Su KTU mokslininke I. Urniežaite pasikalbėjome apie tai, kas labiausiai teršia Baltijos jūrą, kokie užterštumo padariniai jaučiami dabar ir gali būti ateityje, kas lauktų Baltijos, jei nebūtų imamasi gerinti situacijos ir kaip kiekvienas mūsų galime prisidėti – ką daryti ir ko nebedaryti, kad mūsų jūra taptų švaresnė.
– Pradėkime nuo Baltijos jūros taršos – kas sudaro didžiausią problemą?
– Didžiausia problema nuo senų laikų yra biogeninės, kitaip – maistinės, medžiagos – azotas ir fosforas. Dideli jų kiekiai sukelia eutrofikaciją (ekosistemos kitimą – aut. past.). 90 proc. fosforo ir 80 proc. azoto į Baltijos jūrą atiteka septyniomis didžiausiomis upėmis, sudarančiomis Baltijos jūros baseiną. Daugiausia, 50–55 proc., azoto ir fosforo atkeliauja iš žemės ūkio veiklų. Azoto į Baltijos jūrą per metus su vandeniu patenka apie 670 tūkst. tonų, o fosforo – 25 tūkst. tonų.
Skaičiai atrodo dideli, bet taršos pikas buvo 1980-ieji, o didžiausia tarša Baltijos jūroje buvo nuo 1950 iki 1980 m. Tuo metu azoto atitekėdavo apie milijoną tonų, o fosforo – apie 70 tūkst. tonų per metus. Taigi nuo tų laikų esame pasiekę nemažą progresą ir tarša yra sumažėjusi, tačiau šių medžiagų į jūrą vis dar patenka labai daug.
Azotas ir fosforas yra prioritetinė problema, bet jūra teršiama ir kitomis medžiagomis. Gali būti organiniai junginiai, kurie sukelia toksinį poveikį, sunkiai biologiškai skyla – tai reiškia, kad, patekę į vandenį, jame gali išlikti dešimtmečius, taip pat sunkieji metalai. Šių medžiagų kiekiai yra gerokai mažesni, bet sukelia ilgalaikį neigiamą poveikį.
Į tai orientuojantis nuolat atnaujinamos direktyvos, šiais metais jau patvirtinta nuotekų valymo direktyvos nauja redakcija – tai reiškia, kad iš nuotekų valymo įrenginių dar mažesni kiekiai teršalų pateks į jūrą. Beje, iš Lietuvos tik 2,5 proc. azoto ir fosforo patenka iš valymo įrenginių, nes jie jau kokybiškai ir efektyviai pašalina šias medžiagas. Aišku, tai yra tokie taškiniai šaltiniai, kuriuos galima efektyviai kontroliuoti ir tą taršą mažinti, todėl į tai kreipiamas didelis dėmesys.
Na, ir turime nepamiršti klimato kaitos, nes kintantis klimatas intensyvina procesus, vykstančius jūroje ir dar labiau blogina ir taip sudėtingą situaciją. Tad turime nepamiršti prisitaikymo prie klimato kaitos aktyvių veiksmų.
– O kaip plastikas, žvejybos tinklai – kokio dydžio problemą tai sudaro Baltijos jūroje?
– Taip, plastikas yra įvairių tipų ir dydžių, pradedant nanoplastiku ir mikroplastiku, mažosiomis dalelėmis, kurios lygiai taip pat gali susirinkti baseinuose ir atitekėti į jūrą, baigiant tinklais ir didesniais plastiko gaminiais, kurie gali patekti į jūrą.
Pagrindinis poveikis gali būti dvejopas. Viena – kai mikro, nano plastikas yra suvartojamas jūros gyvūnijos ir taip patenka į organizmus, užteršdamas ir galėdamas sukelti neigiamą poveikį jūros gyvūnams.
Kitas dalykas – tinklai, balionai ar konfeti, patekę į jūrą gali sukelti fizinį neigiamą poveikį, gyvūnai gali įsipainioti, tai nulemia gyvūnijos skaičiaus mažėjimą.
