Mano pirmoji diena su „Išsaugokime Baltiją“ ekspedicija buvo tikrai magiškas patyrimas, kurio niekada nepamiršiu. Atvykusią mane komanda pasitiko šiltais apkabinimais, ką tik išvirta matcha arbata ir ypatingu desertu – ledais. Nors žygyje ir laikomasi tvaraus gyvenimo būdo principų, vargu, ar kas galėtų išgyventi 9 mėnesius nepasmaližiavęs. Nepaisant mano nuogastavimo dėl prisijungimo prie naujos grupės, nežinomybės dėl to, ko iš manęs bus tikimasi, kalbos barjero, kuris galėtų tapti kliūtimi susibendrauti, ir abejojimo, ar mano asmenybė pritaps, jau greitai pradėjome kalbėtis apie ekspediciją, jūros išsaugojimą ir mūsų asmeninius gyvenimus. Iškart pasijutau kaip namuose, sėdėdama prie to nedidelio stalelio virtuvėje kažkuriame mažame Suomijos kaimelyje. Smagu pagalvojus, kaip jūra taip lengvai mus sujungia.
Vėliau tą dieną sužinojau, kad turėsime pirties seansą, kaip atsigavimą prieš kitos dienos žygį. Pirtis – senovinė tradicija, holistinė praktika, kurios metu naudojamas tik garas ir natūralūs aromatai. Giedrius, pirties meistras, tuo užsiima jau 15 metų. Jis mums atliko masažo programą naudodamas vantas – natūralias šluoteles, pagamintas iš medžių šakelių. Fizinis garų ir kvapų pajutimas buvo toks atpalaiduojantis ir džiuginantis. Tiesiog pajutau, kaip pasineriu į tai, kuo ekspedicijos komanda gyvena pastaruosius kelis mėnesius – į taikų gyvenimo būdą paremtą darna su gamta ir gera valia.
Kitos dienos žygis vedė miško apsuptu keliu. Su Dovile, maršruto koordinatore, kalbėjomės apie daug įvairių dalykų. Man patinka jos mąstymo būdas – ji užduoda įdomių klausimų apie gamtosaugą, kurie reikalauja kūrybiško mąstymo ir meta iššūkį tam, kas laikoma įprasta. Paskutinius penkis kilometrus ėjome per saulės apšviestą proskyną, pilną laukinių uogų ir įvairiausių grybų. Tačiau, žinoma, praėjome ir pro taršos ir pramoninių atliekų šaltinius, tokius kaip kirtavietės, popieriaus fabrikas ar kelio rekonstrukcija.
Tą patį vakarą su Edita maudėmės šaltoje jūroje. Po vieno paplūdimio švarinimo mes greitai radome bendrą kalbą – apie meilę jūrai. Ji supažindino mane su pranajama joga – greito kvėpavimo (arba „ugnies“) joga. Besimaudydama bandžiau vieną minutę praktikuoti šią techniką ir jaučiau kaip mano pilvo presas tiesiog degė! Be jokios abejonės, pajutau, kaip šie žmonės į kiekvieną savo gyvenimo sekundę (arba įkvėpimą) įtraukia sąmoningumą, holistinį rūpinimąsi sveikata ir atsidavimą jūrai bei visiems pasaulio vandenims.
Šią savaitė pakaitomis arba žygiavau su Giedriumi ir Dovile, arba su Edita pildžiau maisto atsargas, rūpinausi sekančia nakvynės vieta ar rašiau straipsnius, talpinamus į „Išsaugokime Baltiją“ svetainę. Tokia dinamika iš tiesų padėjo suprasti, kad ekspedicija – tai ne vien žygis. Akivaizdu, kad be kiekvieno žmogaus, atliekančio savo vaidmenį šioje komandoje, šios organizacijos tiesiog nebūtų ir ji negalėtų tęsti savo misijos – didinti aplinkosauginį sąmoningumą.
Žygiuodama Suomijos takeliais ir pakrantėmis pastebėjau keletą dalykų. Pirmiausia tai, kad čia klesti sausumos biologinė įvairovė: Suomijoje gausu grybų, augalų, žolelių, gėlių, medžių ir paukščių. Tačiau Baltijos jūros dalis – rami, net šiurpiai tyli, aplink mažai jūrinių paukščių ar jūros žinduolių. Galbūt tai dėl to, jog jūros pakrantė vingiuoja per nedideles saleles ir žiotis. O gal tai rodo prastą Baltijos jūros gyvūnijos būklę. Kad ir kaip ten būtų, žygiavimas taip arti jūros kranto suteikė unikalią galimybę suprasti, kad tai, kaip mes elgiamės sausumoje lemia tam tikrą mūsų elgesį ir su jūra.
Dauguma pasėlių laukų yra prie pat jūros, upės ar kito vandens šaltinio, kur pesticidų perteklius iš laukų nuplaunamas į vandens telkinius. Pakeliui pastebėjau keletą eutrofikacijos atvejų vandens telkiniuose, esančiuose prie pat fermų ar pramoninių pastatų. Eutrofikacija ne visada žalios spalvos – dažnai ji būna ruda ar raudona. Tai vadinama „raudonuoju potvyniu“, kuris pasireiškia, kai tam tikri dumbliai perauga ir gamina stiprius neurotoksinus, vadinamus brevetoksinais. Trąšos, kanalizacijos ir kitos nuotekos yra maisto medžiagos, kuriomis šie dumbliai maitinasi ir nekontroliuojamai auga. O bet koks kontaktas su raudonuoju potvyniu gali turėti pražūtingų padarinių tiek laukinei gamtai, tiek žmonėms.
