Atvažiavome jau temstant, nes pakeliui beieškant nakvynės sugalvojome nusimaudyti. Laimingos, nešinos rankšluosčiais spalvotų lapų nuklotu taku skubėjome link jūros, tačiau vaizdas kurį pamatėme mus labai nuliūdino. Džiaugsmas ir entuziazmas bematant išgaravo. Visa pakrantė buvo padengta smirdančių dumblių krūvomis. Gausus dumblių kiekis vandenyje - vienas iš eutrofikacijos požymių. Kaip galbūt žinote iš informacijos mūsų svetainėje, eutrofikacija - tai procesas, kai per didelis maistinių medžiagų kiekis, dažniausiai azotas ir fosforas, patenka į vandens telkinius. Vandenyje esantys dumbliai ima daugintis ir sukelia taip vadinamą „vandens žydėjimą“. Vėliau tie žydintys plotai virsta į negyvąsias bedeguones zonas, kuriose negali egzistuoti jokia gyvybė.
Taigi nusimaudyti nepavyko, tik pasivaikščiojusios pakrante ir berinkdamos šiukšles, pastebėjome ant dumblių augančius pomidorus. Įsivaizduokite, pomidorai paplūdimyje ant jūros kranto! Spalio mėnesį! Spėliojome, kaip jie ten galėjo patekti - ar kas nors pasodino ar sėklas jūra išplovė į krantą? Paragauti ir prisiskinti neišdrįsome.
Atvykusios į stovyklavietę pušyne beveik ant jūros kranto, puolėme statyti palapines, kol dar bent kažką prieblandoje galėjome įžiūrėti. Bet malkų laužui teko eiti gilyn į mišką ir jas rinkti jau tamsoje, nes stovyklavietėje jų nebuvo. Parsitempėm gana nemažą nulūžusios pušies kamieną, kurį bendrom jėgom sukapojom, taigi turėjom šviesos ir šilumos šaltinį.
Giedriaus sulaukėm tik vėlai vakare, nes tądien jam teko nueiti net 44 km.
Palapinėse nesušalom, bet ir nebuvom labai entuziastingai nusiteikę greitu metu pakartoti tokios nakvynės.
Užtat rytas buvo įspūdingas – tik atsikėlusi dar tamsoje nuėjau prie jūros pažiūrėti į užburiantį vaizdą – mėnulio taką jūroje vienoje pusėje ir brėkštančią ryto žarą – kitoje. Stebėjau šį stebuklingą vaizdą, klausydamasi lengvos bangų mūšos.
Kitą rytą išžygiavome trise. Kelias vingiavo miškais, žvyrkeliais, per upes ir upelius. O Edita, kaip visada nusimaudžiusi jūroje, išvairavo į kitą nakvynės vietą, kurią mums nemokamai pasiūlė renginyje Taline sutiktos muziejaus darbuotojos pažįstamas. Pasirodo, jis turi visą ūkį, nes atžygiavusius mus pasitiko avių, vištų, katinų ir šunų pulkas. Šeimininkas mus supažindino su ūkio gyventojais, aprodė teritoriją, pirtį, ir leido apsigyventi savo namuose – namelyje, padarytame iš dviejų konteinerių. Galima nemažai sužinoti apie žmones, pagyvenus jų namuose, apžiūrėjus ant sienų kabančius paveikslus bei nuotraukas, pastebėjus vaikų žaislus, knygas ir kitus daiktus. Kiekvieni namai turi savo dvasią, nuotaiką ir istoriją, kurią sukūrė juose gyvenantys žmonės.
Kitą dieną pasiliekame su Edita ir Dovile, o Giedrių išleidžiame į kelią. Aš gaunu naują užduotį – iššūkį – vairuoti autobusiuką. Nugara iškart šlapia, spaudžiu vairą taip smarkiai, kad net rankos nutirpsta, bet neilgai trukus su Editos padrąsinimais, einasi vis lengviau ir lengviau. Pasirodo, vairuoti mašiną su mechanine pavarų dėže – kaip dviračiu važiuoti. Nepamiršau, nors jau kelis metus vairuoju automatą.
