Mokslininkė įvardijo 5 erkių rūšis ir jų skirtumus: štai kurių reikia labiausiai bijoti

Leisdami laiką gamtoje, nė nepajuntame, kai mūsų oda ima ropoti erkė, ir tik pamatę skubame ja atsikratyti. Tačiau, geriau įsižiūrėję, pastebėtume, kad šios baisių ligų platintojos skiriasi. Apie pavojingąjį Lietuvoje aptinkamų iksodinių erkių rūšių penketuką ir jų keliamas grėsmes kalbame su mokslininke Laima Baltrūnaite.

Lietuvoje – 5 rūšių iksodinės erkės: kiekviena jų neša savus pavojus

Lietuvoje aptinkamos 5 rūšių iksodinės erkės: miškinė (arba šuninė) Ixodes ricinus, Ixodes trianguliceps, taiginė erkė Ixodes persulcatus, pievinė erkė Dermacentor reticulatus bei Haemaphysalis concinna.

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojos dr. Laimos Baltrūnaitės teigimu, šių rūšių erkės perneša žmonėms ir naminiams gyvūnams pavojingus infekcinius patogenus, sukeliančius sunkias ligas.

Geriausiai žinomi erkių platinamų ligų pavyzdžiai žmonėms yra virusinė infekcija – erkinis encefalitas, ir bakterinė infekcija – Laimo liga (arba Laimo boreliozė), o taip pat ir šunims pirmuonių sukeliama infekcija – šunų babeziozė.

„Miškinė erkė yra pagrindinis erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjų pernešėjas Lietuvoje, tačiau juos pernešti gali ir kitos Lietuvoje aptinkamos iksodinės erkės. O pievinė erkė daugiausia siejama su šunų babezioze. Erkės yra ir daugelio kitų bakterinių ar virusinių ligų sukėlėjų pernešėjai, pavyzdžiui, anaplazmozės, erlichiozės, riketsiozės, hepatito E ir kitų, kurios pavojingos tiek žmogui, tiek naminiams gyvūnams“, – įspėja L. Baltrūnaitė.

Pavojingiausios – miškinė ir pievinė erkės: kaip jas atpažinti?

Lietuvoje didžiausiu gausumu pasižymi miškinė ir pievinė erkės. Tuo metu Ixodes trianguliceps ir taiginės erkės Ixodes persulcatus gausumas Lietuvoje yra nedidelis.

Miškinė erkė Lietuvoje yra dažniausiai aptinkama ir įvardijama kaip pagrindinis erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjų pernešėjas Lietuvoje. Anot L. Baltrūnaitės, nuo kitos taip pat dažnai aptinkamos pievinės erkės, miškinė erkė (suaugęs individas) skiriasi tiek dydžiu, tiek ir spalva, raštu.

„Suaugusių pievinių erkių patinėliai ir patelės didesnės už miškines erkes, jos yra rusvos, rudos, rudai juodos spalvos“, – teigia mokslininkė.

Tačiau dažniausiai žmonės ant drabužių ar kūno pastebi miškines erkes. „Ypač gerai pastebimos suaugusios miškinės erkės patelės, kurių nugarinis skydelis yra juodas, o pilvelis – raudonai oranžinės spalvos“, – sako L. Baltrūnaitė.

Lietuvoje aptiktas vienas naujos erkių rūšies individas užminė daug mįslių

Prieš keletą metų registruotos naujos iksodinių erkių rūšies Haemaphysalis concinna šalyje buvo rastas tik vienas individas. Todėl L. Baltrūnaitė mato tikimybę, kad tai – tik atsitiktinis šios rūšies aptikimas Lietuvos teritorijoje.

Minėta nauja Lietuvos faunai erkių rūšis Haemaphysalis concinna yra aptinkama Eurazijoje nuo Ispanijos iki Kamčiatkos (Rusija), 28–64° šiaurės platumos. Iš gretimų Lietuvai šalių – registruota Baltarusijoje, Lenkijoje. Apie šios rūšies plitimą ar paplitimą Lietuvoje duomenų kol kas nėra.

„Kadangi buvo rastas tik vienas individas, nurinktas nuo stirnos, daryti bet kokias išvadas yra tikrai per anksti. Viena iš galimų hipotezių gali būti, kad šios rūšies atsiradimas yra susijęs su klimato kaita, tačiau rūšis yra aptinkama ir gerokai šiauriau Tolimuosiuose Rytuose Rusijoje, todėl reikėtų surinkti daugiau duomenų, nors šios versijos atmesti irgi negalima.

Be to, duomenų rinkimas apie minėtą rūšį yra labai svarbus dar ir todėl, kad šios erkės taip pat yra įvardijamos kaip platinančios erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjus“, – teigia L. Baltrūnaitė.

Laikas parodys, kokios įtakos rūšių paplitimui turės klimato kaita

Mokslininkės teigimu, ilgainiui besikeičiantis klimatas gali pakeisti ir erkių paplitimą bei gausumą. Miškinė erkė yra plačiai paplitusi Lietuvoje, įprasta rūšis. Pievinė erkė dabar taip pat aptinkama visoje šalyje, tačiau anksčiau dalyje šiaurinių rajonų ši rūšis nebuvo registruota. Tuo tarpu taiginė erkė Lietuvoje aptinkama tik šiauriniuose rajonuose.

„Ar vykstant klimato kaitai atsiras naujų ar išnyks dabar aptinkamos erkių rūšys, parodys laikas. Tačiau nereikia pamiršti, kad migruojantys paukščiai ar gyvūnai neretai tarnauja kaip transportiniai šeimininkai daugeliui iksodinių erkių rūšių, todėl naujos rūšys į mūsų platumas pernešamos nuolat. Tačiau tai, ar sąlygos bus tinkamos jų dauginimuisi, vystymuisi ir įsitvirtinimui naujose teritorijose, yra neaišku“, – teigia L. Baltrūnaitė.

Vis dėlto, ji pabrėžia, kad iksodinės erkės vystymosi ciklas yra gan sudėtingas. Tam, kad apvaisintas erkės kiaušinėlis subręstų iki suaugėlio stadijos, ji turi išsivystyti į lervos, vėliau – nimfos stadijas. Be to, kiekvienoje stadijoje ji turi pasimaitinti krauju, o neretai ir peržiemoti tinkamomis sąlygomis.

„Iksodinės erkės vystymosi ciklas dažniausiai užtrunka 3-6 metus, todėl naujoms rūšims prisitaikyti ir paplisti nėra taip paprasta“, – pažymi mokslininkė.

Kalbant apie gamtinius infekcinius erkių platinamų ligų židinius, L. Baltrūnaitė išskiria faktorius, kurie yra svarbūs jų atsiradimui, įsitvirtinimui ir vystymuisi. Tai – tinkamos daugintis ir vystytis aplinkos sąlygos; kiekvienai vystymosi stadijai tinkami ir pakankami mitybiniai šaltiniai; užsikrėtę erkių pernešamomis infekcijomis individai; rezervuariniai infekcijų šeimininkai, kuriuose infekcinių ligų sukėlėjai cirkuliuoja (gyvūnai šiais patogenais užsikrečia, bet jiems nepasireiškia jokie klinikiniai simptomai ir nėra žalos populiacijai). Tad L. Baltrūnaitė pažymi, jog naujų infekcijų įsitvirtinimui neretai reikia tikrai specifinių sąlygų ir ne vienerių metų.