Neveiklumo drakonai
Jau klasika tapusiame straipsnyje apie „neveiklumo drakonus“ – psichologines „kliūtis“ arba priežastis, apsunkinančias aplinkai draugišką elgesį, – žymus psichologijos profesorius Robert Gifford (Viktorijos universitetas, Kanada) aprašė net 29 tokias priežastis. Čia bus paminėtos tik kelios jų, tačiau jau iš tų kelių akivaizdu, kad atsakymas į klausimą „kodėl netausojame planetos?“ labai sudėtingas.
Įpročiai ir nesutampantys tikslai
Jei žmogus elgiasi aplinkai žalingu būdu, tai savaime nereiškia, kad aplinka tokiam žmogui nerūpi. Kaip rašo R. Gifford, mes visi turime daug siekių, kurie neretai „konfliktuoja“ tarpusavyje ir gali nesutapti su tikslu tausoti gamtą. Tarkime, siekis „eiti pirmyn“ dažnai reiškia veiksmus (pvz., didesnio būsto įsigijimą), kurie prieštarauja tikslui sumažinti savo poveikį klimatui. Todėl net jei gamtos apsauga asmeniui svarbi, įvairiose situacijose kiti siekiai ar poreikiai gali būti svarbesni ir nulemti pasirinkimus.
Su tuo susijusi kita „kliūtis“ – paprasčiausi mūsų įpročiai. Tai itin įsitvirtinęs, automatinis elgesys, kurį sunku keisti. Žinome, kad mitybos ar judumo įpročiai gali daryti neigiamą poveikį aplinkai. Tačiau svarbu suprasti ir tai, kad viena iš sąlygų įpročiams susiformuoti – jų sėkmingumas. Nuolat kartojamas ir galiausiai įpročiu tampa tik toks elgesys, kuris yra sėkmingas, t. y., padeda žmogui pasiekti tam tikrą tikslą (pvz., greitai nuvykti iš taško A į tašką B). Aplinkai draugiški veiksmai, deja, dažnai kainuoja daugiau (nebūtinai finansiniu, bet ir patogumo, pastangų ar laiko požiūriu), todėl netampa įpročiais.
Žmogiškasis suvokimas
Tenka pripažinti, kad mūsų suvokimas pasižymi tam tikrais ribotumais arba šališkumais (ir ne veltui – evoliucijos procese tai buvo naudinga). Vienas tokių šališkumų – polinkis orientuotis į problemas, kurios svarbios dabartiniu momentu ir kurios susijusios su mumis pačiais, artimiausia mūsų aplinka. Tarša ar klimato krizė paprastai nėra tarp tokių problemų. Atvirkščiai, tarkime, klimato kaita dažnai suvokiama kaip tolima, abstrakti, nesusijusi su padariniais pačiam asmeniui. O tai neskatina motyvacijos imtis veiksmų.
Kita vertus, žmonės gali žinoti apie konkrečią problemą, sakykime, jūros užterštumą, tačiau nežino, ką daryti, arba – jei žino – netiki, kad jų pačių elgesio pokytis bus reikšmingas, mažinant taršą. Be to, dėl taip vadinamo nerealistiško arba naivaus optimizmo esame linkę nepakankamai įvertinti sau kylančias rizikas: blogi dalykai nutiks kam nors kitam. Tai susiję ir su polinkiu galvoti, kad aplinkosaugos problemų, kaip kad taršos, padariniai ištiks kur nors kitur (ne čia) arba kada nors tolimoje ateityje (ne dabar), taigi, nepaveiks asmeniškai.
Nepasitikėjimas ir elgesio ribotumai
Kaip pastebi R. Gifford, turbūt pats ironiškiausias iš „neveiklumo drakonų“ yra „atoveiksmio efektas“, kai, pasielgę aplinką tausojančiu būdu, žmonės po to linkę elgtis netvariai, lyg tvarusis veiksmas kompensuotų netvarųjį. Pvz., įsigiję degalus taupantį automobilį, asmenys linkę juo daugiau važinėti. Taip pat visai suprantama, kad apskritai dažniau įsitraukiame į lengviau įgyvendinamus aplinkai draugiškus veiksmus, kurie, deja, turi ir mažesnį aplinkosauginį poveikį. Pvz., remiantis prieš porą metų atliktu Londono universiteto koledžo tyrimu, žmonės dažniau rūšiuoja atliekas, nei renkasi darnų judumą. Galima pridurti ir tai, kad dalis visuomenės aplinkai draugiškų veiksmų nesiima todėl, kad nepasitiki apie tai informuojančiais šaltiniais – valdžios atstovais, mokslininkais ar kt.
Teigiama žinutė?
Informacija apie psichologines priežastis, apsunkinančias aplinką tausojantį elgesį, neatrodo kaip teigiama žinutė. Vis dėlto žinojimas apie šiuos „drakonus“ gali įgalinti – padėti geriau suprasti savo ir kitų (ne)veiklumą bei ką verta taikyti praktikoje. Toliau – keli patarimai apie tai.