Šokiravo tai, kad tokių pavyzdžių buvo galima išvysti prie pat nuotekų šaltinio, o jūra buvo vos už kelių metrų. Svarbu paminėti, kad kol Suomija garsėja savo aplinkosaugine sveikata, tai nereiškia, kad jos pakrančių nepasiekia tarša iš kitų septynių šalių aplink Baltijos jūrą.
Šią savaitę man ypač įsiminė viena frazė, kurią Dovilė pasakė pamačiusi šiukšlę: „palietei, vadinasi, dabar ji tavo“. Toks paprastas, bet veiksmingas mąstymo būdas labai pakeistų situaciją miestuose, kur kasdien iš gatvių tenka pašalinti tonas šiukšlių.
Rugsėjo 8-ąją su komanda žygiavome į paplūdimį, kur vyko mūsų organizuotas paplūdimio valymas. Šiemet minėdami Baltijos jūros dieną ir rūpindamiesi viena iš jos pakrančių, surinkome virš 200 vienetų šiukšlių, nors vietiniai gyventojai ir teigė, kad tai „tikrai švarus paplūdimys“. Viena graži iniciatyva, patraukusi mano dėmesį, buvo tai, kad netoliese esantis ledų kioskas pagal nuomos sutartį privalo palaikyti švarą paplūdimyje. Galbūt ne sezono metu, kai kioskas užsidaro, šios paskatos pritrūksta. Vis dėlto, jei daugiau įmonių būtų įpareigotos palaikyti švarą savo natūraliose erdvėse, galbūt pasaulyje būtų mažiau problemų dėl jūros atnešamų šiukšlių.
Po to, kai žygeivių komanda išėjo tęsdami dienos žygį, mes su Edita pasilikome paplūdimyje. Mus užkalbino vietinis žvejys, kurį labai sudomino mūsų ekspedicija. Jis jau ir taip daug žinojo apie Suomijos pakrančių būklę ir sakė pastebėjęs, kad kai lyja, žuvys grįžta į atvirą jūrą, nes į pakrančių vandenis išplaunama tarša ir kitos cheminės medžiagos. Jis čia žvejoja jau 40 metų ir pasakoja, kaip sėkmingą dieną pagaudavo 30 žuvų. O dabar pagauna tik vieną. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad anksčiau į šią vietovę atplaukdavo lašišos, tačiau jau daug metų jų nematyti. Vietinių gyventojų žinios yra labai vertingos norint suprasti ekosistemos istoriją ir kokių sąlygų reikia siekiant atkurti natūralią jos būklę.
Atrodo, kad ši savaitė buvo obuolių savaitė. Ant kiekvieno kampo augo obelys (o kartą – ir slyva), vaišinančios vaisiais. Žinome, keletą įsidėjome į kuprines ir padėkojome. Suomijos gamta mus aprūpino gausybe maisto pakeliui – daugelyje sodų augo ir uogomis nusagstyti erškėtrožių krūmai.
Kitą dieną išsiruošėme į 40 kilometrų žygį. Be to, kad tai ir taip buvo kojas ir protą varginantis žygis, ne mažiau nuliūdino, kai pamatėme daugybę naftos produktų išsiliejimo atvejų netoliese esančiuose vandens telkiniuose. Tai nesunku pastebėti, nes naftos gamybai naudojamose cheminėse medžiagose paprastai būna ploviklių, dėl kurių ant vandens paviršiaus susidaro putos. Benzinas ir kitos alyvos į jūrą patenka ne tik dėl sausumoje vykdomos veiklos, bet ir dėl laivybos bei jūrų transporto. Svarbu paminėti, kad Baltijos jūra plukdoma apie 15 proc. viso pasaulio krovinių. Šio žygio metu taip pat matėme briedį ir raudonąją voverę – pirmą kartą mačiau šias didingas Europos rūšis. Vos vilkdami kojas atvykome į miestą – Vasą. Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Bet mus pasitiko naminiai blynai su karamelizuotų obuolių uogiene – obuolių, kuriuos surinkome bežygiuodami.
Po sunkios dienos mano kojos tiesiog kankinosi, o aš stebėjausi kaip Giedrius ir Dovilė vis dar turi energijos. Žinoma, jie jau pripratę prie tokių fizinių išbandymų. Kitą dieną nežygiavau, o likau su Edita. Kartu metėme sau iššūkį – pakalbinti kuo daugiau žmonių Baltijos jūros tema. Diena iš tiesų buvo labai įdomi, nes gatvėje bendravome su įvairiais gamtos entuziastais bei grupe imigrantų, apžiūrinėjančių miške esančią instaliaciją. O per pietų pertrauką – su vietine jūrinių paukščių fotografe ir jos vyru. Mūsų šypsenos buvo sutiktos su tokia pat teigiama energija, ir jautėmės lyg atsisveikinusios su Vasos miestu jame palikusios gal ir nedidelį, bet stiprų poveikį.
Bemąstydama apie ateinančią savaitę, galvoju, ar mano kojos atsigaus pakankamai, kad galėčiau leistis į tolimesnius žygius, ir ar jų metu sutiksime daugiau bendraminčių. Kad ir kas nutiktų, žinau, kad branginsiu šią galimybę žygiuoti su „Išsaugokime Baltiją“ ir kartu vykdyti misiją – kelti pokyčių bangas šiame nuostabiame pasaulio kampelyje.
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
