Elektronikos atliekų mastai – bauginantys
Pasak Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovo Lino Ivanausko, pasaulyje vienam gyventojui per metus vidutiniškai susidaro maždaug septyni kilogramai elektronikos atliekų, Europoje – daugiau nei 16 kilogramų. Jau 2018–2019 metais, tęsia jis, globaliai buvo pasiektas daugiau kaip 50 mln. tonų elektronikos atliekų lygis. Prognozuojama, kad vos po 4 metų, 2028-aisiais, tokių atliekų bus sugeneruota daugiau kaip 70 mln. tonų.
„Mūsų inicijuotas tyrimas atskleidė, kad net 41 proc. Lietuvos gyventojų namuose turi 1–2 nenaudojamus arba beveik nenaudojamus kompiuterius. 63 proc. šalies namų ūkių yra po 2 ir daugiau nenaudojamų telefonų. Net 43 proc. namų ūkių tokie nenaudojami prietaisai guli po 3 ir daugiau metų. Prieš keletą metų atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik pusė respondentų 2018–2020 metais įsigijo per mažai naudojamų prietaisų, kurie tik užėmė vietą namuose, taip pat paaiškėjo, kad sugedusius prietaisus sandėliukuose kaupia 38 proc. gyventojų“, – vardija jis.
Sandėliuojamus, o galiausiai vis tiek išmetamus prietaisus ir susidariusias atliekas įpareigoti surinkti licencijuoti perdirbėjai, kurių Lietuvoje yra vos keletas. Šie elektronikos įrangą išardo, jos dalis rūšiuoja: „Perdirbimui tinkamos dalys perdirbamos, iš jų išgaunamos naudingos medžiagos, pavyzdžiui, įvairūs metalai. Netinkamos perdirbti dalys saugiai utilizuojamos, išgaunant šilumą. Didžiausia užduotis perdirbėjams – efektyvios technologijos, kad iš perdirbimo proceso kuo daugiau medžiagų būtų išgaunama ir sugrąžinama į gamybą.“
Vis dėlto, tokių atliekų surinkimas stringa ne tik dėl gyventojų „mados“ kaupti elektronikos prietaisus namuose, bet ir dėl aplaidumo. Neretai jie elektronikos atliekas atiduoda nelegaliems surinkėjams ir perdirbėjams, kurie iš šių atliekų išima tik kai kurias vertingiausias dalis, o visa kita, tikėtina, patenka į sąvartynus, kai kuriais atvejais – ir į nelegalius.
„Nelegalių perdirbėjų veiklą patvirtina ir mūsų surenkamų elektronikos atliekų sudėtis. Pavyzdžiui, 2021 m. per mūsų surinkimo sistemą buvo surinkta apie 700 tonų ne visos komplektacijos elektronikos atliekų. Dar reikėtų prisiminti ir neseniai žurnalistų iniciatyva atliktus tyrimus, išaiškinant nelegalius sąvartynus.
Kai kurių savivaldybėse esančių stambiagabaričių aikštelių patirtis rodo, kad net apie pusė elektronikos įrangos prieš jai patenkant į surinkimo sistemą yra nelegaliai išardoma, iš jos paimamos rinkoje vertę turinčios dalys – vario ar kitų metalų. Regionuose dirbantys atliekų tvarkytojai viešai pasisako, kad šios nelegalios rinkos niekas nekontroliuoja, ji niekam neįdomi – įskaitant aplinkosaugininkus. Įranga ir toliau ardoma garažuose, įvairiais būdais deginami laidai“, – liūdna situacija dalijasi jis.
