vietos. Čia ir prasideda tikri rebusai, kuriuos kasdien sprendžia maršruto koordinatorė Dovilė. Apytikslės nakvynės vietos jau buvo suplanuotos ekspedicijos pradžioje, bet tai tik taškeliai žemėlapyje. Reikia surasti konkrečią buveinę, o tai tikras iššūkis, turint ribotą biudžetą, o vis šaltėjant orui žygeiviams keli kilometrai viršaus taip pat ne pyragai.
Kitas iššūkis – žygiavimas. Tik atvykusi, buvau pilna euforijos jausmo – atrodė aš čia kalnus nuversiu – ir žygiuosiu, ir darbuosiuos. Noras begalinis, bet galimybės ribotos. Po trijų dienų kūnas pasakė stop, bet gerai, kad ketvirtoji diena išpuolė laisvadienis – day-off’as, kaip mes sakome. Apsigyvenome jurtoje prie kažkokios autostrados. Viskas būtų neblogai, bet teritorija ganėtinai apleista, jurta stovi ant kalno, tad mediniais laiptais su visais daiktais tenka kabarotis į viršų. Tualetas lauko, dušas kitam namuke. Šilumos šaltinis – židinys. Kol malkos liepsnoja labai karšta, o kai tik užgęsta šiluma bematant išgaruoja.
Per laisvadienius mes dirbam: rašome savaitraščius, atsakinėjame į laiškus, planuojame būsimus renginius, verčiame straipsnius, tvarkome failus kompiuteriuose, ieškome nakvynės, planuojame ateinančių dienų maršrutus.
Kitą dieną dar nesijaučiu pakankamai gerai, o ir darbų prisikaupę, tai tenka palaikyti kompaniją Editai ir daugiau laiko praleisti prie kompiuterio. Išlydėjusios žygeivius į kelią, susikrauname daiktus ir bandome dar ieškoti nakvynės vietos. Nepavyksta nieko rasti, tai nusprendžiame tiesiog važiuoti ir ieškoti. Pakeliui užsukame į dienos centrą, kaip rodo Google maps, bandysim pasiprašyti nakvynės ten. Netrukus paaiškėja, kad ten įsikūręs vaikų darželis. Atidariusiai duris moteriškei per vaikų klegesį prisistatome ir paaiškiname, kad ieškome vietos nakvynei. Moteriškė pakviečia kitą moteriškę, o ši – dar kitą. Mes vėl prisistatome, paaiškiname, ko atvykusios. Pasirodo, ji žino netoliese esančią vietą prie jūros, kuri, kaip vėliau sužinojome, priklauso jos bičiuliui. Ji net pasisiūlo mus palydėti, nes kaip tik sakosi pati ten važiuojanti. Paaiškėja, kad tai tikrai graži vieta įlankoje, ir svarbiausia – prie jūros!!! Sezonas pasibaigęs, tad visas namas atitenka mums. Tas visas namas – tai gana nemaži poilsio namai su didžiule sale, virtuve, pirtimis. Tik atvažiavusios, bare sutinkame grupę žmonių, kurie labai susidomi ekspedicija, pabendraujame su jais, pristatome ekspediciją, parodome savo autobusiuką.
Kol aš darbuojuos, Edita paruošia vakarienę ir skuba išmėginti viešos pirties ant jūros kranto. Šįkart žygeiviai pareina vėlai, nes dienos atstumas viršija 40 km. Pavakarieniavę, dar surengėme trumpą koncertą, nes salėje aptikome pianiną. O Edita moka groti! Kas stebite mus socialiniuose tinkluose, ko gero matėte keletą video iš mūsų pasirodymo.
Kitą rytą mus pasitinka tirštas rūkas. Toks tirštas, kad praktiškai nieko nematyti net keleto metrų atstumu. Visi apstulbę iš nuostabos stengiamės įžiūrėti iš baltumos išnyrančias keltuko, kursuojančio į netoliese esančią salą, šviesas ir vėl dingstančias jam tolstant nuo kranto.
Dovilės naujieji batai nepasiteisino, tad šįkart į žygį išeiname dviese su Giedriumi. Nors ir nelyja, beveik iškart sušlampame nuo rūko drėgmės. Giedrius eidamas beveik visą laiką dirba: fotografuoja, filmuoja, kelia stories į soc. tinklus, kalba telefonu, įrašinėja balso žinutes.
Aš šįkart eidama stebiu per rūką ryškėjantį saulės rutulį, spalvotų medžių, namukų kontūrus, besisklaidančius debesis ir smulkius rasos lašelius ant žolės. Kiekvienas stiebelis nusagstytas sidabriniais karoliukais ir voratinklių girliandomis. Nerandu net žodžių apibūdinti apėmusiam sumišusiam jausmui, kad gyvenu tikrų tikriausiam stebukle ir kad pasaulis pilnas paslapčių, neatsakytų klausimų ir iš to kylančio nepaaiškinamo džiaugsmo vien dėl to, kad gali eiti, visa tai matyti, kvėpuoti ir jausti.
Vėliau rūkas išsisklaido ir žydrą dangų išmargina galybė įvairiausių formų debesų.
Maršruto pabaigoje prieiname didžiulę teritoriją, kurioje suguldyti iškirsti medžiai. Milžiniškos krūvos besitęsiančios dešimtis metrų. Pirmas žodis atėjęs galvon, pamačius – holokaustas, tik medžių…Ar tikrai tik? Suspaudžia širdį.
