Selemonas Paltanavičius įspėja – pavasarį prabudusios kraujasiurbės aukų nesirenka: mitai ir tikrovė, kas jas gali atbaidyti

Kaip erkės pasirenka, kam įsisiurbti, o kas jų nedomina? Ar citrusinis kvapas erkėms atgrasus? O gal nušienautos pievos leis mėgautis minkšta žole be baimės„ pamaitinti“ tą mažą, bet itin nemalonų gamtos sutvėrimą? Gamtos tyrinėtojas aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad erkės užuodžia ne tokius kvapus, kaip žmonės, tad daug spėlionių, kaip atbaidyti erkes, ir lieka tik spėlionėmis ar mitais. O medikai įvardija patikimiausią būdą apsaugoti save – tai skiepytis bei naudoti repelentus, kad pasekmės nebūtų tragiškos.

Gamtininkas S. Paltanavičius sako, kad gamtoje šimtai rūšių erkių, kurios gyvena įvairiausiose vietose – nuo dirvožemio iki miškingų vietų, tačiau ne visos jos yra kraujasiurbės.

„Jei visos jos maitintųsi tik pūvančiais augalais, neturėtų blogo įvaizdžio ir mes apie jas nekalbėtume. Yra dvi rūšys apie kurias dažniausia sukasi kalba – tai šuninė arba miškinė ir pievinė erkė. Miškinė yra labai maža, juodos-rudos spalvos. Pievinė erkė, sakyčiau, marmurinė, raštuota. Jos labai skiriasi ekologiškai. Pievinės gyvena ant augalų ir atvirtose vietose, pamiškėse, jų dabar pavasarį bus tikrai nemažai. Miškinės erkės, dar vadinamos šuninėmis – jau tikras miškų gyventojas. Vos išsiritusios erkės yra mikroskopinės, apie pusę milimetro dydžio, tad net ant savo rūbų galime jos nepamatyti, bet ji jau visu kuo tikra erkė, nors žmogaus, ar kokio stambesnio žinduolio oda jai dar neįkandama“, – apie jau prabudusias erkes pasakoja S. Paltanavičius.

Jei pavasarį vos išsiritusios erkės dar nėra labai pavojingos, greit augdamos jos gana tampa itin pavojingos dėl pernešamų įvairių ligų. Paaugusios erkės nesirenka kieno kraują siurbti, tad ar gyvūnas, ar žmogus – jai nėra skirtumo. S. Paltanavičius sako, kad gamtoje toli gražu ne visos erkės pasiekia tą laiką, kada prisiriurbusios kraujo gali daugintis. Visgi tai maža paguoda, nes erkės deda iki kelių tūkstančių kiaušinėlių.

„Dažniausiai erkes pamaitina ne žmonės, o šiltakraujai gyvūnai, rečiau – paukščiai. Paprastai pamaitina stirnos, elniai, briedžiai, – sako gamtininkas. – Įsisiurbusios per kelias dienas patelės išpampsta iki centimetro. Sunku tai įsivaizduoti ant žmogaus, nes mes nuo jų seilių pajuntame niežulį ir, aišku, iškarto ieškome kaip atsikratyti. Žvėrys tiesiog neturi tokios galimybės“.

Nemalonūs maži padarai, anot S. Paltanavičiaus, gyvena pagal savo prigimtį ir nepaiso ką valgo tas, kuris maitina ją krauju. Gamtininkas sako yra girdėjęs kalbų, kad neva vegetarai erkių nedomina, tačiau tokį mitą pašnekovas paneigia – jei erkės rinktųsi tik visaėdžius, elniai ar kiti žolėdžiai taip pat jų nedomintų. O štai kaip jos renkasi kraujo „donorus“, tą atsakyti gana sudėtinga.

„Įsivaizduokite erkę, kuri ant nudžiuvusių dilgėlių stiebų laukia, kada kas praeis ir jos užkibs ant drabužių, ar kailio. Yra tam tikri žmogaus kvapai, yra žmonių, prie kurių erkės nelabai, nors, kaip vadina žmonės, erkinga vieta. O būna, kad žmogus aplimpa erkėmis net tokioje vietoje, kur visi žino, kad erkių nėra. Tai nėra sutapimai. Tai yra žmogaus fiziologijos, jo biologinis kvapas, kurio mes nejaučiame“, – paaiškina S. Paltanavičius.

Pašnekovas sako, kad asmeniškai tekę sutikti žmonių, kurie į mišką išgrįsta eiti tik žiemą.

