Aprodydama Renavo dvarą, Nomeda atkreipia dėmesį, kad pastatas yra išlikęs autentiškas – čia neįsikūrė jokia įstaiga, kuri būtų pakeitusi patalpas.
„Čia gyveno ir valdas puoselėjo, statė, gražino, naujino, plėtė iš Vokietijos atkeliavusi Rionė giminė. XVII a. šis objektas dar buvo tiesiog ūkinis dvaras, kuris turėjo derlingų žemių, padėjo uždirbti pinigėlių savininkams. Kai viena iš jaunų Rionė šeimų nusprendė čia sukurti šeimos lizdelį ir pasirinkti kaip šeimos valdą, pasistatyti gyvenamuosius namus, vietovė ėmė klestėti.
Po šimtmečio žmonės natūraliai pagal Rionė giminės vardą ir vietovę pradėjo vadinti Renavu, – pasakoja N. Vėlavičienė. – Dvaro vestibiulis buvo skirtas kasdienai – čia vaikščiodavo artimiausi šeimai patalpas prižiūrintys tarnai, patys ponai, o svečius pasitikdavo per kitas paradines duris.“