Šįkart nakvynės paieškos tikrai intensyvios – pirmoji vieta, kurią buvom numačiusios, užimta. Gūglinam, skambinam, vėl gūglinam, vėl skambinam, kol galiausiai laimingo atsitiktinumo dėka, susisiekiam su ta pačia moterimi antrą kartą, kuri iš pradžių nenorėjo mūsų priimti, nes „namai nesutvarkyti“, o mums gi tereikia stogo virš galvos. Čiužinius, miegmaišius bei rankšluosčius turime savo.
O tie nesutvarkyti namai – tai nuostabiai jauki vieta su virtuve, dušais ir kambariais su lovomis. Ak, tas estų kuklumas! Mes ne kokie ponai, o tik paprasti žygeiviai, besistengiantys nesukelti nepatogumų mus priimantiems žmonėms ir gyvenantys minimalistinį gyvenimą, kiek tik įmanoma. Nenaudojame rankšluosčių (naudojame savo), dažnai ir patalynės (jeigu ji neapvilkta), turime savo indus ir įrankius, rūšiavimo maišus.
Ir iš tikrųjų dažnai pagalvoju, kiek nedaug žmogui tereikia, kalbant apie fizinius poreikius. Stogo virš galvos, šiek tiek maisto, vandens ir judėjimo, nes be judėjimo būtų sunku. Ėjimas tai kaip kava „3 viename“, tik sveikiau ir tik vieni privalumai: kūnas tvirtėja, nuotaika gerėja, mintys skaidrėja. Ir vis pamatai ką nors naujo, o tą naujumą patiri savo natūraliu tempu be technologinio įsikišimo.
Pirmąsias dienas nežinojau, ko tikėtis žygiuojant ir kaip į tokį neįprastą krūvį reaguos kūnas. Kiekvienas rimtesnis skausmas keldavo baimę, nes, o kas bus, jeigu nutiks tas ar anas. Vėliau, pamažu pradėjau pasitikėti savo kūnu ir labiau jį jausti. Pradėjau kitaip priimti ir kitaip žiūrėti į patį skausmą. Ir kartais jis tiesiog išnykdavo. Geras jausmas padaryti truputį daugiau nei galvojai, kad gali. Aišku, dar labai svarbu vidinis nusiteikimas ir noras, kuris dažniausiai yra visų dalykų variklis.
Eidama vis galvoju, kad gyvenimas juk ir yra nuolatinis judėjimas. Kaip ir žygiavimas. O dažnai mes ieškome pastovumo, nes taip jaučiamės saugiau. Bet kaip nebūna pastovu, taip nebūna. Nes toks jau matyt gyvenimo dėsnis, kad judėdami per gyvenimą, eidami per įvairias situacijas, sutikdami naujus žmones, mes augame ir mokomės naujų dalykų. Sutikit, kad gerai Kūrėjo sudėliota, kad neapkerpėtume ir neaptingtume, o vis tobulėtume.
Atsiprašau už filosofijas ir pereinu link kitos dienos, kai vėl į kelią išeiname trise. Šįkart maršrutas vingiuoja palei jūrą ir aš užsimanau išbandyti dar vieną naujovę – vesti maršrutą. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bematant nelieka to laisvumo, nes turi nuolatos laikyti akį telefone ir mintį, kad nepamirštum, kad vedi.
Pakeliui sutinkam žygeivių merginų grupelę, išsiruošusią savaitgaliniam žygiui su palapinėmis. Pakalbinę jas, sužinome, kad jos jau girdėjusios apie ekspediciją.
Ypatingai pasiseka su pietų vieta, nes aptinkame puikią užuovėją – namelį miške. Duryse paliktas raktas surūdijęs, durys nerakintos. Namelyje 4 lovos, pora spintelių ir fotelis. Būtų puiki vieta ir nakvynei, tik gaila, kad per arti. Artėjant prie tikslo, kelias vingiuoja per samanotus pušynus, nusėtus bruknėmis. Prisirenkam jų į tuščią pietų dėžutę.
