Atrodo, gi tik vienas mėnuo praėjo, o jausmas toks, tarsi kas būtų mane išplėšęs iš paties gyvenimo. Iš tikresnio, grynesnio, prasmingesnio gyvenimo. Tokio, kuriame tiesiog gyveni paprastai ir džiaugiesi paprastais dalykais: ėjimu, supančia gamta, sutiktais žmonėmis, renginiais, gražiau suregztu anglišku sakiniu, Editos pagamintu maistu ir padėkos ritualu prieš kiekvieną valgį, lova ir dušu (jeigu pasiseka tokius rasti), pokalbiais ir rūpesčiu vienas kitu.
Neleidžiu sau verkti, nes žinau, kad sustoti bus sunku. Todėl rašau, planuoju ir dėlioju tolimesnius darbus. Bandau prisiminti, kokia gi buvo toji 34-oji ekspedicijos savaitė? Man ji, kaip ir visos, buvo ypatinga. Prasidėjo rytu pas svetingąją moteriškę ir medžiotojus bei specialiai mums paruoštais pusryčiais kambaryje, kaip pas močiutę kaime.
Išlydėjusios Dovilę ir Giedrių į kelią, su Edita pasidarbavome ir išvažiavome link naujosios nakvynės vietos. Pakeliui pamatėme žygeivius, kuriems buvo likę apie 8 km, todėl aš nusprendžiau prisijungti prie jų. Kadangi kelias pakankamai aiškus ir tiesus, žygiuodamos su Dovile sugalvojome pasitikėjimo žaidimą – viena eina užsimerkusi, o kita veda. Po kelių kilometrų keičiamės. Smegenims tikras iššūkis, nes vis atrodo, kad į ką nors atsitrenksi ar užkliūsi, bet turi pasitikėti tave vedančiu žmogumi.
Atkeliavome į nuostabią vietą – naujai įrengtą namelį ant jūros kranto! Mus priėmė (ir vėl nemokamai!) Žvejų asociacija Topu Sadam regione. Namelyje didelis salonas ir virtuvė bei du kambariai antrame aukšte. Geriau ir būti negali! O jį prižiūrinti moteris – tikras geros energijos užtaisas. Ji užsuko trumpam mūsų aplankyti, pabendrauti bei atnešė gėrybių – kelių rūšių duonos ir žuvies. Nieko nelaukusi, parodė kaip išdarinėti marinuotus šprotus ir kaip su jais pasigaminti populiarųjį estų patiekalą — sumuštinius su duona, sviestu, kiaušiniais ir šprotais. Kadangi turėjome didelę ir gražią virtuvę, aš nusprendžiau pamaloninti komandos draugus ir iškepti sausainių su medumi, nes nuo Estijos laikomės taisyklės – kuo mažiau pridėtinio cukraus. O Giedrius dar spėjo pristatyti ekspediciją nuotoliniame susitikime Klaipėdos I. Kanto bibliotekoje susirinkusiems moksleiviams.
Kitą dieną, galima sakyti, turėjome laisvadienį, nes iki kitos nakvynės vietos vos 5 km, kuriuos nužygiavome trise – aš, Dovilė ir Edita. O toji vieta – kaimo biblioteka ir bendruomenės namai viename. Juose ir virtuvė, ir dušai bei salė su scena. Dabar jau tikrai galime pasigirti, kad miegojome pačiose netikėčiausiose vietose – net ant scenos! Tiksliau ant mums parūpintų čiužinių scenoje.
Vakare mūsų laukė susitikimas su bendruomene. Žmonių vos keli ir vietinio laikraščio žurnalistas. Gaila, kad mažai, bet kita vertus tokie susitikimai būna itin jaukūs, kadangi turėjom galimybę susipažinti ir daugiau vieni apie kitus sužinoti. Ir kaip vėliau paaiškėjo, atėjo būtent tie, kuriems tikrai rūpi gamta ir jų aplinka. Viena moteris sakėsi į kaimą persikėlusi dėl vaikų. Nenorėjo, kad jie augtų mieste ir kvėpuotų užterštu oru. Pati sąmoningai nevairuoja mašinos, visur vaikšto pėsčiomis ar važiuoja dviračiu. Niekada šio sprendimo nesigailėjo, nors kartais toks pasirinkimas ir kelia iššūkių, nes viešasis transportas išvystytas neblogai, tačiau vis tiek tenka įdėti pastangų planuojant tolimesnę kelionę į miestą.
Panašu, kad bendruomenė laikosi sveikos gyvensenos ir tvarumo principų, nes gavome dovanų ekologiškų grūdų košių, konservuotų gėrybių ir pagardų bei naminės duonos.
Kitą dieną jau žygiavome su Giedriumi daugiausia laukų keliais, ganyklomis, pro mažus miestelius. Paskutinė savaitė prieš Vėlines ir tai jaučiasi, nes vis dažniau aplanko tokia egzistencinė filosofinė nuotaika.
Pakeliui aptikome XX a. pradžios estų kompozitoriaus Cyrillus Kreek kapą. Jis rinko religines liaudies dainas Haapsalu regione ir šiam tikslui pirmasis Estijoje panaudojo fonografą. Vėliau miestelyje apžiūrėjome XV a. bažnyčią ir kapines šalia jos. Į bažnyčios vidų, deja, nepatekome.