Tądien įveikta 41 km. Nakvynės vieta buvo verta tų kilometrų. Pusė nuovargio išgaravo pamačius įspūdingą biblioteką tik įžengus pro duris. Man norėjosi ten pasilikti bent savaitei. Kita pusė nuovargio dingo pirtyje ir ežero vandenyje. O ir pati aplinka labai išpuoselėta šeimininkų, turinti savo dvasią ir įdomiausių istorijų. Čia visko tiek daug – skulptūrų, skulptūrėlių, paveikslų, drožinių, gėlynėlių, mielų smulkmenų. Ryte dar sutikome vištų pulkelį ir tris kates.
Kitą dieną lieku su Edita, tad šiltai atsisveikinusios su šeimininkais, iškeliaujame link kito mūsų nakvynės taško – jurtos šeimininkas mums pasiūlė nemokamai apsistoti pas jį namuose. Pakeliui į vietą aplankome ežero pakrantę, kuria pasivaikščioti galima lentiniu takeliu. Pasirodo, ten prieš pora dešimtmečių buvo vykdoma žemės ūkio veikla, ganėsi gyvuliai, veikė fermos. Tačiau įgyvendinus projektą, siekiant apsaugoti pakrantę, galimai žemė buvo išpirkta ir, nutraukus ūkinę veiklą, atsikūrė pakrantės pievos bei apsigyveno tokias vietas mėgstančios paukščių rūšys.
Pasiekusios kelionės tikslą, susipažinome su jurtos šeimininku, kaip jis pats prisistatė – Enbar. Pasirodo, jis kartu su savo drauge buvo prisijungę prie Extinction Rebellion – radikalaus judėjimo, siekiančio priversti vyriausybes imtis veiksmų dėl rūšių nykimo ir klimato kaitos. Nesunkiai randome bendrą kalbą, sutapo ir mūsų požiūris. Sužinojome, kad jis ne tik aplinkosaugos aktyvistas, bet ir aktorius bei muzikantas. Kartais nustebina žmonių svetingumas, atvirumas ir gebėjimas tiesiog dalintis tuo, ką turi. Kad ir labai mažyčiu kambarėliu name, į kurį pats ką tik atsikraustei.
Dar kitą dieną Giedrių išleidome žygiuoti vieną, o su Dovile ir Edita pasilikome padirbėti. Į žygį išsiruošiau tik po dviejų dienų. Nors prognozės nieko gero nežada, išeiname visi trys, o Edita dar spėja pabendrauti su nedidelio, bet labai jaukaus namuko Inkoo kaime, kuriame buvome apsistoję, šeimininke. Ji mums įdeda lauktuvių – jų pačių užaugintų bulvių ir pomidorų.
O mus, žygeivius, netrukus užklumpa lietus. Iš pradžių atrodo nieko tokio, bet lietus ir vėjas įsismarkauja, gerai tik, kad nėra labai šalta. Kaip ir dažniausiai turime įsidėję savo maisto, bet nerandame pastogės, kur prisiglausti ir užkąsti. Galiausiai prieiname miestelį, o jame – piceriją. Aplanko sėkmė – šeimininkas labai svetingas, leidžia mums pailsėti, suvalgyti savo maistą, bet vistiek nusiperkam salotų, o jis mus pavaišina gėrimais. Papasakojame jam apie ekspediciją, nors jį labiau jaudina rusijos karas prieš Ukrainą, nors pats sakosi atvykęs į Suomiją iš Irano, kur pergyvenęs ne vieną neramumą. Sunku buvo palikti šiltą vietelę, nes vėjas siaučia, o lietus pila kaip iš kibiro, bet tenka žygiuoti toliau. Maršrutas vingiuoja palei ežerą, per uolėtus miškus, pievas, pelkes, mažus ir didesnius upeliukus. Iš pradžių kliuvinėju už medžių šaknų ir akmenų, o po kurio laiko jau pačios kojos pradeda nešti, žino, kurioj vietoj atsistoti, kaip neužkliūti. Pamažu įsijaučiu į gamtos ritmą, o mano žingsniai, krentantys lašai, ošiantys medžiai, ežero bangų teškenimas į krantą – viskas tarsi susilieja į vieną darnų orkestrą – gamtos muzikos orkestrą. Aišku, kilometrai, kojų nuovargis, vėjas ir lietus daro savo. Gana greitai permirkstame kiaurai, pradeda temti, darosi vis šalčiau ir šalčiau, o tolimesni kilometrai tampa tikru fiziniu išbandymu. Bet čia ir vėl gelbsti muzika – kartas nuo karto išsigręždamos rankoves, su Dovile einame ir dainuojame, nors vanduo ir bėga per veidą. Ūpas pasitaiso, nuotaika pagerėja – muzika bet kokiomis aplinkybėmis pakylėja sielą.
Tad pabaigai, kviečiame pasiklausyti vienos iš Enbar dainų, turinčios gražią istoriją, likusią už kadro, kurią galite paskaityti dainos aprašyme. Nuorodoje rasite ir dainos žodžius:
Dainos tekste – mūsų būsimų vaikų balsai iš ateities, klausiantys, ką mes padarėme, kai dar buvo laiko…
Ką jiems atsakytume? Ką mes padarėme, kad išsaugotume jūrą? Ką mes padarėme, kad padėtume atsikurti jos išbalansuotai ekosistemai?
Žinau tik viena, kad jeigu visi kartu imtumėmės veiksmų, mums pavyktų ir tuomet įvyktų stebuklas. O stebuklai juk vyksta kasdien aplink mus.
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą arba prisidėti savanoriška veikla. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Būkite Baltijos jūros herojais ir žygiuokite su mumis virtualiai įsigydami Baltijos jūros herojaus bilietą: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/
Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/