Kaip tik praėjusių metų lapkritį Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija „Helcom“, kuri vienija visas Baltijos jūros valstybes, išleido patarimus, kaip elgtis su balionais ir konfeti. Nes tikrai nemažai balionų, ypač pripildytų heliu, išleidžiama įvairių švenčių progomis, o paskui nemaža dalis jų patenka į jūrą. Jie gali sukelti neigiamą poveikį jūrai tiek laikui bėgant skildami ir pavirsdami mikro plastiku, tiek fiziškai paveikdami jūros gyvūniją.
Plastikas yra svarbi tema. Patys galime prisidėti prie to, kad kuo mažiau jo patektų į aplinką. Tad žmonės į tai tikrai galėtų atsižvelgti ir savo kasdienėse veiklose.
– Palietėme plastiko temą ir kaip gali kenkti gyvūnijai. O kokie yra ar gali būti ateityje kiti jūros užterštumo padariniai?
– Kaip ir minėjau, pagrindinė problema yra eutrofikacija – per didelis azoto ir fosforo kiekis, kurie būdami mitybinėmis medžiagomis sukelia labai intensyvų dumblių, bakterijų dauginimąsi jūroje ir taip padidina jūros drumstumą. Dėl didelio dauginimosi sumažėja ir deguonies koncentracija jūroje, visa tai gali nulemti neigiamą poveikį ekosistemai, gali atsirasti bedeguonės zonos, išmirti tam tikros žuvų rūšys. Tai yra patys svarbiausi neigiami procesai.
Atrodo, kas tas dumblių žydėjimas, bet bandant kompleksiškai įsivaizduoti iš tikrųjų tas poveikis yra ir socialinis, ir ekonominis, ir kultūrinis, nes tikrai niekam nėra malonu poilsiauti prie stipriai žydinčios jūros, jau nekalbant apie poveikį žuvininkystei. Tad tikrai vien tik azotas ir fosforas gali sukelti labai daug problemų.
Kalbant apie situacijos vertinimą, neseniai savo įsikūrimo 50-metį minėjusios Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos „Helcom“, kuri orientuota į Baltijos jūros baseino taršos mažinimą ir valdymą, pastarasis parengtas Baltijos jūros ekosistemos būklės vertinimas sako, kad vis dėlto jūros situacija negerėja taip, kaip norėtume.
Per keletą metų, nuo 2021-ųjų, nepaisant to, kad daromi aktyvūs veiksmai, laikoma, kad jūros bendra situacija nepagerėjo, o žuvų ir jūros žinduolių būklė netgi suprastėjo. Tai, kad būtų pasiekta gera jūros būklė, reikalaus dar labai daug pastangų iš visų Baltijos jūros šalių. Beje, nuo liepos 1 d. dvejus metus šiai komisijai pirmininkaus Lietuva.
„Helcom“ vertina, kad, norint pasiekti gerą jūros būklę iki 2040 m., gali prireikti investuoti po daugiau kaip 5 mlrd. eurų per metus, kad turėtume teigiamą efektą.
– Viliamės, kad blogiausias scenarijus Baltijos jūros neištiks, bet tikriausiai pamodeliuojamos įvairios galimos situacijos. Kokia ateitis lauktų jūros, jei niekas nejudintų piršto ir situacija taršos klausimu negerėtų?
– Yra atliekama mokslinių tyrimų, būtent prognozuojant Baltijos jūros būklę esant įvairiems scenarijams, ir bandoma modeliuoti įvairius galimus poveikius ir situacijas. Pagal mokslinių tyrimų, modeliavimų rezultatus blogiausio scenarijaus atveju – išliekant dideliam užterštumui, daugiausia kalbant apie azotą ir fosforą, eutrofikacijos procesas, manoma, kad intensyvėtų, šylant klimatui jis juo labiau darosi intensyvus.
Dėl smarkesnio žydėjimo vis labiau mažėtų deguonies koncentracija, atsirastų bedeguonės, vadinamosios mirtinos, zonos, jose praktiškai nebeliktų gyvybės. Ir, be abejo, prastėjanti jūros būklė pirmiausia paveiktų didžiuosius organizmus – žinduolius. Manoma, kad išnyktų ruoniai, jautresnės žuvų rūšys. Tokios yra prognozės.