Dar viena iš priežasčių, kodėl atliekos nepasiekia surinkėjų ir perdirbėjų – gyventojų sąmoningumo stygius: „Neseniai mūsų inicijuota apklausa parodė, kad net 28 proc. visų nešiojamųjų baterijų atliekų nepatenka į joms skirtus atliekų konteinerius. 16 proc. vartotojų panaudotas baterijas išmeta kartu su komunalinėmis atliekomis arba tiesiog kaupia namuose, dar kiti meta į pakuotėms ar kitoms atliekoms skirtus konteinerius ar tiesiog išmeta kartu su nebereikalingais elektronikos prietaisais. Tiesa, per dvejus pastaruosius metus net 19 proc. gyventojų panaudotas baterijas ir akumuliatorius pradėjo mesti į jiems skirtas specialias dėžutes, tačiau nedidelė dalis vartotojų netgi grįžo prie senų blogų įpročių.“
„Nekaltos“ baterijos
Būtent baterijos, kalbant apie elektronikos atliekas, yra ta rūšis atliekų, į kurią retas linkęs žiūrėti rimtai. Neveikiantis televizoriaus nuotolinio valdymo pultelis ar netiksintis laikrodis – dažnai tėra panaudotos baterijos problema, kurią paprasta išspręsti įsigijus naują bateriją, ja pakeičiant senąją. Laimė, jei žmogus senųjų baterijų atliekas rūšiuoja ir pareigingai neša į surinkimo taškus. Deja, neretai, kaip minėjo ir pašnekovas, tokios atliekos atsiduria mišrių komunalinių atliekų konteineriuose, iš kurių keliauja į sąvartynus, o ne į surinkėjų ir perdirbėjų rankas. Čia gulėdamos jos išskiria pavojingas chemines medžiagas, kurios skverbiasi į dirvožemį, o iš jo keliauja toliau, kol galiausiai atsiduria jūroje ir nuodija čia klestinčią gyvybę. Visa tai – tik dalis problemų.
„Baterijoms reikalingos iškastinės žaliavos, kurių kiekis ribotas ir kurios kasmet brangsta, vadinasi, didiname išlaidas naujiems daiktams įsigyti, kyla rimtų ekonominių ir galbūt ekologinių problemų ilguoju laikotarpiu. Juk vykdant Žemės išteklių kasybą, daromas poveikis ekosistemoms, kenčia ir šalia įsikūrusios žmonių gyvenvietės.
Didžiuliai baterijų ir akumuliatorių atliekų kiekiai ne tik nėra saugiai perdirbami – patekę į sąvartynus tampa aplinkai ir žmonių sveikatai pavojingais teršalais. Panaudotos baterijos ne sykį jau būna pažeistos, iš jų pradėję tekėti cheminės medžiagos arba jos ima tekėti, veikiant kitoms atliekoms, temperatūrai, drėgmei.
Kita problema – dėl panaudotose baterijose vykstančių cheminių reakcijų, kurios nepalankiomis sąlygomis gali tapti nevaldomos, gali kilti gaisrai. Ne sykį, kilus gaisrams atliekų perdirbimo įmonėse ar atliekų konteineriuose, buvo keliamos prielaidos, kad juos sukėlė būtent baterijų atliekos, šios gaisrų priežastys ne sykį buvo nustatytos Europos ir kitose pasaulio šalyse. Vadinasi, netinkamai šalinant baterijų ir akumuliatorių atliekas, kyla net labai rimtų ekologinių krizių grėsmė“, – aiškina L. Ivanauskas.
Išmaniųjų telefonų bėda
Dar vienas itin smulkus elektronikos prietaisas, kurį, kaip ir baterijas, žmonės linkę kaupti stalčiuose ar mesti ne visai ten, kur derėtų, – mobilusis telefonas. Kasmet pasirodo ne vienas telefonas flagmanas, kurį įsigyti vilioja ne tik naujausios jame įdiegtos technologijos, bet ir noras paprasčiausiai atsinaujinti ar pakeisti našumą praradusį jau turimą išmanųjį. Pasidomėjus, ar vartotojai mobiliuosius įrenginius keičia taip dažnai, kad reikėtų sunerimti, „Tele2“ įrangos pardavimų vadovė Laura Saulėnaitė-Laukienė pastebi, kad šiuolaikiniai išmanieji yra atsparūs vandeniui ir dulkėms, ekranai – smūgiams, todėl jų naudojimo laikas ilgėja. Pastebima, kad klientai telefonus ir keičia, ir taiso rečiau.
