Ruošėsi susitikimui
22-osios ekspedicijos savaitės akimirkomis pasidalino žygeivė, vertėja D. Jadenkutė.
„Negreitai susivokėme, kad iki kito kempingo, kuriame apsistosime trims dienoms, prieš susitikdami su „Vyrų Kalvės Akademijos“ vaikinais, yra geras kelio galas – apie dvi valandas“, – sakė ji.
Pakeliui ekspedicijos dalyviai nutarė aplankyti netoliese esantį Skuleskogen nacionalinį parką, kuriame vienas iš pasivaikščiojimo takų – 14,5 km.
„Ekspedicijoje turime būti pasiruošę netikėtumams, tarp jų – ir netikėtiems žygiams. Takas, kalniukais, tai žemyn, tai aukštyn, per šaknis ir uolas. Vėliau jau tenka kopti ir leistis kiek statesniais šlaitais. Greitai suprantame, kad kalnais tie kilometrai taip greitai nėra įveikiami kaip lygumoje. Tačiau atsivėrę gamtos vaizdai – tarp uolų įstrigęs riedulys, tarpeklis ir nuo pačios kalno viršūnės atsivėrusi Baltijos jūros – šio iššūkio buvo verti“, – patikino Dovilė.
Žygeiviai apsistojo Nordmaling kempinge, kuris suteikė paskutinį šansą įbristi į Baltijos jūrą, nes per kitas dešimt dienų suplanuotą maršrutą nuo jūros atskirs Švedijos E4 autostrada. Būdami šioje vietoje žygeiviai tris dienas daugiausiai laiko praleido prie kompiuterių ekranų, nes nujautė, kad prie ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ prisijungus „Vyrų Kalvės Akademijai“ tam laiko jie neras.
„Artėjant susitikimo dienai kilo dvejopi jausmai – nerimavome, kad bus sudrumsta mūsų kasdienybė, bet tuo pačiu kaip tik to ir laukiame. Ir štai mums atvykus į Umeå mūsų duetas pasipildė!“, – pasakojo ekspedicijos dalyvė.
Netikėtas pasirodymas cirke
Anot Dovilės, kartu su „Vyrų Kalvės Akademijos“ vaikinais, 15-18 metų jaunuoliais, atvyko ir prie žygeivių komandos prisijungė Edita, kuri pasiryžo su ekspedicija keliauti iki pat Lietuvos.
„Džiaugiamės vėl galėdami žygiuoti suplanuotus dienos maršrutus. Tačiau jau pirma žygio diena savotiškai „pakrikštijo“ naujus žygeivius: kol klampojome apsemtais keliais, Edita pasitempė koją, o keli „Vyrų Kalvės Akademijos“ vaikinai jau antrą dieną nusprendė pataupyti jėgas ir gydytis ant kojų atsiradusias nuospaudas. Trečią dieną žygeivių gretos visai sumažėjo, o ketvirtą dieną ėjome tik dviese – aš ir Giedrius“, – mintimis dalinosi žygeivė.
Jos tikinimu, žygiavimas – tai buvo tik vienas iš „Vyrų Kalvės Akademijos“ užsibrėžtų tikslų. Jie taip pat savarankiškai ieškojo lėšų, kad galėtų atvykti į Švediją bei grįžti namo, planavo maisto ruošą ir nakvynes, vykdė įvairiausias vadovų užduotis, ieškojo naujų partnerių ir žygeivių bei organizavo renginius, kurie padėjo ekspedicijos žinutei pasiekti dar daugiau žmonių.
„Į pirmąjį renginį nepavykus pritraukti labai didelio skaičiaus žiūrovų, nors vaikinai ėjo ir į vietinius senelių namus, kalbino ir kvietė gatvėse sutiktus žmonės, kėlė renginio informaciją socialiniuose tinkluose, kitas dienas vaikinai patys atėjo pas savo auditoriją. Į miestelį atvykus cirkui, jie susitarė, kad mainais už pagalbą susitvarkyti po cirko pasirodymo galėtų pasidalinti ekspedicijos žinute renginio pradžioje. Toks netikėtas cirko programos pasikeitimas tikrai nustebino publiką bei paskatino plačiau pasidomėti apie iniciatyvą“, – pasakojo mergina.
Nors 22-ąją savaitę žygeiviai praleido atsiskyrę nuo jūros, tačiau jau netrukus prie jos grįš pasisėmę naujų minčių, atradimų, įkvėpimo, kūrybiškumo ir ryžto iš praleisto laiko su „Vyrų Kalvės Akademija“, taip pat pasipildę komandos sudėtį.