Jie turėjo būti nužudyti. Lietuvos gaujų karuose – užsakyti samdomi žudikai

Į Šiaulių kraštą grįžo laukiniai 1990-ieji: ilgametę kriminalinę praeitį turintys nusikalstamo pasaulio šulai sąskaitas su priešininkų pusėje esančiais konkurentais nutarė suvesti į pagalbą pasitelkdami samdomus žudikus. Tai galėjo būti naujo gaujų karo pradžia, bet užsakyti nusikaltėliai jiems pavestų užduočių taip ir nesugebėjo tinkamai įvykdyti – tie, kurie turėjo būti nužudyti, išgyveno.

Kruvinais nusikaltėlių takais sekę policijos pareigūnai užkirto kelią baisiems nusikaltimams – už grotų patekę samdomi žudikai, nors ir ne iš karto, bet ryžosi prabilti apie mirčių užsakovus ir jų aukas. Taip gimė išskirtinė byla, kurioje pastaruoju metu vienoje statybų bendrovėje plėtros vadovu dirbęs 50 metų šiaulietis Ernestas Milius buvo apkaltintas itin sunkiais nusikaltimais.

Po Nepriklausomybės atkūrimo E. Milius buvo įvardijamas Šiaulių mafijos tėvu pasikrikštijusio Vido Antonovo parankiniu – dar 1994 m. jis su gaujos nariais buvo nuteistas turto prievartavimo byloje. Be to, E. Miliaus pavardė buvo siejama su ne vienu itin sunkiu nusikaltimu, tačiau pareigūnams taip ir nepavykdavo surinkti duomenų, jog kriminalinio pasaulio šulas yra su tuo susijęs.

Bet šįkart viskas buvo kitaip – kad būtent E. Milius užsakė ne tik sekti, bet ir nužudyti jam neparankius asmenis, nurodė ir jo užsakymus turėję įvykdyti nusikaltėliai, apie tai prabilo ir tik laimingo atsitiktinumo dėka po apšaudymo Klaipėdoje išgyvenęs oficialiai Karaliaučiuje gyvenantis kriminalinio pasaulio šulas, Rusijos žiniasklaidoje įvardijamas kaip „įteisintas vagis“ („vor v zokone“) Andrejus Kazakovas, pravardėmis Čilis ir Kaliningradskij Andriucha. Apie galimą nužudymo užsakovą rusas prasitarė savo bičiuliui, garsiam Lietuvos verslininkui, kai šis jo po kruvinų įvykių atvyko aplankyti į ligoninės palatą, o šį pokalbį kriminalistai slapta įrašė.

Mirti turėjo ir kiti su Šiaulių kriminaliniu pasauliu siejami nusikalstamo pasaulio šulai, tačiau, kaip ir Rusijos kriminalinis šulas, nė vienas nukentėjusiųjų su teisėsauga nebendradarbiavo – kriminaliniame pasaulyje yra įprasta tokius reikalus išsiaiškinti be pareigūnų pagalbos.

„Jeigu į šį karą laiku nebūtų įsikišę pareigūnai, šiandien skaičiuotume aukas ir, ko gero, dar tik ieškotume kaltininkų“, – prisipažino buvęs pareigūnas, gerai žinantis kriminaliniame pasaulyje galiojančias nerašytas taisykles.

Ir jis yra teisus – po nesėkmių, kai pasamdytiems nusikaltėliams nepavyko įgyvendinti E. Miliaus užsakymų, į šios grupuotės spąstus patekę konkuruojantys Šiaulių nusikaltėliai griebėsi atsako ir nutarė smogti atgal – užsakė nužudyti artimą E. Miliaus bičiulį.

Delfi pažvelgė į jungtinės Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Klaipėdos ir Šiaulių apskričių kriminalistų pajėgų grupės, kuriai vadovavo Generalinė prokuratūra, atliktus tyrimus ir pirmą kartą skelbia žudyti pasamdytų nusikaltėlių išskirtinius pasakojimus.

Kriminalinių šulų nesutarimai

Pastaraisiais metais, įtariama, iš prekybos narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis gyvenę Šiaulių kriminalinio pasaulio šulai nesugebėjo pasidalinti teritorijomis ir klientais, todėl užvirus didelei konkurencinei kovai tarp konkuruojančių grupuočių prasidėjo konfliktai ir kova dėl įtakos sferų. O šią kovą laimi tik stipriausi.

Policijos pareigūnams gerai žinomas kriminalinio pasaulio šulas E. Milius pastaraisiais metais Šiauliuose jautėsi labai įtakingu žmogumi, nors oficialiai buvo įdarbintas Kaune, tačiau, kaip ir dauguma nusikalstamo pasaulio atstovų, didžiąją laiko dalį praleisdavo Rusijoje. Nors oficialiai ir nenustatyta, kad vyras pragyvenimui užsidirbdavo darydamas nusikaltimus, tačiau pareigūnai turėjo žinių, jog būtent jis gali vadovauti nusikalstamiems sandoriams.

