Paskutinius šimtus kilometrų Latvijoje daugiausia einame pajūriu – taip kaip veda Estijos, Latvijos ir Lietuvos pajūrius jungiantis „Jūrų tako“ (EN: The Baltic Coastal Hiking Route) maršrutas. Vis dėl to, įsitikinom, kad aklai juo pasitikėti negalima – kelias dienas iš eilės jis mus išveda iš mašinų kelio ir atveda prie stataus skardžio, kur apačioje jūra yra palikusi tik siaurą smėlio ruoželį, ir kviečia mus leistis tuo skardžiu žemyn. Vienąkart taip ir padarome, kadangi kitas belikęs variantas – brautis per tankų mišką. Tačiau kiek paėję vėl kopiame aukštyn, nes kelio pajūriu už aukšto skardžio ir staigaus posūkio toliau nebematyti.
Kita dažna kliūtis – į jūrą įtekančios upės. Jei dar būtų vasara, nusiautume batus ir perbristume. Tačiau atėjus žiemai – ne, ačiū. Neradus praėjimo ar bent upės susiaurėjimo, kad būtų galima peršokti, įsijungiu Google žemėlapį pasižiūrėti kur artimiausias tiltas, o Giedrius jungia robinzonišką režimą ir imasi jį čia pat statyti iš į krantą išplautų rąstų ir europalečių. Deja, nesėkmingai – gana gilios ir sraunios upės srovė tuoj pagauna rąstus ir neša juos atgal į jūrą. Sunkus darbas perniek. Šiek tiek pastebėjusi bei pafilmavusi Giedriaus juodą darbą, pasiūlau paėjėti vos pora šimtų metrų iki kelio kur ir kirsime upę tiltu.
Paskutinį ekspedicijos antradienį, turėdami laisvą dieną, buvome suplanavę atlikti Liepojos paplūdimio monitoringą. Tačiau prieš dešimtą valandą pažvelgę pro langą nusprendžiame šiek tiek palaukti kol bent kiek aprims lietus. Prieš kelias dienas iškritusių kelių centimetrų sniego kaip nebūta. Šiek tiek po dešimtos sulaukėme skambučio iš latviško numerio – paskambinusi mergina klausė, ar paplūdimio monitoringas įvyks kaip suplanuota. Apgailestaudama pranešiau, kad jį atidėjome kelioms valandoms dėl prasto oro – galbūt už poros valandų dangus prašviesės. Maloniai nustebino, kad darbo dienos rytą vis dėl to atsirado norinčių prisijungti prie paplūdimio tyrimo. Dvyliktą valandą patraukiame į paplūdimį. Pastatę vėliavas sulaukiame svečių – pasirodo anksčiau skambinusi, tačiau neprisistačiusi mergina yra iš Latvijos televizijos, TV Kurzeme, kuriems papasakojam apie ekspediciją, apie tai, kad jau visai greitai grįšime namo bei paplūdimio monitoringą, kurį atliksime šiandien. Šį kartą radinių nedaug – vos 30 vienetų, nes po audros bangos buvo stipriai išskalavusios krantą. Vis dėl to, ir šio, paskutinio, paplūdimio būklė negali būti laikoma gera.
Trečiadienį į dienos žygį kaip visada išsiruošėme dviese – aš ir Giedrius. Tačiau ryte vos žengus pro duris pasipylė netikėtas lietus. Atrodo, nieko baisaus, kai turime nuo lietaus skirtą aprangą. Tačiau nė nespėjus išeiti į kelią jaučiu, kad mano neperšlampamos žygių kelnės jau kiaurai šlapios, o nuo permirkusių striukės rankogalių pradeda šalti rankos. Įveikusi mažiau nei pusę dienos maršruto suprantu, kad vis dar nesušilau, o ir jėgos eiti toliau jau senka. Tačiau tokiems oro, kūno ir valios išsidirbinėjimams ir yra mūsų autobusiukas. Skambinu Editai, kad mane pasiimtų ir palieku Giedrių tęsti žygį vieną. Atvažiuojame į paskutinę nakvynės vietą Latvijoje, Jūrmalciems – jau kitą dieną kirsim Latvijos-Lietuvos sieną.