Tikslingas švietimas
Jau prieš kurį laiką atliktas jungtinis Baltijos jūrą supančių valstybių mokslininkų tyrimas atskleidė, kad apklausoje dalyvavę lietuviai Baltijos jūros būklę apibūdino kaip gana prastą, tačiau dėl to jautėsi silpniau susirūpinę, palyginti su kitų šalių dalyviais. Lietuviai taip pat buvo menkiau linkę prisidėti finansiškai prie Baltijos jūros būklės gerinimo ir buvo tarp tų dalyvių, kurie suvokė mažiausią savo pačių asmeninę atsakomybę dėl prastos jos būklės.
Kalbant apie žinių ar, tiksliau, tinkamo suvokimo, didinimą, reikalingas švietimas ne tik apie aplinkosaugos problemas, bet ir apie tai, kaip konkrečios problemos susijusios su pačių žmonių elgesiu ir patirtimis. Svarbi informacija apie tai, ką specifiškai kiekvienas (-a) galime padaryti, norėdamas (-a) spręsti konkrečią problemą. Žmonėms aktualu suprasti, kaip specifinė problema jau veikia ar artimiausiu metu paveiks tai, kas jiems rūpi (sveikatą, artimiausią aplinką, pragyvenimo šaltinius ir pan.), taip pat kokį poveikį turės konkretūs aplinkosauginiai veiksmai, kurių asmenys gali imtis. Vertinga ir žmonių pojūčius „kabinanti“ informacija, tokia kaip Giedriaus Bučo meninė instaliacija „Jūra prasideda čia!“, kuri vizualiai iliustruoja jūros taršos problematiką, susieja ją su mūsų pačių kasdienybe.
Nauji įpročiai
Nors įsitvirtinusius įpročius keisti sunku, tai nėra neįmanoma. Tik vertėtų nusiteikti, kad naujiems įpročiams susiformuoti – be noro – reikia laiko ir kantrybės. Remiantis naujausiomis mokslo žiniomis, tam prireiks kiek daugiau nei dviejų mėnesių arba maždaug 66 dienų. Ypač geras laikas naujiems įpročiams formuoti – reikšmingi gyvenimo pokyčiai, kaip gyvenamosios vietos keitimas. Pvz., vienas Jungtinėje Karalystėje atliktas eksperimentas, skatinantis tvarią gyvenseną, pasirodė efektyvesnis toje žmonių grupėje, kurią sudarė neseniai į naują gyvenamąją vietą persikraustę gyventojai, lyginant su niekur nesikrausčiusiais individais. Eksperimento autorių teigimu, tokiomis aplinkybėmis atsiveria „galimybių langas“: kai senieji įpročiai laikinai „sutrikdomi“, žmonės yra jautresni naujai informacijai ir lengviau keičia elgesį.
Kiti žmonės ir kolektyvinis veikimas
Mus apskritai labai veikia kiti žmonės ir jų elgesys, net jei to neįsisąmoniname. Anksčiau minėtas Londono universiteto koledžo tyrimas atskleidė, kad vien aplinką tausojančio kitų asmenų elgesio „pėdsakai“, t. y., tam tikri objektai ar ženklai (pvz., šalia darbovietės kito asmens paliktas prirakintas dviratis), siejasi su atitinkamu tokius pėdsakus savo aplinkoje matančių piliečių elgesiu. Panašiai ir daugybė kitų tyrimų rodo, kad žmonės labiau linkę šiukšlinti aplinkoje, kurioje jau mato kitų paliktas šiukšles arba kitus netvaraus elgesio ženklus. Taigi mus veikia ne tik stebimas kitų asmenų elgesys, bet ir kitų elgesį nurodantys „pėdsakai“ aplinkoje.
Ypač veiksmingas gali būti kolektyvinis žmonių veikimas, kai į aplinkai draugiškus veiksmus įsitraukiama ne atskirai, bet kartu su bendraminčiais ar bendruomene. Tai svarbu ne tik dėl tokių veiksmų stipresnio aplinkosauginio poveikio, bet ir dėl pavienių asmenų įgalinimo – sustiprinto tikėjimo, kad įdedamos pastangos reikšmingos.
Todėl labai ačiū už ekspediciją pėsčiomis aplink Baltijos jūrą „Išsaugokime Baltiją!“, kurios metu ne tik rodomas realus gamtą tausojančio elgesio pavyzdys, mažinami netinkamo elgesio „pėdsakai“ (šiukšlės) Baltijos pajūryje, bet ir siekiama burti bendruomenes bei įgalinti jų narius kolektyviniam veikimui.
Pagrindiniai informacijos šaltiniai:
Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Sekite ekspedicijos naujienas soc. tinkluose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/
Fabecook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/