Bet jam pastaruoju metu koją vis kišdavo kita Šiauliuose ir jo apylinkėse veikusi kriminalinė gauja. Neoficialiai užsimenama, kad jai galėjo vadovauti didelę kriminalinę praeitį turintis šiaulietis Mantas Žilinskas – prieš keletą metų šalyje plačiai buvo nuskambėjusi istorija, kai jis su savo bendrais užpuolė vienos Šiaulių bendrovės vadybininką: nusikaltėliai jam surišo rankas, peiliu pjaustė kojas, o galop žiauriai sumušė. Ir visa tai – dėl vos 5,3 tūkst. eurų nesugrąžintos skolos.

Dėl smurto, turto prievartavimo ir plėšimo net penkis kartus teistą M. Žilinską Radviliškio teismas pripažino kaltu dėl savavaldžiavimo, bet iš karto po nuosprendžio paskelbimo paleido į laisvę.

Į Šiaulius grįžęs M. Žilinskas rankų nesėdėjo sudėjęs – pareigūnai turi žinių, kad jis ėmė vadovauti kriminalinei grupuotei, kurią sudarė ne tik Šiaulių, bet ir aplinkinių rajonų nusikalstamo pasaulio atstovai. O tai labai nepatiko tuo metu Šiaulių kriminalinei grupuotei neoficialiai vadovavusiam E. Miliui ir jo parankiniams – ypač Edvinui Šimkui. Jis – Šiauliuose gerai žinomo verslininko Egidijaus Šimkaus sūnus, prieš keliolika metų turėjęs futbolo komandą „Kareda“, kuri net buvo tapusi Lietuvos čempione. Po Nepriklausomybės atkūrimo šis verslininkas buvo patekęs į tuo metu Šiauliuose siautėjusios „Princų“ grupuotės akiratį – vyras buvo reketuojamas, vėliau buvo nušautas jo asmens sargybinis, artimas vadinamojo „mafijos tėvo“ V. Antono bičiulis.

Verslininko sūnus Edvinas – taip pat labai gerai žinomas Šiauliuose: šiuo metu jis vadovauja tėvo įkurtai bendrovei „Kareda“. Vyras yra kartą teistas – dar 2006 m. teismas jį pripažino kaltu dėl plėšimo bendrininkų grupėje: su draugu jis įsibrovė į nepilnamečių vakarėlį ir visus „apšvarino“.

Nors sunkiai sutrikdyti M. Žilinsko sveikatą, įtariama, sumąstė E. Milius, šioje istorijoje savo interesų turėjo ir E. Šimkus – vyras ką tik buvo išsiskyręs su savo žmona, kuri tuo metu kaip tik buvo pradėjusi artimai bendrauti su M. Žilinsku. Į užpuolimą buvo įtrauktas ir „Karedos“ bendrovėje vadybininku dirbantis ir iki tol jokių reikalų su teisėsauga neturėjęs Valdemaras Kotelnikovas.

E. Milius nutarė, kad saugiausia būtų, jeigu M. Žilinską užpultų ir sužalotų jo nepažįstantys asmenys – kaip tik tuo metu jie ir atsirado. Tai – Latvijos sostinėje gyvenantis, net septynis kartus dėl vagysčių, sukčiavimo ir kitų nusikaltimų teistas Raimondsas Robulis. Jis iš karto sutiko pasikėsinti į kriminalinio pasaulio šulą, o apie tai pareigūnams papasakojo praėjus metams po šio užpuolimo, kai policija jį sulaikė dėl kitų itin sunkių nusikaltimų.

Pirmoji užduotis

Beveik mėnesį Klaipėdos areštinėje praleidęs R. Robulis nutarė bendradarbiauti su teisėsauga – ant popieriaus lapo parašė prisipažinimą, o vėliau ir davė ne tik išsamius parodymus, bet ir parodė vietas, kuriose susitikinėjo su E. Miliumi ir įvykdė jo organizuotus nusikaltimus.

Būtent R. Robulio liudijimas pareigūnams padėjo atskleisti net ne vieną itin sunkų nusikaltimą – sužinojęs, kad apie įvykdytas nusikalstamas veikas R. Robulis duoda parodymus, prabilo ir kartu su juo sulaikytas ir tuo metu teismo taip pat suimtas jo bendras Sandris Talbergsas. Jis – irgi Latvijos pilietis.

Raimondso Robulio liudijimas pareigūnams padėjo atskleisti net ne vieną itin sunkų nusikaltimą – sužinojęs, kad apie įvykdytas nusikalstamas veikas jis duoda parodymus, prabilo ir kartu sulaikytas ir tuo metu teismo taip pat suimtas jo bendras Sandris Talbergsas.

– 2017 metų antroje pusėje pažįstami Latvijoje pasidomėjo, ar nenoriu užsidirbti – sakė, kad kažką nelegalaus ar nusikalstamo reikės padaryti Lietuvoje, – prisipažino septynis kartus teistas latvis R. Robulis. – Sutikau, todėl man buvo nurodyta konkreti diena ir laikas, kada turėjau nuvažiuoti į į Šiaulius – turėjau nuvykti į kavinę, esančią prie kelio iš Latvijos, netoli Šiaulių. Iš anksto sutarėme, kad aš atvažiuosiu su savo automobiliu „Audi S6“, o kavinėje prie manęs prieis vyriškis. Taip ir padariau – atvažiavau, o kavinėje prie manęs priėjo, kaip dabar žinau, vyriškis, vardu Ernestas. Jis pravažiavo juodos spalvos „Mercedes Benz“ automobiliu, su rusiškais valstybiniais numeriais, ir paklausė, ar aš esu nuo Andriuchos. Tai patvirtinau. Tada kartu nuėjome į kavinės vidų.

