Lemtingą erkę pasigavo populiarioje Vilniaus vietoje: pradžioje net gydytojai netikėjo, kad viskas taip baigsis
Jūratė buvo ir yra tikra gamtos mylėtoja: iškylos, grybavimas, ilgi pasivaikščiojimai miške ar pievose užima didelę dalį merginos laisvalaikio. Keista, tačiau, daug laiko leisdama gamtoje, Jūratė nei karto nebuvo susidūrusi su erkėmis.
Visgi, prieš trejus metus, tuo metu 27-erių, vedžiodama šunį Vilniuje, Žaliųjų ežerų pakrantėse, Jūratė susidūrė su pirmu ir, kaip vėliau paaiškėjo, lemtingu erkės įsisiurbimu: „Vedžiojau ten šunį, ir dabar vaikštau čia pat. Nežinau, kuriuo metu ji įsisiurbė, nieko nejaučiau nei tada, nei kurį laiką po to. Po dienos ar dviejų įsisiurbusią į koją erkę pastebėjo mano draugas.“
Savo augintiniui Jūratė ne kartą iki tol traukė erkes, tad žinojo, kaip tai daryti. Ištraukusi įsisiurbusią erkę, mergina toliau jautėsi puikiai, ant odos neliko jokių nerimą keliančių žymių. Deja, po kelių dienų situacija ėmė keistis – pašnekovė pajautė nepakeliamus galvos skausmus: „Visada buvau sveika, nemėgstu besiskundžiančių žmonių, stengiausi ir pati neieškoti ligų, bet labai save pervertinau.“
Neapsikentusi galvos skausmo, mergina galiausiai nuvyko į polikliniką. Čia ją apžiūrėjo ir tąkart nuramino medikė: „Ant kojos jokių žymių nesimatė, gydytoja pasakė, kad tai tikrai negali būti erkinis encefalitas, nes nebūčiau taip greit jo pajutusi, ir nuraminusi mane išsiuntė namo. Įsiteigiau sau, kad viskas gerai ir tuo metu, rodos, tikrai pagerėjo.“ Mergina grįžo namo, tačiau netrukus atėjusi antra simptomų banga buvo dar baisesnė.
Atsimena laiką ligoninėje: buvo labai baisu, niekas negalėjo duoti garantijų
Maždaug po dešimties dienų Jūratė pasijuto labai blogai: „Tuo metu dirbau gide Vilniuje, susikaupdavau darbui, bet po kiekvieno turo su turistais man būdavo neapsakomai bloga, silpna, niekada iki tol nėra taip skaudėję galvos. Šiek tiek pakilo temperatūra ir aš visada norėjau miegoti, pramiegodavau ištisas dienas.“
Galiausiai mergina vėl nuvyko į ligoninę. Čia Jūratei atliktas itin baugiai skambantis, bet tiksliai diagnozei reikalingas tyrimas – iš stuburo paimtas skysčio mėginys, jį ištyrus nustatyta erkinio encefalito diagnozė.
Baisiausia, sako Jūratė, yra nežinomybė ir faktas, kad gydymo nuo šios ligos nėra: „Baisiai skamba, kai tau pasako, kad gydymo nėra. Man lašino lašelines. Visi darė tai, kas įmanoma, pamenu nuostabų personalą, bet niekas negalėjo duoti garantijų, kaip visa tai pasibaigs.“ Jūratė atsimena medikų perspėjimus – su šia liga būna visaip: be tokių pasekmių kaip paralyžius, įmanomas ir baisiausias scenarijus – mirtis.
Ligoninėje Jūratė praleido dvi savaites, čia teko atšvęsti ir savo 28-ąjį gimtadienį. Per tą laiką merginai lašintos specialios lašelinės, leisti vaistai nuo skausmo. Nors pati Jūratė sako nepamenanti, kad jos sąmonė būtų aptemusi, kalbėdama su ją tuo metu lankiusiais artimaisiais, išgirsta, kad mergina elgėsi ir kalbėjo keistai, buvusi tarsi nesava.
Gailisi laiku nepasirūpinusi: „Atrodė, kad man taip nenutiks“
Erkinis encefalitas Jūratei, regis, baigėsi sėkmingai, ilgalaikių ligos pasekmių pašnekovė nejaučia. Nesutriko nei atmintis, nei judėjimas, o ir atsikartojančių galvos skausmų neliko. Ligoninėje praleistą laiką mergina atsimena kaip baisų sapną, tačiau gailisi, kad iki susirgimo nesureikšmino šios ligos ir nesiskiepijo. Nors pašnekovės šeima buvo pasiskiepijusi nuo erkinio encefalito, pačiai Jūratei ši neganda atrodė tolima:
„Tikrai nebuvau prieš skiepus ir žinojau, kad vakcina nuo erkinio encefalito yra, bet niekada apie tai nepagalvojau. Informacija kažkur šmėžavo, bet manęs nepaveikė. Nors daug laiko leidžiu gamtoje, man niekada nebuvo įsisiurbusi erkė. Apie vakcinaciją laiku nepagalvojau, bet kai susirgau, pasiskiepijo visi mano artimieji, draugai, kolegos. Aš nepasimokiau iš kitų patirties, kol nelaimė nenutiko man pačiai.“
Visuomenėje egzistuoja klaidingas įsitikinimas, kad jei su erkėmis nesusidurta ilgą laiką, reiškia, kad to žmogaus kraujo, odos kvapas ar pan. erkėms nepatinka ir šis žmogus yra saugus. Jūratės atvejis parodė, kad tai nėra tiesa, o net praėjus keliems metams, pašnekovei sunku pamiršti išgyvenimus ligoninėje ir abejones dėl to, kaip viskas baigsis: „Tuo metu, kai sergi, tau plėšia galvą, labai baisu, nes nežinai, ar pasveiksi, kada pasveiksi, ar liks pasekmės.“