„Bendra tendencija rodo, kad lietuviai labai dažnai keisdami dar veikiantį išmanųjį nauju, jam suteikia antrąjį gyvenimą. Pavyzdžiui, atiduoda jį vaikams ar tėvams ir jis yra toliau naudojamas. Taip pat visose Baltijos šalyse yra itin populiari antrinė telefonų rinka – žmonės juos parduoda skelbimų svetainėse ar „Facebook Market Place“. Pasirodžius naujam modeliui ne visi skuba keisti išmaniuosius. Didesnis aktyvumas jaučiasi tada, kai pristatytas naujas įrenginys turi naujesnes technologijas, kurių senesni telefonų modeliai nepalaiko. Pavyzdžiui, naujesnį Wi-Fi standartą, palaiko 5G ryšį, pristato tobulesnes kameras ar naują dizainą.
Iš esmės pastebime, kad lietuviai tampa sąmoningesni – ne tik pernaudoja savo įrenginius, bet ir renkasi pratęsti garantiją arba juos apdraudžia. Tai jiems leidžia prietaisais naudotis ilgiau, išlaikant geresnę įrangos būklę“, – sako ji.
Tad, pasak pašnekovės, dažniausiai žmonės nieko nelaukdami keičia išmaniuosius tik jiems nepataisomai sugedus arba tuomet, kai kokia nors įrenginio funkcija nebeveikia. O dažniausiai pasitaikanti priežastis – būtent jau anksčiau aptartų baterijų talpos sumažėjimas, kai telefonas išsikrauna greičiau, nei norėtųsi. Todėl derėtų žinoti, kas nejučiomis „valgo“ telefono baterijų sveikatą.
„Tam įtakos turi ir natūralus nusidėvėjimas, nes visų įrenginių baterijos turi fiksuotą įkrovimų skaičių, kuriam suėjus, jos pradeda veikti mažiau efektyviai. Ne paskutinėje vietoje ir mūsų telefono įkrovimo įpročiai – mėgstame pilnai jį iškrauti ir pilnai įkrauti. Toks netinkamas įkrovimas turi įtakos baterijos talpos sumažėjimui. Rekomenduojama telefono baterijos krauti nepalikti pernakt, įrenginio pilnai neiškrauti ir įkrauti jį tik iki 80 proc. Bateriją alina ir temperatūros poveikis, todėl mes visuomet patariame klientams karštą dieną nepalikti įrenginių automobilyje ar ant tiesioginių saulės spindulių“, – sako pašnekovė.
Kita didelė grupė žmonių, pasak L. Saulenaitės-Laukienės, telefonus keičia dėl fizinio nusidėvėjimo arba jiems sulūžus.
„Nusidėvi tiek vidiniai elementai ir jungtys, tiek ir, pavyzdžiui, mygtukai. Ekranas dūžta, dėl per ryškių parametrų „išdega“ arba kaip tik praranda ryškumą. Tiek ekranas, tiek ir galinė telefono dalis nėra visiškai atspari įbrėžimams. Jiems atsiradus įrenginys ne tik praranda estetinį grožį, bet kur kas svarbiau – tampa pralaidus skysčiams ir kitiems išorės veiksniams. Todėl įskėlus ar įbrėžus įrenginio ekraną būtina ji pasikeisti, kad įrenginys tarnautų ilgai“, – sako ji.
O kad įrenginys tarnautų ilgai, svarbu ne tik laiku pastebėti įbrėžimus ar įskilimus, tinkamai krauti bateriją, bet ir išmaniajam sugedus jį taisyti autorizuotuose remonto centruose. Taip pavyks ne tik išvengti nekokybiškų paslaugų, iššvaistytų finansų, bet ir nepageidaujamų elektronikos atliekų.