– Ernestas iš karto pasakė, kad jam reikia Šiaulių mieste sekti tam tikrus žmones, nors tuomet jų dar tiksliai neįvardino, tik sakė, jog Šiauliuose jis yra žinomas žmogus, visi žino ir jo aplinką, todėl jiems paties sekti būtų pernelyg sudėtinga – reikia nepažįstamo asmens. Jis užsiminė, kad už darbą bus atsilyginta, tačiau konkrečių įkainių neminėjo – žadėjo padengti visas išlaidas, sumokėti už degalus ir pan.

– Sutikote?

– Šis pasiūlymas man pasirodė patrauklus, todėl sutikau, nors šio susitikimo metu jokių konkrečių nurodymų iš Ernesto taip ir negavau – jis liepė į šią kavinę atvažiuoti po dviejų dienų. Aišku, kad atvažiavau – tada jis iš karto nurodė, jog reikės sekti Šiauliuose gyvenantį vyrą.

– Ką reikėjo sekti?

– Kas yra šis vyras, nežinojau, bet Ernestas man parodė, kur jis gyvena – tai buvo privatus gyvenamasis namas. Taip pat pasakė, kad jis važinėja automobiliais „BMW X5“ ir „Toyota Hilux“, nurodė transporto priemonių valstybinius numerius. Šie abu automobiliai yra juodos spalvos. Už tai, kad seksiu ir rinksiu informaciją, Ernestas iš pradžių davė tūkstantį eurų.

Kitų pokalbių metu sužinojau, kad Ernestas ir kažkokie jo giminaičiai konfliktuoja su tuo žmogumi, kurį turiu sekti. Vėliau, gal po savaitės visą surinktą medžiagą jam perdaviau – nurodžiau automobilio markę, spalvą, porą draugų, su kuriais jis susitinka, taip pat nuolatinės gyvenamosios vietos ir moters, su kuria tas vyras susitikinėja, adresus. Bet tada jis pasakė, kad su šiuo sekamu žmogumi reikia fiziškai susidoroti.

– Pasiūlė jį sužaloti?

– Taip, Ernestas paklausė, ar negaliu Latvijoje surasti žmonių, kurie sutiktų su sekamu asmeniu fiziškai susidoroti – žadėjo sumokėti už tai, kad jis bus sumuštas. Kadangi tuo metu man labai buvo reikalingi pinigai, o mano dalyvavimas nebuvo būtinas, o tikslas buvo grynai kriminalinis, atsakiau, kad pasiteirausiu savo pažįstamų.

– Suradote žmones, kurie sutiko užpulti ir sužaloti sekamą M. Žilinską?

– Mano pažįstamas Viktorsas Aizpursas surado vieną asmenį – narkomaną, o šis pasiūlė prisijungti savo pažįstamam Vitiai, kuris gyvena Rygoje.

Aš buvau atsakingas už jų atvežimą į Lietuvą ir išvežimą iš jos, todėl juos abu nuvežiau susipažinti su E. Miliumi. Tada visi persėdome į jo automobilį „Mersedes Benz“, jis mus nuvežė prie daugiabučio namo Šiauliuose – čia mūsų laukė dar du E. Miliaus pažįstami asmenys. Čia E. Milius pasakė, kad neturi laiko, todėl visais reikalais toliau rūpinsis šie asmenys. Vėliau sužinojau, kad tai – E. Šimkus ir V. Kotelnikovas.

E. Milius paaiškino, kad butas yra skirtas latviams – taip bus patogiau, nes nereikės kiekvieną dieną važinėti iš Latvijos, be to, bus lengviau sekti M. Žilinską ir suplanuoti bei įvykdyti jo užpuolimą. Šaldytuve buvo sudėtas nupirktas maistas – jo buvo daug, būtų užtekę savaitei.

Vienas bute buvusių E. Miliaus pažįstamų vėliau narkomanui nupirko sportinį kostiumą ir sportinius batelius, bet narkomanas sugalvojo juos parduoti. Tada supratome, kad jis netinka užduočiai įvykdyti, todėl jį išsiuntėme į Latviją, o Vitia surado dar vieną savo pažįstamą – irgi narkomaną. Jis taip pat gyveno Rygoje.

– Kaip buvo suplanuotas M. Žilinsko užpuolimas?

– Į nuomojamą butą dažnai atvykdavo E. Miliaus pažįstami, su jais ir suplanavome, kaip užpulsime M. Žilinską. Iš pradžių buvo nutarta jį užpulti prie moteris, su kuria M. Žilinskas susitikinėjo, namų, todėl netoliese pastatėme automobilį „Chrysler Voyager“ su Prancūzijos valstybiniais registracijos numeriais – su juo būtų galima pasišalinti po užpuolimo. Bet vėliau išpuolį nusprendėme surengti prie sekamo asmens gyvenamosios vietos – jis dažnai į namus grįždavo vėliu paros metu.

