Puodžių, vieno skaniausių Lietuvoje užgimusių desertų, amatų sostinė. Tai tik keletas apibūdinimų, kurias gali pasididžiuoti daugiau nei 10 tūkst. gyventojų turintis Šiaulių rajono miestas.
Kviečiame susipažinti su penkiomis priežastimis, kodėl į savo lankytinų vietų Lietuvoje sąrašą turėtumėte įtraukti į šį Šiaurės Lietuvos miestą.
Naujai atgimęs Kuršėnų dvaras lankytojams atidarytas tik šių metų liepos 6 d. Medinės architektūros šedevro vaizdą pavyko atkurti net 95 proc.
Istoriniuose šaltiniuose šis dvaras minimas jau nuo 1527 m., kai karalius Žygimantas Senasis perėmė Žemaitijos dvarus, o kartu ir Kuršėnų dvarą.
1631 m. karaliaus Žygimanto Vazos įsakymu dvaras už nuopelnus Livonijos kare perduotas Jurgiui Gruževskiui pagal lenos teises. Taip šis dvaras priklausė Gruževskiam iki Antrojo pasaulinio karo.
Dvaro rūmai, kuriuos atstatytus matome dabar, pastatyti 1831 m. XIX a. pradžioje dvaras buvo labai turtingas: turėjo savo plytinę, sūrinę, lentpjūvę, vertėsi gyvulininkyste. Skaičiuojama, kad per metus jam pavykdavo uždirbti apie 50 tūkst. auksinių rublių, o dvarą sudarė 24 pastatai.
Iki šiol svarstoma, kodėl toks turtingas dvaras turėjo pakankamai kuklius medinius rūmus. Viena iš versijų yra ta, kad dvaro statytojas Jurgis Gruževskis labai daug keliavo po Europą ir retokai buvo savo dvaro sodybose, todėl jam ir nereikėjo labai prabangių rūmų. Kita versija – iš Mozūrijos kilęs Gruževskis buvo evangelikų tikėjimo šakos atstovas, o šio tikėjimo tradicijų sekėjai yra kuklūs, kas atsispindi ir jų namuose.
Šiuo metu iš 24 dvaro pastatų išlikę vos keturi. Du priklauso Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centrui. Tai – dvaro rūmai ir oficinos pastatas.
Apsilankę dvare lankytojai gali pamatyti Baltąją salę, kurioje vyko pokyliai ir svarbūs dvarininkų susitikimai. Nors tarybiniais metais nacionalizavus dvarą ir čia įsikūrus ūkio kontorai bei gyvenamiesiems butams, dvaro rūmai buvo pertvarkyti, vis dėlto didžiąją dalį medinės puošybos ir autentiškumo pavyko išsaugoti. Šiuo metu Baltojoje salėje organizuojami susitikimai, koncertai ar net vyksta civilinės santuokos registracijos.
Įspūdį paliks ne tik dvaro rūmai, bet ir aplink esantis parkas su išlikusiais autentiškais takais ir šimtamečiais medžiais.
Kuršėnų tradicinių amatų centras
Užsukus į dvaro teritoriją miesto svečiai kviečiami ne tik palytėti istoriją lankant dvaro rūmus, bet ir užsukti į šalia esantį raudonų plytų oficinos pastatą. Šiuo metu jame įsikūręs tradicinių amatų centras, kuriame organizuojamos įvairios edukacijos.
Tarp populiariausių – molio žiedimas ir lipdymas. Juk Kuršėnai ilgus metus žinomi kaip puodžių sostinė. Be prisilietimo prie molio dirbinių lankytojai čia gali išbandyti medžio drožybą, audimą, vilnos vėlimą, vytelių pynimą ir kitus tradicinius Lietuvos amatus. Keramikos edukacijas čia veda ir ilgus metus molio paslaptis įminti bandantis puodžius Algimantas Tamašauskas. Jis pasakoja, kad ir šiandien mieste dar yra likę nemažai su moliu dirbančių šeimų, kurios karta iš kartos perduoda savo įgūdžius vieni kitiems.
A. Tamašauskas pasakoja, kad puodžiaus darbas – niekada nenuobodus. Kaskart žvelgiant į krosnį išdegus keramiką, laukia staigmena. „Kas kartą dirbinių degimas krosnyje yra mįslė. Iš anksto pradedi galvoti, ką ten rasi. Kartais randi ir negerų dalykų. Atidarai pečių, o ten nieko nebėra“, – juokiasi amatininkas.
Nevengia meistras eksperimentuoti ir su glazūra. Pasak jo, anksčiau keramikos glazūrai buvo naudojamas degintas švinas, o dabar – dengiama stiklu.
Amatų centre galima išvysti skirtingų degimų rezultatus. Pavyzdžiui, juodoji keramika gaunama krosnyje degant spygliuočių malkoms. Jei naudojama pušies mediena – dirbinys įgaus pilką metalo atspalvį. Jei bus naudojama eglė – puodas bus tamsiai juodas.
Apsilankius amatu centre galima išgirsti ir tai, kaip gaminama raugo keramika, kuriai naudojamas duonos raugas.
Kuršėnų pagrindinė aikštė
Jei dar neteko apsilankyti pagrindinėje Kuršėnų aikštėję, galbūt verta užsukti ir čia. Joje stovi Lauryno Ivinskio, kuris palaidotas senosiose miesto kapinėse, paminklas.
Kuršėnai su pasididžiavimu mini šį asmenį kaip pirmųjų lietuviškų kalendorių kūrėją ir lietuvybės puoselėtoją. Tiesa, daugiau dėmesio jam skirta Kuršėnų dvare, kur viena salė skirta kalendoriams. Muziejuje kalendorių ekspozicijos nuolat keičiamos, tačiau viena eksponatų spinta neliečiama – tai seniausi turimi kalendoriai – 1906 m. lietuviškas ir 1904 m. rusiškas kalendoriai.
Beje atkreipkite dėmesį, kad aikštė išklota audimo raštą primenančiomis plytelėmis.
Vienas ilgiausių pėsčiųjų tiltų Lietuvoje
Dvaro sodybą su likusiais Kuršėnais jungiantis pėsčiųjų tiltas atidarytas 2020 m. 262 metrų statinys yra vienas ilgiausių pėsčiųjų tiltų Lietuvoje.
Kol Kuršėnai neturėjo šio naktimis įvairiomis spalvomis nušvintančio tilto, pėstieji naudojosi važiuojamuoju tiltu.
O kaip kuršėniškiai patekdavo į dvarą, kai nebuvo dar nė vieno tilto? Legenda sako, kad LDK laikais per Ventą gyventojus keldavo valtininkas. Kiekvienas žmogus turėjo savo bilietą, kuriame kelionę atžymėdavo valtininkas. Vėliau su juo būdavo atsiskaitoma grūdais, miltais ar kitomis gerybėmis.
Kuršėnų vyniotinis
Ir kaip pabaigsi vizitą Kuršėnuose nepradžiuginus savo smaližiaus sielos. Kuršėniškiai patikins, kad tik jų mieste, Eugenijos Dragūnienės sukurtas desertas – tikrasis Kuršėnų vyniotinis.
E. Dragūnienė konditerijos cechą įkūrė dar 1960 m. Nuo tada pradėjusi kepti saldumynus sugalvojo ir išskirtinį saldų vyniotinį, kuris išgarsėjo visoje šalyje. Šiuo metu įmonės veiklą perėmė „Kuršėnų konditerijos“ įkūrėjos dukra Daina Putvinskienė.
