Kiekvieną dieną keičiasi nakvynės vieta, nežinai, kaip ji atrodys, ar užteks visiems lovų ar slidinėsi ant čiužinio su miegmaišiu. Gal miegosi dideliame name atskirame kambaryje, o gal mažame kambarėlyje, kur telpa vos 4 čiužiniai, gal hostelyje, o gal stovyklavietėje palapinėse? Dažnai ir ryte dar nežinome, kur bus tiksli nakvynės vieta, tad vieni žygiuojame, kiti ieškome.
Kitas iššūkis – mes maitinamės vegetariškai. Aš jau nuo sausio mėnesio pamažu bandau atsisakyti mėsos, nes jos gausus vartojimas ypač skatina netvarius gyvulininkystės ūkius, kuriuose kenčia ne tik gyvūnai, bet ir visa ekosistema. O žemės ūkis vienas pagrindinių Baltijos jūros teršėjų, dėl kurio į vandenis patenka didžiuliai kiekiai azoto ir fosforo. Bet įpročių keitimas nevyksta greita, bet to, tam reikia didelio noro ir pastangų. Pirmąją savaitę dar nepastebėjau didelio skirtumo, o antrąją gyvenu su beveik nuolatiniu alkio jausmu, bet man įdomu, kaip bus toliau.
Iššūkiai ties fiziniais poreikiais nesibaigia. Ir taip, nelėtas ekspedicijos tempas 32-ąją savaitę kaip reikiant įgavo pagreitį. Klausiu Giedriaus, kaip jis jaučiasi, kad ekspedicija, prasidėjusi dar kovo mėnesį, artėja į pabaigą ir horizonte jau matyti finišo tiesioji. Jam, žinoma, kaip ir mums visiems, sunku tuo patikėti.
Pajuokaujame, kad Suomija mus išlydi su trenksmais, turėdami omeny paskutinę žygio dieną su lietum ir vėju, kai grįžom kiaurai šlapi, išbrinkusiom rankom ir kojom. Iš pradžių aš negalėjau nusiimti žiedo nuo piršto, o Dovilė – sulenkti pirštų. Bet karštas dušas išgelbėjo, o ir rūbai kažkaip išdžiuvo su šildytuvo pagalba.
Kitą dieną Dovilė su Giedriumi jau išžygiuoja Helsinkio link, o mes su Edita stresuojame, kaip reikės vairuoti mūsų gražiąją gulbę (autobusiuką) tokiame dideliame mieste. Dar nespėjus išsiruošti, gauname žinutę iš organizacijos Baltic Sea Action Group (BSAG), kurie dirba Baltijos jūros išsaugojimo srityje. Jie pakvietė mus susitikti, o ir žygeivių maršrutas vingiavo būtent pro ten. Jautėmės kaip tikros žvaigždės, nes visas ofisas sugužėjo mūsų pasitikti, bet buvo neįprasta, nes dar nesuspėjome priprasti prie pasikeitusios aplinkos iš miškų, kaimelių ir plačių laukų staiga patekus į didmiestį.
Žinoma, papasakojome apie ekspediciją, nužygiuotus kilometrus, sutiktus žmones, įvykusius ir būsimus renginius bei neseniai įsteigtą ir užregistruotą Baltijos jūros išsaugojimo fondą – ekspedicijos misijos tęsinį. Kadangi BSAG yra nevyriausybinė organizacija ir dirba fondo principu, tai mes turėjome jiems nemažai klausimų, o jie labai noriai dalinosi informacija, tad apsikeitėme ir kontaktais bei nutarėme ateityje bendradarbiauti.
Po susitikimo man norėjosi pravėdinti galvą, o Dovilei – pailsinti kojas. Taigi, toliau kelionę iki nakvynės vietos tęsėme dviese su Giedriumi. Iškart pajutome miesto greitį, skubėjimą, judesį. Visko daug – mašinų, žmonių, šviesų, garsų, bet yra ir parkų bei daug vandens, nes Helsinkis – miestas ant vandens, t.y. ant Baltijos jūros, su daugybe salelių, ir, kaip vietiniai sako: gali neturėti automobilio, bet laivą – būtinai. Laivas gali būti ir mažytis kateriukas.