Planas buvo toks, kad Vitia su narkomanu lauks prie jo namų, kol šis sugrįš vakare, o tada ir užpuls su armatūromis. Be to, sutarėme, kad netoli užpuolimo vietos automobilyje užpuolikų lauks E. Miliaus prankinis E. Šimkus, o šiek tiek toliau – aš ir kitas E. Miliaus parankinis V. Kotelnikovas. Po užpuolimo Vitia su narkomanu turėjo bėgti į arčiausiai laukiantį automobilį, o šis juos turėjo parvežti iki buto, kuriame aš buvau apsistojęs. Arba – iki mano automobilio „Audi S6“.

– Viskas įvyko vakare – tą dieną, maždaug apie 21 val., Vitia su narkomanu, pasiėmę armatūras, nuėjo laukti prie M. Žilinsko namų, o mes pasiskirstėme į savo vietas – laukėme iš anksto suderintose vietose automobiliuose. Laukiau apie valandą, kai pamačiau pravažiuojantį automobilį „Toyota Hilux“ – supratau, kad sekamas asmuo grįžta į namus. O po kiek laiko pamačiau, kaip link manęs važiuoja E. Šimkaus vairuojamas automobilis, o iš paskos – policija su įjungtais švyturėliais. Tada iš kažkur pas mane atbėgo Vitia, su juo nuėjome į butą – čia pasakė, kad užpuolimas nepavyko, jį sužeidė peiliu – jis buvo padurtas į krūtinės ląstą, ant drabužių buvo matyti kraujo žymių.

Maždaug po 3-4 valandų į namus grįžo ir narkomanas. Jis pasakojo, kad tuo metu, kai M. Žilinskas pasipriešino Vitiai, ant žemės nukrito jo rankinė, jis šią paėmė ir pabėgo. Bėgdamas jis dar spėjo iš piniginės paimti 4 tūkst. eurų, o rankinę išmetė.

Prabuvome bute iki ryto, o tada automobiliu išvažiavome į Latviją. Kiek žinau, Vitia tada kreipėsi į medikus, tik nežinau, ar oficialiai, ar ne, – durtinė žaizda nebuvo labai rimta, todėl jis galėjo pasakyti, kad sužalojimą patyrė bet kur. Manau, kad išgąstis nuo peilio buvo didesnis nei pats sužeidimas, todėl jie iš užpuolimo vietos ir pabėgo.

– O ką tuo metu veikė pasaloje laukę E. Miliaus parankiniai iš Lietuvos?

– Vėliau E. Milius pasakojo, kad po užpuolimo, policija sustabdė E. Šimkaus vairuojamą automobilį, kuris latvių laukė netoli užpuolimo vietos. Į šią vietą buvo atbėgęs ir M. Žilinskas – tarp jo ir vairuotojo buvo kilęs konfliktas, bet policija jį vėliau vis tiek paleido, tačiau automobilį sulaikė ir paskyrė ekspertizę.

Už šią užduotį E. Milius mums taip ir nieko nesumokėjo, nes darbas nebuvo padarytas iki galo, o M. Žilinskas sunkiai nenukentėjo. Be to, jis žinojo, kad iš jo latviai pavogė 4 tūkst. eurų, todėl manė, kad jis kaip ir yra atsiskaitęs už šią užduotį.

„Pratinkis prie kraujo skonio“

Prie seno automobilio „Mitsubishi Lancer“, kurį po užpuolimo sustabdė tuo metu Šiaulių gatvėmis patruliavę policijos pareigūnai, vairo sėdėjo Šiauliuose įtakingo verslininko sūnus E. Šimkus. Vėliau paaiškėjo, kad į pareigūnų akiratį jis pateko tik dėl to, jog tamsiu paros metu skriejo itin dideliu greičiu ir net neįjungęs artimųjų šviesos žibintų. Ne ką mažiau nustebino ir tai, kad prabangų gyvenimą mėgęs ir naujausiais automobiliais Šiauliuose važinėjęs vyras sėdėjo prie keliolikos metų senumo „geldos“.

„Bandėme sustabdyti šį įtartiną automobilį, todėl įjungėme specialiuosius šviesos ir garso signalus ir iš dalies įvažiavome į priešpriešinę eismo juostą – tada stabdomas automobilis prilėtino greitį, aš jau ketinau sustoti ir eiti patikrinti dokumentų, bet automobilis staiga vėl padidino greitį ir nuvažiavo link Aušros alėjos, – prisiminė policijos pareigūnas Andrius Butkus. – Toliau persekiojome automobilį, kol galop vairuotojas transporto priemonę sustabdė. Tada mano kolega Gediminas Budraitis išlaipino vairuotoją iš automobilio – jis buvo paguldytas ant žemės, uždėti antrankiai. Sulaikytas asmuo buvo E. Šimkus.“

Tuo metu, kai vairuotojas buvo pristabdęs automobilį, iš jo iššoko vyras, kuris nubėgo link netoliese esančių daugiabučių.

Anot pareigūno, praėjus kelioms minutėms, kai E. Šimkus dar buvo paguldytas ant žemės, į įvykio vietą atvažiavo tamsios spalvos visureigis „Toyota Hilux“, iš kurio išlipo Šiauliuose gerai žinomas M. Žilinskas.