Į Lietuvą žengiam prieš pat prasidedant karštligiškiems išpardavimams prekybcentriuose. Atrodo, kad ekspedicijos metu pavyko atitrūkti nuo to absurdiško materialaus pasaulio, tačiau ir pajūryje kaip per kokį išpardavimą išsirikiavę stovi į krantą išplauti šaldytuvai – ne vienas, ne du, o kokie penki. Likus vos kilometrui iki Latvijos-Lietuvos sienos mus pasitinka LRT radijas ir televizija, Edita kartu su komunikacijos koordinatore Ieva bei filmą apie ekspediciją kurianti režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Pasitinkantieji nekantravo, o mes su Giedriumi turėjome paskubėti, nes laukė tiesioginis eteris. Interviu, filmavimai, merkiantis lietus ir toks dvisprasmiškas jausmas, peržengus Lietuvos sieną, kurį net sunku nusakyti…Atsisveikinę su žurnalistais iki nakvynės vietos žygį tęsėme trise jūrai ošiant ir lietui skalbiant. Jau mums beeinant, paaiškėjo, kad autobusiukas įklimpo į smėlį ir išvažiuoti nebegali. Tačiau, kad ir vėlai vakare iškvietus techninę pagalbą, problema buvo greitai išspręsta.
Kitą dieną, pasiekus Palangą, susitikome su Palangos bendruomene Palangos Kurhauze. Mūsų pasitikimas Palangoje nebuvo labai gausus. Tačiau kitą dieną prie paskutinės ekspedicijos atkarpos žygio iš Palangos į Klaipėdą prisijungė daugiau nei 30 žmonių grupė. Buvo gera prisiminti, kaip smagu, bet kartu ir sudėtinga, žygiuoti tokioje didelėje grupėje – juk reikia stengtis išlaikyti, kad visa grupė žygiuotų daugmaž vienodu tempu. Besišnekučiuojant nė nespėji pastebėti, kaip kas nors aplenkia ir nurūksta į priekį, o kiti atsilieka, ir tarp žmonių atsiranda didžiuliai tarpai. Taip pat prieš išžygiuodami pasidalijome šiukšlių maišais. Nors ekspedicijos metu šiukšlių nerinkom, tačiau paskutinę ekspedicijos dieną su tokia didele kompanija – kodėl gi ne? Šiukšlė po šiukšlės ir pajūrio atkarpoje nuo Palangos iki Klaipėdos pririnkome 7 didelius maišus. Būtume pririnkę ir daugiau, bet pritrūkome maišų bei norinčių tuos sunkius maišus nešti iki pat finišo linijos.
Sekmadienį mūsų laukė pirmas pabaigtuvių renginys Klaipėdoje. Tačiau dalyvių šįkart sulaukėme negausiai, nors pasiruošimo buvo daug: gaminome žygeivišką troškinį, kuriuo vaišinome susirinkusius, skambėjo ir gospel choro „Gloria“ dainos, pristatėme ekspediciją. Vis dėl to, renginys buvo labai šiltas, o mūsų kvietimas atsinešti savo indus ir įrankius norint paragauti troškinio neliko neišgirstas – dalis atėjusių turėjo savo daugkartinius indus ir įrankius, o neturintiems paskolinome savo. Paskutinė ekspedicijos nakvynė prieš išvažiuojant namo buvo simbolinė – nakvojom Aplinkos apsaugos agentūros jūros tyrimų laive „Vėjūnas“. Kitą dieną prieš atsisveikindami su Edita ją palydėjome iki pat Tauragės bei susitikome su Tauragės meru, kuris pasveikino mus sugrįžusius.
Labai neliūdėjome dar tada atsisveikindami, nes žinojome, kad vos po kelių dienų vėl pasimatysime – ekspedicijos baigiamasis renginys mūsų laukė Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO gruodžio 6 d. Kaip prabėgo šis renginys rasite mūsų socialiniuose tinkluose ir šiame įraše:
Bet vis dėlto keista buvo sugrįžti namo į miestą, keista atsisveikinti su komandos nariais, su kuriais tiek daug patirta. Sunku atsisveikinti ir su jūra, nors ne visada matoma, bet visada buvusia šalia, mus palaikiusia, džiuginusia, raminusia, gaivinusia, lydėjusia 9 mėnesius ir tūkstančius kilometrų, jungusia bei vienijusia ir tebevienijančia mus visus, Baltijos jūros gyventojus. Mūsų Baltijos jūra, kuri prasideda čia. Mūsų širdyse ir mintyse. Kiekvieno iš mūsų namuose ir mieste. Iš tekančio upelio ir upės, prie kurios gyvename.
Žygeivė Dovilė