Nakvynės vieta – viena įdomesnių. Nedidelis rąstinis namukas, galima sakyti miške, šalia regioninio parko lankytojų centro, kuriame parengta ekspozicija apie lūšį, inkilai ant žemės ir keli stalai. Miegojome ant grindų su savo čiužiniais ir miegmaišiais. Gal kas ir miegojo, bet aš nuolat girdėjau kažką vaikštant, graužiant ir krebždant aplinkui. Bet bala nematė to miego. Kitą dieną keliesi ir eini. Nemiegotą naktį pataiso Editos paruošti pusryčiai, gaivus ryto oras ir pro medžius tekanti saulė.
Kitą dieną žygiuojame su Giedriumi. Kilometrų nedaug, tad labai nesiskubiname. Pusė kelio per miškus, o kita pusė palei jūrą. Vėjas toks, kad sunku eiti, o dar klampojant per smėlį. Bet vistiek klampojam, nes buvome jau pasiilgę jūros ir įdomu eiti pakrante, ką nors joje rasti įdomaus. Jūra – labai gyvas organizmas. Ji ne tik pati pilna matomos gyvybės – paukščių, medūzų, moliuskų, dumblių, žolių ir kitos bioįvairovės, kurią sunkiau įžiūrėti plika akimi, bet ir vėjas bei nuolat virstančios bangos į krantą įtraukia, užhipnotizuoja, kad negali atitraukti nuo jos akių, jau nebekalbant apie pakrantę, kur atsitūpusi galėčiau mažų mažiausiai valandą žiūrėti į mažą plotelį, kuriame telpa tokia gausybė akmenukų ir kriauklelių.
Vakare atkeliaujame vėl į nuostabią nakvynės vietą. Na, mums ir sekasi, galvoju! Gražiai ir tvarkingai įrengtas namukas pušyne prie pat jūros su visais patogumais ir visi turime po lovą. Ir vėl nemokamai! Estijoje mus globoja angelas sargas - Gedy iš Tartu aplinkos švietimo centro fondo Tartu loodusmaja. Ji padeda mums susisiekti su įvairiais žmonėmis ir įstaigomis, kurie mus geranoriškai priima nakvynei.
O šįkart gauname net vakarienę, o kitą rytą ir pusryčius. Atskira padėka skrieja ir Roosta Puhkeküla administratoriui, kuris mus taip šiltai ir paslaugiai priėmė bei parinko kontaktų dėl tolimesnių apsistojimo vietų.
Išlydėjusios žygeivius, su Edita dar pasidarbuojame ir nenoromis išvažiuojame, nes tikrai norėtųsi čia pasilikti ilgėliau. Pakeliui užsukame pasipildyti atsargų į parduotuvę ir pamatome B&B ženklą. Pasibeldžiame, prisistatome ir vėl malonus atsitiktinumas – atidariusi duris moteris sako, kad jau buvo su ja susisiekta ir ji negalinti mūsų priimti pagrindiniame name, nes apsistoję medžiotojai. Bet pakalbėjus ir pasakius, kad mūsų norai labai minimalūs, ji pasiūlo mums namukus su lovomis ir net šildytuvais juose, o vėliau atneša ir sriubos vakarienei bei primygtinai pakviečia pusryčių. Ir vėl nemokamai!
Taigi, kol kas Estijoje mums sekasi kaip niekad, nors spaudžia krūvos reikalų dėl sparčiai artėjančių renginių grįžus į Lietuvą, į kuriuos jus visus netrukus pakviesime.
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą arba prisidėti prie ekspedicijos savanoriška veikla. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Būkite Baltijos jūros herojais ir žygiuokite su mumis virtualiai įsigydami Baltijos jūros herojaus bilietą: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/
Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/