„Priėjęs prie mūsų jis paprašė parodyti ant žemės gulinčio asmens veidą, bet mes nevykdėme jo reikalavimų, o E. Šimkus pasakė, kad geriau pasėdėtų policijos automobilyje, nei gulėtų ant žemės, todėl jį pakėlėme ir norėjome nuvesti į tarnybinį automobilį, – sakė A. Butkus. – Šalia buvęs M. Žilinskas iš karto atpažino E. Šimkų – jis staiga ranka perbraukė E. Šimkui per veidą ir pasakė „pratinkis prie kraujo skonio“. Ant E. Šimkaus veido liko kraujo žymės – M. Žilinskas jį ištepė savo krauju.“

Pasak pareigūno, tada E. Šimkus buvo nuvestas į tarnybinį policijos automobilį, o M. Žilinskas panoro apžiūrėti mašiną, kurią vairavo sulaikytasis.

„Jis sakė, kad ieško tašės ir atsilygins, jeigu ją surasime, – prisiminė pareigūnas. – Automobilio patikrinimo metu rankinės ar kažko panašaus neradome, o M. Žilinskui buvo nurodyta netrukdyti darbui – klausėme, ar šis turi kokių nors pretenzijų, skundų ir ar nori rašyti pareiškimą dėl E. Šimkaus, bet jis atsakė, kad nieko neįvyko ir jokių pretenzijų neturi.“

„Išsiaiškinsime tarpusavyje ir savo keliais“, – atkirto M. Žilinskas.

Gatvėse – automobilių desantas

Policijos pareigūnas apklausoje taip pat nurodė, kad vos tik iš įvykio vietos išvyko M. Žilinskas, prie policijos privažiavo E. Šimkaus motina, kurią lydėjo „apsauginis“.

„Šį vyrą vadinu „apsauginiu“, nes nuolat matydavau, kaip jis važinėja kartu su E. Šimkumi, – teigė A. Butkus. – E. Šimkaus motina ėmė klausinėti, dėl ko jos sūnus yra sulaikytas policijos, o kai paaiškinome, kad jis padarė pažeidimą – nesustojo stabdomas policijos, ji pradėjo aiškinti, jog jos sūnus su tokia prasta mašina važinėti negalėjo. Jai taip pat užkliuvo ant E. Šimkaus veido likusios kraujo dėmės, tačiau patikinome, kad tai – ne mušimo žymės.“

Pareigūno teigimu, surašius pažeidimo dokumentus, E. Šimkus buvo paleistas, jį išsivežė motina su „apsauginiu“.

„Kai buvo fiksuojamas pažeidimas, pro mus pravažiavo gal trys ar keturi automobiliai – važiuodami pro šalį prilėtindavo greitį ir žiūrėdavo, kas vyksta, – tai atrodė neįprasta, nes tokiu laiku ir tokioje vietoje tokio intensyvumo eismo nebūna“, – pabrėžė policijos darbuotojas.

Kai banditų autoritetas nerado sutarimo su konkuruojančia Šiaulių gauja, jis ir kreipėsi į Latvijos nusikaltėlius, kad jau jų rankomis būtų atkeršyta.

„Atrodė, kad tie asmenys tarsi laukia, kada bus paleistas E. Šimkus, – pridūrė A. Butkaus kolega G. Budraitis. – Taip pat girdėjome, kaip šie automobiliai važinėjo aplinkinėmis gatvėmis.“

Jo teigimu, tuo metu, kai buvo sulaikytas E. Šimkus, per policijos racijas buvo pranešta apie kitą ieškomą asmenį – vėliau paaiškėjo, kad policininkai ieškojo į M. Žilinską pasikėsinusio vyro. Šio vyro ieškojo ne tik kitas policijos ekipažas ir M. Žilinskas, bet ir šio artimas bičiulis, taip pat Šiaulių kriminalinio pasaulio šulas Helmuntas Poškus.

Į M. Žilinską pasikėsinusių latvių teisėsaugos pareigūnams nepavyko nustatyti, tačiau buvo išsiaiškinta, kad tą vakarą nusikaltėliams talkino ne tik E. Šimkus, bet ir šio vadovaujamoje bendrovėje dirbantis V. Kotelnikovas. Jis taip pat iš anksto sutartoje vietoje laukė užpuolikų, bet po netikėta linkme pasisukusių įvykių pasišalino.

Tuo metu policijoje nukentėjusiuoju pripažintas M. Žilinskas tikino, kad tokiu nesijaučia ir esą net neprisimena, ar išvis buvo užpultas prie savo namų. Jis taip pat nurodė neprisimenantis, ar buvo vietoje, kurioje prie seno automobilio vairo policijos pareigūnai sulaikė E. Šimkų.

„Neneigiu, kad galėjau toje vietoje būti, tačiau šių aplinkybių neprisimenu“, – į kalbas su policijos pareigūnais nenorėjo leistis M. Žilinskas. Jo rankinę su dokumentais ir mobiliojo ryšio telefonu po kelių dienų prie savo gyvenamojo namo aptiko viena šiaulietė.