Bet kartu noriu pasidžiaugti, žvelgiant į tyrimų rezultatus, netgi to blogiausio scenarijaus atveju nesitikima, kad per artimiausius šimtą metų teršalų kiekiai galėtų grįžti iki 1980 m. lygio. Dabar esame pasiekę kur kas geresnę jūros būklę.
Tokie tyrimai vis dėlto reziumuoja, kad didžiausią dėmesį turime kreipti į, be abejo, azoto ir fosforo patekimą, bet ir atsižvelgti į kintantį klimatą. Nes klimato kaita, šylantis vanduo, didėjanti jo temperatūra labai stipriai gali paveikti esamą situaciją į neigiamą pusę, todėl turime labai daug galvoti apie prisitaikymą prie klimato kaitos ir jau susidarančio poveikio mažinimo priemones. Čia toks labiau išorinis efektas, bet galintis stipriai suintensyvinti neigiamą poveikį.
– Minėjote, kad praėjusio amžiaus antrojoje pusėje – 1950–1980 m. Baltijos jūra buvo ypač užteršta. Kas tada lėmė tokią didelę jos taršą ir kokios priemonės labiausiai padėjo, kad šiandien turime geresnę situaciją?
– Daugiausia tuo laikotarpiu taršą nulėmė didėjantis žmonių skaičius Baltijos jūros baseine ir intesyvėjanti pramonė. Tuo metu nuotekų valymo įrenginių buvo labai nedaug, jie daugiau buvo mechaninio valymo įrenginiai, kurie pašalindavo tik didžiuosius teršalus, bet azotas ir fosforas į upes, o paskui ir jūrą patekdavo labai minimaliai kontroliuojamas. Taigi nei technologijų, nei kontrolės tuo metu nebuvo daugumoje šalių, tad jūra buvo stipriai užteršta.
Vėliau susikūrė „Helcom“ komisija ir pradėjo intensyviai dirbti. Lietuvoje devintajame dešimtmetyje buvo pradėti statyti nuotekų valymo įrenginiai ir tuo metu jau buvo šalinamas azotas ir fosforas. Galime įsivaizduoti nuotekas iš Vilniaus ar Kauno, kurios minimaliai apvalytos Nemunu tekėdavo į Baltijos jūrą. O dabar didžioji dalis azoto ir fosforo yra išvaloma nuotekų valyklose ir, kaip minėjau, ši sritis tapo labai maža, palyginti su žemės ūkiu.
Labai daug reikšdavo ir pertręšimas, nes tais laikais trąšos netaupant buvo pilamos, kiek ir kur įmanoma, tad labai daug trąšų azoto ir fosforo pavidalu patekdavo į jūrą.
– Kaip kiekvienas mūsų galėtume prisidėti prie Baltijos jūros padėties gerinimo? Ką turėtume daryti ir, svarbiausia, ko nedaryti?
– Kaip ir minėjau, smagu pasidžiaugti, kad nuotekų atveju azotas ir fosforas yra suvaldomi ir pašalinami miestuose, tad čia galime dėkoti nuotekų valykloms. Bet yra daugiau teršalų, kurie, gal ir nedideliais kiekiais, bet patenka į jūrą – tai organiniai junginiai, sunkieji metalai, tačiau jie yra kur kas sunkiau pašalinami nuotekų valyklose, todėl dabar ir naujojoje nuotekų valymo direktyvoje yra numatyta, jog artimiausiais dešimtmečiais nuotekų valyklos turės įsidiegti papildomo valymo etapus, kad pašalintų vadinamuosius prioritetinius, arba mikro, teršalus.
Juos sudaro farmacinės medžiagos, įvairių tipų vaistai: antibiotikai, širdies veiklą gerinantys vaistai, taip pat pesticidų grupės, netgi kosmetikos priemonės, labai daug iššūkių keliančios PFAS (perfluoralkilintos ir polifluoralkilintos) medžiagos, kurių mūsų aplinkoje yra labai daug ir jas labai sunku pašalinti. Nepridegančios keptuvės, vandens nepraleidžiančios membranos, įvairios kosmetikos priemonės, pavyzdžiui, blakstienų tušas gali turėti PFAS medžiagų.