Apsigyvenome hostelyje, mažame kambarėlyje, kuriame tik dvi dviaukštės lovos ir staliukas prie lango. Tik tiek vietos jame. Čia būsime kelias dienas, nes laukia HELCOM ir Lietuvos ambasados Suomijoje organizuojamas renginys „Sustainable agriculture practices for a healthy Baltic Sea”. Jame susirinko vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Helcom, arba kitaip, Helsinkio komisija – tai tarpvyriausybinė organizacija, vienijanti Baltijos jūros šalis Baltijos jūros išsaugojimui. Šiemet liepos mėn. pirmininkavimą dviejų metų laikotarpiui perėmė Lietuva, o renginio paskata tapo ekspedicijos atvykimas į Helsinkį. Buvo daug jaudulio, o ir laikas bei galimybės hostelyje pasiruošti prezentacijai anglų kalba ganėtinai ribotos. Ekspediciją pristatėme trise: aš, Dovilė ir Giedrius. O Edita mus palaikė morališkai, fotografavo ir filmavo. Man ir burna išdžiūvo, ir skaidres pamiršau perjungti, bet jaučiausi pakylėtai, nes juk proga sudalyvauti tokiame renginyje pasitaiko nedažnai. Be to, gi taip įdomu pabendrauti ir užmegzti kontaktus su žmonėmis iš įvairių organizacijų.
Užtat kitą dieną galėjome atsikvėpti, nes gavome pakvietimą paplaukioti laivu iš lietuvės Dalios, gyvenančios Suomijoje. Ji su vyru priklauso net keliems narų klubams ir užsiima mėgėjišku bei profesionaliu nardymu, dalyvauja įvairiuose projektuose. Laive kartu plaukė ir kiti narų klubo nariai, o mes turėjome galimybę sužinoti daugiau apie gyvenimo Suomijoje ypatumus. Dalios vyras, turintis daug istorijos žinių, papasakojo Helsinkio įsikūrimo istoriją. Laive buvo ir grilis, kuriame kepėme suomišką sūrį, ir net pirtis, po kurios išsimaudėme jūroje. Na, kas išsimaudė, o kas tik akimirkai niurktelėjo – istorija nutyli. Privaišinti, išsikaitinę saunoje ir išsimaudę, laimingi grįžome į hostelį, negalėdami atsidžiaugti praėjusia diena. Ačiū Daliai, jos vyrui ir kapitonei su komanda!
Iš ryto kėlėmės anksti ir išskubėjome į keltą, plaukiantį į Taliną. Laivas kone Titaniko dydžio, o jame – didžiulė žmonių įvairovė, kavinės, restoranai, sporto klubas, viešbutis. Visas miestas ant vandens. Laive turėjome pora valandų padirbėti prie kompiuterių. O iš kelto skubėjome tiesiai į Lietuvos ambasadą Taline atlikti pilietinės pareigos – balsuoti. Ambasadoje sutikome Estijoje gyvenančių lietuvių grupę, atvykusią balsuoti iš Tartu. Su jais pabendravome, papasakojome apie ekspediciją. Likusi laiką praleidome besiruošdami renginiams. Spalio 15 d. dalyvavome Tartu Aplinkos švietimo centro fondo organizuojamame renginyje Jūrų istorijos muziejuje. Jame kartu su kitais dalyviais iš Talino universiteto ir įvairių aplinkosauginių organizacijų turėjome savo prisistatymo stendą. Visą dieną praleidome ten, pasakodami apie ekspediciją bei kviesdami lankytojus nupiešti palinkėjimą jūrai neurografikos metodu. Taip pat aplankėme ir patį muziejų bei bendravome su kitais renginio dalyviais. Mokslininkai iš Talino universiteto lankytojus kvietė susipažinti su invazine krabų rūšimi. O mes gavome užduotį –- žygiuodami stebėti ir fiksuoti jų buvimo vietoves, o jeigu pagausime, tai drąsiai galime ir suvalgyti.
Į viešbutį grįžome ganėtinai vėlai, o kitą dieną iš ryto laukė interviu su suomių žurnalo „Finlands Natur“, leidžiamo švedų kalba vyriausiuoju redaktoriumi, o vakare – renginys ambasadoje, šįsyk jaukus vakaras su vietos lietuvių bendruomene ir ambasados darbuotojais.
Savaitė buvo išties įspūdinga, bet jau pasiilgome žygių ir įprastinės rutinos ir Editos gaminto maisto. Kitą savaitė prasidės jau žygiais Estijoje, tad laukite naujų įspūdžių.
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą arba prisidėti prie ekspedicijos savanoriška veikla. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Būkite Baltijos jūros herojais ir žygiuokite su mumis virtualiai įsigydami Baltijos jūros herojaus bilietą: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/
Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/