Pareigūnams gerai žinomas M. Žilinskas taip pat pažymėjo, kad niekada nepastebėjo, jog būtų sekamas, stebimas ar kas nors domėtųsi jo gyvenimu. Tačiau kriminalinio pasaulio šulu įvardijamas šiaulietis prisipažino, kad tiek E. Šimkų, tiek E. Milių pažįsta, bet esą tik kaip „paprastus Šiaulių miesto gyventojus“.

Tiesa, jis neslėpė, kad dar 2016 m. rudenį susipažino ir artimiau pradėjo bendrauti su dabar jau buvusia E. Šimkaus žmona Viktorija.

Į ausį šnabždėdavo: „Būk atsargi“

„Kai susipažinau su Viktorija, tuo metu tarp jos ir E. Šimkaus vyko skyrybų procesas“, – sakė M. Žilinskas.

Iš pradžių buvo manyta, kad būtent dėl tarp Šimkų vykstančių nesutarimų ir moters užmegztos draugystės su konkuruojančios gruopuotės šulu galėjo būti pasikėsinta į M. Žilinsko gyvybę, todėl kaip liudytoją pareigūnai apklausė ir dabar jau buvusią E. Šimkaus žmoną. Ji tikino, kad su sutuoktiniu nutarė išsiskirti dėl šio nepakenčiamo elgesio – esą vyras prieš ją naudojo ne tik fizinį smurtą, bet ir žemindavo.

„Jis su manimi nesiskaitydavo, reikalaudavo, kad besąlygiškai jo klausyčiau, neleisdavo bendrauti nei su artimaisiais, nei su draugais“, – kalbėjo V. Šimkienė.

Nors sutuoktinį kaltino smurtu, tačiau į policiją moteris niekada nesikreipė.

„Bijojau, – sakė ji. – Tik ištekėjusi sužinojau, kad E. Šimkus buvo teistas ir nuolat palaiko ryšius su asmenimis, kurie yra gerai žinomi teisėsaugai. Kai nutarėme skirtis, skyrybų dokumentus į teismą pridavė E. Šimkus – manau, kad jis norėjo mane pagąsdinti, galvojo, jog išsigąsiu – neturėsiu kur išeiti. Tačiau neišsigandau – su dukra išsikrausčiau iš jo buto. O tada jis pasakė, kad iš manęs atims dukrą – būtent tuomet prasidėjo tikrasis teroras. Kol skyrybų bylą nagrinėjo teismas, laikinai buvo nustayta bendravimo su dukra tvarka – kai E. Šimkus atvykdavo jos pasiimti, vis grasindavo, kad mane užmuš, klausdavo, ar nebijau vaikščioti tamsiais vakarais, tyliai į ausį šnabždėdavo, kad būčiau atsargi, taip pat mane apstumdydavo. O paskutiniuoju metu pasiimti dukros jis atvažiuodavo su ginkluotais draugais.“

Kartą neiškentusi moteris paskambino policijos pareigūnams – šie užfiksavo, kad savo vaiko E. Šimkus atvyko pasiimti automobiliu „Bentley“, kartu su juo buvo trys draugai. Du jų turėjo ginklus, bet šie buvo legaliai išduoti, vyrai buvo blaivūs, todėl pažeidimų nebuvo užfiksuota.

E. Šimkų į M. Žilinską iškeitusi V. Šimkienė per apklausą policijoje taip pat prisipažino, kad po skyrybų su buvusiu sutuoktiniu nebendrauja.

„Kai gyvenome kartu, Edviną vadindavau vardu, tačiau nuo tada, kai jau nebegyvename, jį vadinu Slaviku arba Sloviku – nes jis yra tuščias kaip slovikas“, – turėdama omenyje stiklainį sakė moteris.

Gaujos „tėvo“ kairioji ranka

Kai dėl Lietuvoje įvykdytų nusikaltimų buvo sulaikyti samdomi nusikaltėliai iš Latvijos, po jų apklausų tyrimą atliekantys pareigūnai net nebetyrė versijos, kad M. Žilinskas galėjo būti užpultas dėl to, jog su juo artimai ėmė bendrauti buvusi E. Šimkaus sutuoktinė.

Nors M. Žilinsko užpuolime ir nedalyvavo, tačiau samdomus nusikaltėlius surasti padėjusio R. Robulio bičiulis S. Talbergsas puikiai žinojo, dėl ko vyko nesutarimai tarp Šiaulių kriminalinio pasaulio šulų. Ir taip pat tapo svarbiu liudytoju gaujų nesutarimų byloje.

Per pirmąją apklausą latvis prisipažino, kad iš R. Robulio pasakojimų jis suprato, jog iš pradžių „konfliktas prasidėjo tarp įtakingo verslininko sūnaus ir Šiaulių gaujos „tėvo“ kairiosios rankos“. Įtakingo verslininko sūnumi latvis įvardijo E. Šimkų, o „kairiąja ranka“ – M. Žilinską.

