Pirmasis toks Baltijos jūroje
„Curonian Nord“ vėjo elektrinių parkas bus pirmasis Baltijos šalims jūrinio vėjo elektrinių parkas mūsų jūroje. Kaip sako A. Lukoševičienė, mes pirmieji įsikinkysime vėją jūroje žaliosios energijos gamybai. Svarbiausia, kaip teigia A. Lukoševičienė, yra tai, kad naujasis jūrinio vėjo elektrinių parkas elektros energiją gamins kelis dešimtmečius, o gamybos metu nebus išskiriamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
„Taip, aš sutinku, kad parko statybos, parko komponentų gamyba turi savo emisijas, turi savo pėdsaką, tačiau tos emisijos yra vienkartinės. Pradėjus parko veiklą, tai bus švari žalia energija, kuri neprisideda prie klimato kaitos, kurios pasekmes galbūt anksčiau ne taip ženkliai jautėm, bet kuo toliau, tuo dažniau vis pastebim keistesnių ir mažiau tradicinių mūsų klimatui veiksnių, kaip pavyzdžiui viesulas Šiauliuose“, – aiškina ji.
Antras, ne mažiau svarbus aspektas – Baltijos jūros įvairovės ir ekosistemos išsaugojimas. Kaip aiškina aplinkosaugos ekspertė, tokie statiniai jūroje tampa saugiomis jūros gyventojų buveinėmis.
„Baltijos jūra yra tikrai gana specifinė – ji yra labai uždara, joje vanduo pasikeičia maždaug per 30 metų. Tai reiškia, kad viskas, ką mes į jūrą įdedame, ten pasilieka ilgam ir daro ilgalaikį poveikį. Ir įsivaizduokime, kad dabar jūroje turėsime Kauno miestui dydžiu prilygstantį plotą, kuris nebus trikdomas: jame neplaukios, jame netraluos, jame nevyks jokios pratybos ar kažkokie kiti veiksniai, kurie galėtų trikdyti jūros buveinę. Ilgamečiais tyrimais kituose parkuose yra patvirtinta, kad tokios teritorijos jūroje tampa savotiška priebėga jūros gyvūnijai.
Žuvys, kurios nėra tokie kvaili sutvėrimai, kaip kartais mums gal atrodo, labai greitai supranta, kad ten jų nežvejoja ir jos ten susiranda savo priebėgą. Paskui žuvis, žinoma, atplaukia ruoniai, kurių maistas yra tos žuvys. Parko konstrukcijos – pamatai arba net kartais ir papildomai padėtos kažkokios konstrukcijos, tinkamos jūros aplinkai – tampa dirbtiniais rifais, kurie greitai apkimba, apauga tomis dugno buveinėmis, moliuskais įvairiausiais. Ir ten yra sukuriama savotiška gyvuojanti, sveika ekosistema. Tai yra savotiškas būdas prisidėti prie tos aplinkos, kurią mes tam tikra prasme irgi naudojame – mes atsiskaitame už savo poveikį“, – tęsia pašnekovė.
Vyksta tyrimai
Kaip teigia A. Lukoševičienė, tikimasi, kad parkas pradės veikti apie 2030-uosius metus. Jis bus apie 700 MW galios ir per metus galės generuoti 3 TWh žalios elektros energijos, o tai patenkina maždaug ketvirtadalį dabartinio Lietuvos energijos poreikio. Šiuo metu projektas yra pasirengimo statyboms stadijoje – vyksta įvairūs tyrimai.
„Jau atlikti išsamūs geofiziniai dugno tyrimai, kurie skirti identifikuoti, kokias dugno sąlygas mes turime, kaip planuoti vėjo elektrinių išdėstymą ir kitus labai svarbius vėjo elektrinių parko įrengimo darbus. Taip pat atlikti žvalgybiniai geotechniniai tyrimai, šalia to jau kuris laikas vyksta poveikio aplinkai vertinimo tyrimai. Ir tai yra labai svarbi dedamoji parko visoje eigoje, nes kuo geriau mes nustatysime, įsivertinsime poveikį aplinkai, tuo geriau galėsime suprasti vietos specifiką ir tuo geriau galėsime arba pritaikyti priemones, kuriomis išvengsime poveikio, arba jeigu to poveikio išvengti neįmanoma, tai kaip tą poveikį geriausiai sumažinti.
O tyrimai iš tikrųjų yra labai platūs, įvairaus spektro, nuo poveikio aplinkai, ekonomikai, visuomenei, žmonių sveikatai. Tai mes skaičiuojame paukščius migruojančius, žiemojančius, stebime ruonius, kurie atplaukia į teritoriją. Žiūrime, ar į mūsų teritoriją atplaukia jūrų kiaulės, kurie yra vieninteliai banginukai gyvenantis Baltijos jūroje. Aišku, jie labiau pratę laikytis ties Danijos ar Vokietijos vandenimis, bet laikas nuo laiko prasuka ir pro mūsų vandenis.
Taip pat stebime, ar iki mūsų parko atskrenda šikšnosparniai. Kalbant ne apie tokius pukuotos sutvėrimus, tai žinoma yra hidrometeorologiniai, hidrologiniai, vandens cheminės, ekologinės būklės, net geologinės dugno sandaros tyrimai. Turime net tokius dalykus, kaip seisminės teritorijos aktyvumas – ieškome ant dugno paliktų pavojingų objektų, kaip, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais paliktos nesprogusios amunicijos, nes tai gali kelti pavojų tiek žmonėms, tiek pačiam parkui statybų metu, bet kuriuo metu. Taip pat žiūrime, ar yra kokių nors paskendusių neatrastų, dar neidentifikuotų vertingų objektų, kultūrinių objektų. Čia visai neseniai spaudoje buvo nuskambėję, kad tyrimų metu radome laivą, kuris dar iki šiol nebuvo žinomas“, – darbų eigą pasakoja aplinkosaugos ekspertė.
Pasak pašnekovės, ne tik įmonės, vystančios didžiulius projektus, gali prisidėti prie gamtos išsaugojimo. To galime imtis kiekvienas: „Pamenate, buvo toks filmukas žuviukas „Nemo“ ir kai žuviukas Nemo pateko į odontologo kabinete esantį akvariumą, ten buvo tokia musulmonžuvė. Man atrodo, jos vardas buvo Džil. Ji pasakė labai gerą sakinį: vaikeli, viskas, ką tu nuleidi, galiausiai atsiranda vandenyne, viskas nuotakynu patenka į vandenyną. Tai jūra neprasideda jūroje ar pakrantėje, ar upėse, kurios bėga į jūrą. Jūra prasideda kiekvieno mūsų sprendimuose ir kiekvieno mūsų namuose. Labai svarbu suprasti, kad mes, būdami net trijų, keturių, penkių šimtų kilometrų atstumų nuo jūros, turime jai poveikį savo kasdieniuose sprendimuose.“