O ką patys galime padaryti, tai, be abejo, stengtis, kiek įmanoma mažiau tų medžiagų išleisti tiek į nuotekų valymo įrenginius, tiek ir į aplinką. Patarimai būtų mažinti cheminių medžiagų naudojimą, kur įmanoma – keisti jas aplinkai draugiškesnėmis, atsakingai naudoti trąšas, kur tai įmanoma, ir būti atsakingiems, kad vadinamųjų prioritetinių medžiagų mažiau patektų į aplinką, t. y., mažinti perteklinį vaistų vartojimą, nes tikrai nemažai vaistinių medžiagų, patekusių į nuotekas, paskui išteka ir į Baltijos jūrą.
Nemesti atliekų, ypač vaistų likučių, taip pat ir kitų pavojingų medžiagų ir jų mišinių į kanalizaciją. Nes mąstoma taip, kad viską, kas telpa į klozetą, ten galiu mesti, o jau nuotekų valykla susitvarkys. Tačiau tai ne visada yra įmanoma ir tikrai tas atsakingas vartojimas, paskui – ir atsakingas tų atliekų išleidimas, tiesiogiai prisidėtų prie Baltijos jūros kokybės gerinimo.
Dar kartą noriu akcentuoti plastiko atliekų kiekį, nes jis ne visada susijęs su nuotekomis, tačiau mūsų naudojamas plastikas įvairiais būdais gali patekti į Baltijos jūrą ir sukelti neigiamą poveikį. Tad, kur įmanoma, reikėtų rinktis kitokias priemones, kitokius gaminius. O jei jau naudojame plastiką, pasistengti atsakingai sutvarkyti ir neišleisti į aplinką.
Visada skatinu žmones domėtis, skleisti informaciją, nes žmonių sąmoningumo didinimas, žmonių iniciatyvos yra labai svarbu. Ta pati akcija „Darom“ puikiai parodo, kaip didelės iniciatyvos gali daryti svarų poveikį.
Labai norėtųsi, kad žmonės Lietuvoje suprastų, jog vanduo yra gyvybės šaltinis ir tai, kad Lietuvoje turime jo daug, nereiškia, kad mes jį beatodairiškai galime švaistyti. Nes bet kuriuo atveju, kintant klimatui vandens problema bus didesnė ir turime sąmoningai suprasti, kad jis nėra begalinis.
Kitas dalykas, kurį visur stengiuosi akcentuoti, – tai, kas išteka su nuotekomis, yra tas pats vanduo. Jis sukasi ratu, kartais žmonės nemato to bendro vaizdo, kad tai yra lygiai tas pats vanduo, kuris po kelių dienų pateks į upes, Baltijos jūrą, garuos ir vėl kaupsis žemėje. Vandens ciklas yra vienas, tad turime kuo mažiau į nuotekas išleisti specifinių teršalų.
Kuo daugiau žinosime, tuo, reikia tikėtis, atsakingiau ir elgsimės. Mūsų visuomenė jau yra gana brandi ir, manau, priaugusi prie to, kad kiekvienas sąmoningai galėtų prisidėti: pasirinkti aplinkai draugiškesnį gaminį, namų valymo priemones (jų galima rasti be fosfatų), stengtis naudoti mažesnius jų kiekius ir taip prisidėti.
Dauguma mūsų bent kartą per metus nuvažiuojame į pajūrį. O kiekvienas iš savo namų išleidžiame vandenį, kuris anksčiau ar vėliau patenka į mūsų visų jūrą. Manau, kad parodymas, jog visi esame susiję ir prisidedame prie to, kaip mūsų jūra jaučiasi ir atrodo, gali padaryti tą teigiamą poveikį.
Visi turime pradėti nuo savęs ir negalvoti, kad, ai, kas iš to, kad aš darysiu, o kitas galbūt nedarys. Šiame Baltijos regione esame gana uždari ir kiekvieno mūsų veiksmai turi didelį poveikį. Tad pradėkime nuo savęs ir tada visi kartu turėsime efektą.