Žmonių kely nesutikome, bet užtat sutikome gražuolių arklių ganykloje, tarp jų ir kumelė su kumeliuku. Pavaišinome juos obuoliais, o man „pasisekė“ netyčia prisiliesti prie elektrinio piemens. Gerokai išsigandom abu – ir aš, ir arklys.
Apsistojome Roude bendruomenės muziejuje, kuriame įsikūrusi biblioteka, įrengti keli kambariai ir didelė sena nuo sovietinių laikų užsilikusi virtuvė. Pats pastatas niūrus ir priminė galimai sovietiniais laikais veikusį vaikų darželį. Užtat ant sienų – visokių įdomybių. Pavyzdžiui, austa kalėdinė eglutė, visokių atvirukų, palinkėjimų, o viena ant paprasto lapelio užrašyta frazė man ypač patiko – Budos žodžiai estiškai: „Me oleme mida mõtleme. Kõik, mis me oleme, tekib meie mõtetest. Oma mõtetega loome oma maailma.” Išvertus į lietuvių kalbą: „Esame tai, ką galvojame. Viskas, kas mes esame, kyla iš mūsų minčių. Mes kuriame pasaulį savo mintimis.“ Arba, kaip Giedrius pasakytų: „Viskas tavo galvoje“. Šįkart negaliu ginčytis.
Vakare prieš miegą su Edita dar išeiname į lauką. Besišnekučiuodamos įsispoksome į giedrą žvaigždžių nusėtą dangų ir kuo ilgiau žiūrime, tuo labiau rodosi, kad žvaigždžių vis daugėja ir daugėja, jos vis artėja ir artėja. Nori nenori prieš tokią neaprėpiamybę pasijunti toks mažas, nereikšmingas, gal kartais nereikalingas ir vienišas. Žvaigždėtas dangus man tarsi tiesioginis paprastumo priminimas „Nesusireikšmink per daug, o daryk, ką turi padaryti!“
Kitą rytą išlydim Giedrių su Dovile ir sėdam prie darbų, o popiet pajudam jau link kitos nakvynės vietos – kaimo mokyklos. Mus pasitinka vieno iš mokinių mama, kuriai papasakojam apie ekspediciją, Baltijos jūros problemas, bet ji prisipažįsta, kad tvarumo dalykai jos nelabai jaudina, bet vistiek pasigiria, kad kosmetikos nenaudojanti ir natūraliai auginanti daržoves. Kaip ten bebūtų, svarstau, kad kaime žmonės labiau susigyvenę su gamta, todėl jiems tas natūralumas tarsi savaime išeina.
Mokykla nedidukė, vos kelios klasės, virtuvė, valgyklėlė ir dailės kabinetas viename su dideliu malkiniu pečiumi. Belaukdamos žygeivių, su Edita sunešėme daiktus ir gaminome vakarienę. Naktis šįkart salėje ant grindų.
Kitą rytą vėl išėjome į kelią su Giedriumi. Iš pradžių lynojo, paskui pakilo vėjas. Maršrutas vingiavo per žirgyną, kuriame sustojome užkąsti, o tuo pačiu stebėjome jojimo treniruotę su kliūtimis. Vienai iš jojikių papasakojom apie ekspediciją. Toliau keliavome per didžiules arklių, karvių, jaučių ir jakų ganyklas.
Kelias pasisuko pro kadagynais apaugusias pakeles link Nehatu gamtos rezervato, įsteigto 1957 m. siekiant apsaugoti jūros įlankų nendrynus ir pelkes, migruojančius ir perinčius vandens paukščius (antis ir žąsis) bei tilvikus. Besidairant patogesnės vietelės pietums, ištiko malonus netikėtumas – mus autobusiuku prisivijo Edita su Dovile. Tad pirmąkart pietavome visi kartu.
Po pietų Edita su Dovile nuskubėjo ieškoti nakvynės, o mes su Giedriumi patraukėm toliau. Su nakvyne sekėsi sunkiai, todėl eidami taip pat ėmėmės paieškų, skambindami į įvairias vietas bei užsukdami tiesiog pas žmones į kiemus ir klausinėdami, gal jie turi ką pasiūlyti. Nieko nepešę, nutarėme visi pavažiuoti su autobusu apie 30 km toliau nuo planuotos vietos ir praleidus vieną žygiavimo dieną, pasidaryti laisvadienį.
Apsistojome kempinge prie didžiausio ežero Parnu apskrityje – Ermistu, kurio vidutinis gylis tik 1,3 m. Taigi vieną dieną praleidom visi kartu besidarbuodami prie kompiuterių. Tokie jau tie mūsų laisvadieniai. Pastebiu didelį nuovargį komandos narių veiduose ir bandau susiimti, nes man tik 5-oji savaitė, o tai yra lašas jūroje palyginus su keturiais ar septyniais ekspedicijos mėnesiais…
Savaitraštį baigiu rašyti jau iš namų, žvelgdama į atsainiai numestą žygio kuprinę prie lovos, ant kurios puikuojasi vėliavėlė su užrašu: Save The Baltic Sea. Kartą dėkodama sakiau Giedriui, kad šis jo sumanymas tapo daugiau už jį patį ta prasme, kad palietė ne vieno žmogaus gyvenimą. Ne tik palietė, bet ir kilstelėjo nuo žemės, jeigu taip galima pasakyti. Bent manąjį tai tikrai, nes jaučiu, kad tai naujo kelio pradžia. Nekantrauju sužinoti, kur jis nuves!
Žygeivė ir komunikacijos koordinatorė (savanorė) Ieva
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/