„Todėl taip ir gavosi, kad pradžioje turėjo būti armatūra sumuštas tas taip vadinamasis „kairioji ranka“, – sakė S. Talbergsas. – Kai banditų autoritetas nerado sutarimo su konkuruojančia Šiaulių gauja, jis ir kreipėsi į Latvijos banditus, kad jau jų rankomis būtų atkeršyta. Taip buvo surastas R. Robulis, kuris suradęs dar du latvių banditus atvažiavo į Šiaulius, kur jiems banditų autoritetas išnuomojo butą, esantį netoli to Šiaulių gaujos tėvo „kairės rankos“ namo. Tas „kairė ranka“ buvo pagautas prie savo namo, ir buvo armatūra sumuštas, iš jo buvo atimti pinigai, tačiau tas „kairė ranka“ spėjo vienam latvių banditui į pilvą įsmeigti peilį, o latviai tesugebėjo sudaužyti galvą.“

S. Talbergsas sakė, kad sužalotas latvis į medikus nesikreipė, nes jam buvo kategoriškai uždrausta, tačiau jis „gydėsi namuose ir išgijo“.

Nors nusikaltėliai iš Latvijos tinkamai neįvykdė jiems pavestos užduoties sunkiai sužaloti M. Žilinską, tačiau su jais nusikaltimų užsakovu įvardijamas E. Milius ryšių nenutraukė.

„Po šio įvykio nuolat palaikiau ryšį su E. Miliumi, – sakė su teisėsauga bendradarbiaujantis R. Robulis. – Po nesėkmingo M. Žilinsko užpuolimo E. Milius man davė mobiliojo ryšio telefoną „Aquarius“ – tokį patį naudojo ir jis, ir jo draugai. Šie telefonai yra koduoti ir nėra galimybės jų pasiklausyti. Šiame telefone buvo tik vienas kontaktas – buvo įvestas žodis „Tautis“, paspaudus ant šio užrašo pasirodydavo iš skaičių ir raidžių sudarytas kodas, todėl E. Miliaus telefono numerio aš net ir nemačiau.“

Antroji užduotis

Pasak R. Robulio, praėjus maždaug mėnesiui ar dviem po M. Žilinsko užpuolimo, E. Milius davė naują užduotį.

„Jis sakė, kad nori toliau tęsti išpuolius prieš M. Žilinską ir jo pažįstamą, sakė, jog šie asmenys verčiasi narkotinių medžiagų prekyba, – kalbėjo Latvijos pilietis. – Šįkart E. Milius prisipažino, kad norėtų M. Žilinską supančių asmenų ratui sukelti finansinių nuostolių – sakė, kad kažkur Šiaulių apylinkėse yra jiems priklausanti brangiakailių gyvūnų ferma, per kurią visa grupuotė plauna pinigus. Jis prašė ją surasti – ilgai turėjau sekti E. Milių dominančius asmenis, taip pat informacijos ieškojau internete, kol galop suradau tą fermą – tada išsiaiškinau, kad su M. Žilinsku draugiškus ryšius palaikė ir vienas grupuotės lyderių, kurį visi vadino Stalone (Vladislovas Stanaitis, priklausęs Princų grupuotei – Delfi). Jų abiejų automobilius mačiau prie tos fermos, kuri yra maždaug už 20 km nuo Šiaulių. “

O tada, anot R. Robulio, E. Milius paprašė šią fermą padegti.

„Jis iš karto paminėjo, kad tai būtų kaip kompensacija iš mano pusės už anksčiau nepavykusį išpuolį prieš M. Žilinską, – kalbėjo R. Robulis. – Žinoma, jis taip pat pasiūlė papildomai sumokėti 5-6 tūkst. eurų, be to, iš anksto davė pinigų pasiruošimui.“

Latvis sakė, kad tuo metu Lietuvoje negyveno, todėl į Šiaulius važiuodavo bene kasdien, o išlaidoms pinigų E. Milius jam dažniausiai perduodavo prie Rygos oro uosto.

Padegti žvėrelių fermą R. Robulis nutarė ne vienas – į pagalbą pasitelkė dar tris Rygoje gyvenančius asmenis, tačiau jų duomenų teisėsaugai nenurodė.

Vyras pasakojo, kad Jelgavoje esančioje degalinėje nusipirko 10-15 plastikinių 5 litrų talpos butelių su geriamu vandeniu, kurį iš karto išpylė ir į juos įsipylė benzino.

„Į Lietuvą važiavome dviem skirtingais automobiliais, sutarėme, kad susitiksime prie Šiaulių aplinkelio, – kalbėjo R. Robulis. – Kai tik pravažiavau Latvijos ir Lietuvos sieną, mano automobilį sustabdė pasieniečiai – bagažinėje pamatę benziną, jie ėmė klausinėti, kodėl tiek daug jo vežamės. Paaiškinau, kad sugedo draugo automobilis, važiuoju jam pagelbėti. Pasieniečiai patikėjo ir mus paleido.“

Kai vyrai nuvyko prie Pakštelių kaime esančios audinių fermos, jos padegti neskubėjo – prieš tai slaptą tyrimą atlikęs R. Robulis žinojo, kad teritorija yra stebima vaizdo kameromis. Todėl vienas ekipažas stebėjo aplinką prie kelio Šiauliai-Kuršėnai, o kitas – automobilį pasistatė atokioje vietoje, šalia miško ir iki fermos R. Robulis su kitu asmeniu ėjo pėsčiomis.

