Jis prasidėjo asfaltuotu keliu, vėliau kelias pasuko į krūmynus. Po dviejų valandų žygio viena iš ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ dalyvių Liisi sakė, kad jaučiasi šiek tiek pavargusi – kaip įprastai.
„Žygiavome keliais, o tai nekelia daug džiaugsmo. Šiek tiek turėjome ir gražesnių vietų. Paskutiniai trys kilometrai buvo saulėje ir su daug pravažiuojančių automobilių“, – kalbėjo mergina.
Ji žygiuodama nuolat tikrino telefoną, nes ieškojo vietos nakvynei.
„Paprastai žygiuodama neleidžiu tiek daug laiko prie telefono, bet šiandien truputį kitokia situacija“, – Kornelijai prisipažino Liisi.
Žygiuojant buvo ir pertraukų patiems skaniausiems pietums gamtoje, atvėsinančioms maudynėms, netgi skanumynams.
Deja, žygeivių gretos vis retėja. Viena paskutinių ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ dalyvių Urtė Paulauskaitė parodė ir papasakojo, kokius prisiminimus ji parsiveža su savimi namo. O kas ją čia atvedė? Viena iš priežasčių – kilnus ekspedicijos tikslas.
Viena iš paskutiniųjų ekspedicijos dalyvių Urtė, kalbėdama apie keliavimą namo sakė, kad iš vienos pusės esą jai palengvėjo, tačiau yra ir kita pusė, jog gaila.
„Surinkome visi gražiam kilniam tikslui, buvome visai nebloga komanda. Sugebėjome susigyventi kartu, o dabar visa tai reikia palikti. Gaila. Gaila ir to, kad nebegaliu taip aktyviai padėti JŪRAI, kaip norėjau. Bet tikiu, kad visi išmokome naujų dalykų ir išsinešime pamokas tiek sau, tiek kitiems. Liūdna palikti, bet žinau, kad ne viskas baigėsi, kas susiję su jūra“, – kalbėjo Urtė.