„Tokie servisai vadovaujasi gamintojo taisyklėmis kaip įrangą įvertinti ir ją teisingai taisyti. Garantiniam įrenginiui sugedus nepataisomai, gamintojas jį pakeičia nauju, o sugedusį – utilizuoja, kaip to reikalauja direktyvos ir aplinkosauginiai standartai. Tokiu būdu nei namuose, nei kur kitur nesikaupia nereikalinga, neveikianti elektronika“, – teigia specialistė.
Be to, priduria ji, jei įrenginys yra pataisomas, ne pirkti naują, o taisyti skatina ir ES institucijos. Netrukus Lietuvoje turėtų padaugėti ir skatinamųjų priemonių.
„Šių metų liepos 30-ąją įsigaliojo ir nauja ES direktyva (angl. Directive on Common Rules Promoting the Right to Repair of Goods), kuri įpareigoja ES valstybes nares parengti bent po vieną modelį, kuriuo skatintų vartotojus taisyti savo įrangą ir už tai gauti, pavyzdžiui, valstybinę kompensaciją įrangos taisymui. Per porą metų Direktyva persikels ir į Lietuvos teisės aktus“, – aiškina pašnekovė.
Nenaudojamus sugedusius įrenginius, pabrėžia pašnekovė, būtina utilizuoti tvariu būdu, pagal galiojančias taisykles ir teisės aktus. Tokį įrenginį reikėtų išmesti tik į elektronikos atliekoms skirtas rūšiavimo vietas arba priduoti į tam skirtus surinkimo punktus.
„Technologijos sparčiai sensta, tad senojo modelio telefono panaudojimas gali būti ribotas ir nebetenkinti augančių poreikių. Nenaudojamos telefono baterijos dėl jose vykstančių reakcijų gali sugesti, ištekėti, sugadinti patį telefoną, sukelti sprogimo ar gaisro pavojų. Šalindami nebetinkamą naudoti, nereikalingą telefoną elektronikos atliekų surinkimo tinkle, pagreitinsite jo perdirbimą ir medžiagų, reikalingų kitiems gaminiams, atgavimą.
Jeigu įmanoma, reikėtų iš prietaiso išimti baterijas ir jas išmesti į atskirą – baterijoms skirtą skyrelį elektronikos ir baterijų atliekų talpose, o įrenginį mesti į smulkiosios elektronikos atliekų konteinerį. Nebetinkamas naudoti telefonas gali būti perdirbtas ir iš jo atgautų medžiagų pagaminti nauji produktai“ – priduria L. Ivanauskas.
Kur dėti elektronikos atliekas?
L. Ivanauskas taip pat primena, kad ne tik telefonai ir baterijos, bet ir kitos elektros ir elektronikos įrangos atliekos turi būti šalinamos elektronikos atliekų surinkimo tinkle.
„Smulkiosios elektronikos atliekų konteinerius galima rasti prekybos centruose, įvairiose kultūros, švietimo įstaigose. Stambiosios elektronikos konteineriai yra prie daugelio prekybos centrų, o dar patogiau – išsikviesti mūsų komandą, kuri tokias atliekas iš namų išveš nemokamai. Tereikia paskambinti telefonu +370 695 55111 arba užsiregistruoti www.epa.lt svetainėje.
Atkreipsiu dėmesį, kad panaudotos nešiojamosios baterijos ir akumuliatoriai renkami atskiruose konteineriuose, šių talpų visoje Lietuvoje yra bene daugiausia, specialias dėžutes galima rasti ir mažose parduotuvėse. Kadangi baterijų atliekos yra itin specifinės, jos gali užteršti visas kitas atliekas ir sumažinti jų perdirbamumo lygį, yra labai svarbu prieš išmetant prietaisą išimti iš jo baterijas ir jas šalinti kitame konteineryje“, – sako EPA vadovas.