„Pamenu, viename krašte prieš kažkiek metų buvau su miškininku. Aš braidžiau po pievą, fotografavau to miško pievas. Jis sėdėjo mašinoje. Sakau – ko tu neini? Jis atsakė: negaliu. Iš pradžių nesupratau, o jis paaiškino, kad jei išeis, jį tiesiog aplips erkės. Atsakiau, kad čia jų nėra. Jis sako „nori?“ ir išlipęs apėjo pieva kelis metrus ir ant jo šviesių kelnių kaip mat buvo dešimtys erkių. O aš maniau, kad jų ten nebuvo. Tai labai daug subjektyvių dalykų, kurie yra tikrovė“, – dalijasi gamtininkas prisiminimu.

Medikai sako, kad neretai žmonės stengiasi ieškoti savų sprendimų, tačiau realiai veikia tik tai, kad jau patikrinta – tai skiepai ir specialūs sukurti repelentai (purškalai).

Medicinos klinikos „Endemik“ vyr. Šeimos gydytoja Elena Šukė sako, kad nebe dažniausiai žmonės nori tikėti tuo, kad trumpai nušienauta žolė yra saugi, o pavojus tykoti gali tik apleistose pievose ar miškuose.

„Labiausiai įsišakniją mitai – kad erkių yra tik gūdžiame miške ir mieste jų sutikti neįmanoma, taip

pat kad erkė gali įsisiurbti tik brendant per aukštą žolę. Deja, bet tai visiškai netiesa, erkių didžiulė gausa ir visų taip mėgstamame Vilniaus Vingio parke. Erkės puikiai gali gyventi ir trumpai nušienautoje žolėje. Esu girdėjusi, kad žmonės galvoja, esą pakanka ilgesnių kojinių ir uždarų batų – taip esą nuo erkių būsime apsaugoti. Tai taip pat netiesa, nes erkes gali mums parnešti ir naminiai gyvūnai, tad jos įsisiurbia jau žmogaus namuose“, – sako medikė.

Pašnekovė teigia, kad itin pajus ir, galbūt, dažniausias mitas yra tas, kad erkės nemėgsta tam tiktų kvapų.

„Dažniausiai girdžiu minint levandas, citrusus, mėtas, rožes, kedrą, eukaliptą. Na, gal erkės šitų kvapų ir nemėgsta, bet išalkusi erkė tikrai nenulips nuo žmogaus, jei jis kvepės rožių žiedlapiais. Taip pat panašus mitas – kad reikia valgyti daug česnako, nes tada oda skleidžia specifinį kvapą, kuris atbaido erkes. Turiu nuvilti, kad tai irgi nėra tiesa ir tikrai vien česnako valgymas erkių atbaidyti nepadės. Prieš keletą metų buvo populiaru nešioti gintarinius karolius, ypač vaikams ir net juos dėti naminiais gyvūnams. Deja, tačiau tai absoliučiai neveiksminga ir dažnu atveju – net pavojinga, nes tiek augintiniai tiek maži vaikai gali susižaloti nešiodami tokius karolius, o erkėms šie papuošalai tikrai neįdomūs“, – paaiškina E. Šukė.

Šeimos gydytoja atvira – veiksmingiausia tai, kas jau patvirtinta ir išbandyta.

„Tikrai veikiantys dalykai – tai žinoma skiepai nuo erkinio encefalito ir erkėms skirti repelentai. Būtinas ir teisingas jų vartojimas, todėl reikia atidžiai perskaityti etiketę. Čia kaip ir su nuo saulės saugančiais kremais – nepakaks viena kartą patepti“, – primena medikė.
Pašnekovė pabrėžia, kad lyginti, kad geriau – ar purškalas, ar skiepai, nereikėtų, nes skiepai apsaugo nuo erkinio encefalito, o specialūs repelentai atbaido erkę ir neleidžia jai įsisiurbti. Visgi net ir specialūs purškalai neveikia 100-tu procentų.

„Net ir pasiskiepijus erkių vengti būtina. Repelentai yra labai svarbūs kitų ligų profilaktikai, tai yra erkių pernešamai Laimo ligai, babeziozei ir kitoms infekcijoms, todėl tikrai rekomenduoju juos vartoti. Pasiskiepijus įgyjamas imunitetas tik vienai ligai – erkiniam encefalitui, o erkės Lietuvoje platina gausybę ligų. Deja, visuomenėje dažnai ir pats skiepas vadinamas, ne „erkinio encefalito skiepu“, o skiepu „nuo erkių“. Tai yra labai klaidinga, nes, kaip ir minėjau, šis skiepas saugo tik nuo vienos ligos ir visiškai neapsaugos nuo kitų erkių pernešamų ligų. Klinikinėje praktikoje yra buvę keli atvejai, kai žmonėms nustatoma Laimo liga, o jie labai nustemba – „Juk aš pasiskiepijęs nuo erkių!”. Tada ir paaiškėja, kad žmogus galvojo, jog pasiskiepijus erkių visai nebereikia bijoti“, – sako vyr. šeimos gydytoja.