Ir vėl neįvykdė užduoties

„Žvėrelių ferma buvo aptverta, todėl sunešėme beveik visą benziną, o tada kartu su manimi buvęs vyras man padėjo perlipti tvorą ir į teritorijos vidų perdavė visas talpas su benzinu, – pasakojo R. Robulis. – Čia ant narvelių išpilsčiau benziną, o paskui perlipęs tvorą bandžiau padegti – mėčiau uždegtus degtukus, tačiau iš septynių takų, ant kurių buvo išpilti degalai, užsidegė tik vienas. O tada išgirdau, kaip mano bendras šaukia, kad reikia kuo greičiau sprukti, nes dideliu greičiu atskrieja trys automobiliai. Greitai nubėgau į savo automobilį ir išvažiavome, bet vienas jų ėmė mus persekioti. Nuo jo pasprukome įvažiavę į mišką, bet kai iš jo išvažiavome, netikėtai mums kelią ėmė blokuoti kitas automobilis – juodos spalvos BMW, bet man kažkaip pavyko automobilį išsukti ir išvažiavau į kelią, vedantį į Akmenės pusę. Šis automobilis mus persekiojo dar apie 10 km, bet mums pavyko pabėgti.“

R. Robulis prisipažino, kad po padegimo E. Milius jam perdavė 2 tūkst. eurų, kuriuos jis pasidalijo su savo bendrais. Tačiau tai nebuvo ta suma, dėl kurios dar prieš sukeliant gaisrą tarėsi latvis.

„Kai apie gaisrą, kuris greitai buvo užgesintas ėmė rašyti laikraščiai, E. Milius piktinosi, kad ir ši užduotis iki galo nebuvo įvykdyta, – sakė latvis. – Jis piktinosi, kad patirti nuostoliai yra nedideli, sakė, kad darbų nesugebėjau įvykdyti, todėl ateityje vėl man reikės vykdyti kažkias jo užduotis. Kokias – tuo metu nesakė.“

Kad brangiakailių žvėrelių ferma beveik nenukentėjo, po pokalbio su E. Miliumi įsitikino ir pats R. Robulis, slapta nuvažiavęs pasižiūrėti nusikaltimo vietos. Vėliau jis savo bičiuliui S. Talbergsui prisipažino, kad nors ir tąkart nepasisekė sudeginti fermos, tačiau vis tiek dar kartą ryžtųsi įžiebti ugnį, o tada esą jau tikrai visas pastatas su gyvūnais supleškėtų.

Tačiau E. Milius tokios užduoties nepaskyrė.

Audinių ferma oficialiai priklausė jaunojo ūkininko statusą turinčiam vilniečiui Pijui Mačiukui, tačiau tuo metu realiai ją prižiūrėjo šio tėvas Adomas Mačiukas, kuris anksčiau žiniasklaidoje buvo įvardijamas kaip Mačyla iš Šiaulių „Guginių“ grupuotės. O apie kilusį gaisrą ugniagesiams tą naktį pranešė fermoje dirbęs sargas Donatas Kromelis. Į pranešimą skubiai sureagavę ugniagesiai greitai sutramdė dar nespėjusią įsisiautėti ugnį, todėl fermos savininkams buvo padaryta vos 400 eurų žala. Tiesa, jeigu padegimo planas būtų buvęs įgyvendintas, fermos savininkai galėjo patirti net apie 177 tūkst. eurų žalą.

„Žvėreliai nenukentėjo, nes jie pasitraukė ir stovėjo narvų galuose“, – policijoje per apklausą teigė A. Mačiukas, kuris dar 2014 m. nustebino daugelį šiauliečių – vyras miestui padovanojo Kalėdų eglę, kuri buvo papuošta miesto centre.

A. Mačiukas neslėpė, kad gerai pažįsta kaimynystėje gyvenantį M. Žilinską bei jį supančius žmones, tuo metu jo sūnus tikino, jog jo ir kitų pareigūnų minimų asmenų nepažįsta, tačiau žino, jog M. Žilinskas yra jo tėvo pažįstamas. Su kriminaliniu pasauliu anksčiau sietas Mačyla neslėpė, kad „iš senų laikų“ pažįsta ir E. Milių bei šio brolį, tačiau esą su jais nėra turėjęs konfliktų, taip pat ir bendrų reikalų.

„Su jais, žinoma, pasisveikinu susitikęs mieste, tačiau bendrose kompanijose ar prie bendro stalo nesėdžiu“, – sakė jis.

Vyras taip pat nurodė, kad nežinojo, kodėl buvo pasikėsinta sudeginti žvėrelių fermą.

Po įvykių, kai buvo pasikėsinta į M. Žilinską ir nesėkmingai buvo bandyta padegti audinių žvėrelių fermą, Šiauliuose kilo dar didesnė sumaištis – netrukus paaiškėjo, kad konkuruojantys nusikaltėliai taip pat nesėdėjo rankų sudėję ir pasamdė samdomą žudiką, kuris turėjo nužudyti E. Miliaus bičiulį E. Šimkų. Už tai buvo sumokėta 10 tūkst. eurų. Naujų užduočių gavo ir samdomi nusikaltėliai iš Latvijos – jiems buvo pavesta susprogdinti E. Miliaus draugą, Šiaulių kriminalinio pasaulio šulą H. Poškų.

Apie tai – kitoje „Jie turėjo būti nužudyti“ dalyje.

Kol apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu neįrodyta kaltė, jie laikomi nekaltais.