Kelionių mėgėjams ūpą neabejotinai pakels ir vaizdingas maršrutas, vienoje plento pusėje regint tyvuliuojantį Nemuną, o kitoje vis sustojant prie turistinių objektų, grožintis bekraštėmis medžių garbanomis, mintis sušildančia vasariška žaluma.
Norint bent kiek stipriau prisiliesti prie šio krašto, pamatyti jo lobius, reikia paskirti visą dieną, ir sėsti į automobilį gana anksti ryte. Arba vykti kelis kartus.
Seredžiaus piliakalniai ir legendos
Pirma stotelė išvykus iš Kauno – Seredžiaus miestelis su piliakalniu, dar vadinamu Palemono kalnu.
Sunku net perteikti vaizdus, užkopus ant viršaus – kad pajaustum šį grožį, būtinai reikia jį pamatyti. Vingiuojantis Nemunas, beržų ir pušų kepurės, pievos ir takeliai, dėžutėmis virtę namai, tolumoje iškilę bažnyčios bokštai susilieja į bendrą visumą, gyvą paveikslą, kurį galėtum stebėti valandų valandas.
Seredžiaus piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu – XV amžiaus pradžia. Pagal legendą, čia palaidotas Lietuvos žemių valdovas Palemonas, kuris persekiojamas Romos imperijos, Jurbarko kraštą pasiekė Baltijos jūra ir Nemunu, pasistatė pilį.
Už pusės kilometro nuo Palemono kalno, Nemuno ir Dubysos santakos slėnyje stovi Polocėlių piliakalnis – Kryžiuočių ordino pilies vieta. Kalva ir greta esantis pylimas išlikę iki šių laikų.
Įspūdingiausias Seredžiaus architektūros objektas – mūrinė, neorenesansinio stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, baigta statyti 1913 metais. Šie maldos namai pritraukia daugybę tikinčiųjų į visoje šalyje garsius Šilinės atlaidus.
Veliuona: jaukumas ir didybė
Artimiausias kelionės taškas – už 10 kilometrų nuo Seredžiaus įsikūrusi Veliuona, kurios centras galėtų drąsiai konkuruoti su senovės elementus išlaikiusių Vakarų Europos miestelių centrinėmis aikštėmis, o puikiai įrengti, jaukumu ir paslaptingumu dvelkiantys piliakalniai nuskraidina mintis į protėvių laikus.
Veliuona viduramžiais buvo svarbiausias gynybos centras prieš kryžiuočių puldinėjimus Nemuno žemupyje į Vakarus nuo Kauno, prie jos istorijos buvo „prisilietę“ žymiausi Lietuvos valdovai, todėl čia apstu pagarbos ženklų Gediminui ir Vytautui.
Vienas piliakalnių pavadintas Gedimino kapu – senieji metraščiai byloja, kad didysis kunigaikštis žuvo Veliuonoje. Anot legendomis apipintų pasakojimų, jis buvo palaidotas šioje kalvoje, nuo kurios atsiveria nepakartojama Nemuno panorama.
Greta stūksantis antras piliakalnis vadinamas Pilies kalnu, kuris, atskirtas grioviu, buvo naudojamas kaip papilys. XIV amžiuje Veliuonoje stovėjo pilis, kryžiuočių ne kartą pulta, naikinta, Vytauto atstatyta 1412 metais, bet iki šių dienų neišlikusi.
Įvažiavus į miestelį, turistus pasitinka originalių formų Veliuonos skulptūra, iš kurios kildinamas vietovės pavadinimas – deivė svečius nužvelgia nuo laivelio, atplukdžiusio ją į šiuos kraštus.
Veliuonos centre stovi įspūdingas Vytauto Didžiojo paminklas, toje pačioje aikštėje įamžintas ir kunigaikštis Gediminas.
Aikštę puošia ir medinės gyvūnų skulptūros, saulės laikrodis, šalia kurių atsistojus galima grožėtis apačioje tekančia upe.
Šalia stovi viena seniausių Lietuvoje bažnyčių – renesanso stiliaus pastatas iškilo dar XVII amžiuje.
Miestelyje turistus traukia ir puošnus klasicizmo stiliaus dvaras, pastatytas XIX amžiaus pradžioje.
Dar vienas krašto lobis – Raudonės pilis
Atsisveikinę su Veliuona, pasiekėme Raudonės miestelį su garsiąja pilimi, parku ir tvenkiniais. Beje, pavadinimas kildinamas ne iš raudonų plytų pilies – miestelio vardo „kaltininkas“ yra pro jį tekantis Raudonės upelis.
XVI amžiaus pabaigoje pastatyta renesanso stiliaus pilis buvo ne kartą rekonstruota, įgijo neogotikos bruožų. Vienas įspūdingiausių elementų – 33,5 metro aukščio bokštas, į kurį kopiant tenka šiek tiek pavargti, tačiau pastangos atsiperka su kaupu.
Pasiekus viršų, nuo apžvalgos aikštelės visu grožiu atsiveria Nemuno slėnis ir miestelis su savo apylinkėmis. Žvilgsnį gali kreipti į bet kurią pusę – upės vingius, žemiau pasilikusias medžių kepures, žalumos apsuptus namus – nenusivilsi nė akimirkai.
Trijų korpusų pilį puošia penki bokštai, šalia didingų rūmų alsuoja senove dvelkiantis parkas su medžių alėjomis, akmeniniais laiptais, įmantriu krėslu ir žalių pievų kilimais, supamas dviejų tvenkinių.
Pakeliui iš Raudonės į kitą kvapą gniaužiančią, Panemunės pilį sustojome prie Kartupėnų piliakalnio, dovanojusio dar vieną įsimintiną Nemuno ir jo pakrančių panoramą.
Užburiantys Panemunės pilies vaizdai
Pavažiavus dar truputį Jurbarko link, įžengiame į dar vieną viduramžių paveikslą – įspūdingi bokštai iš tolo mums praneša, kad pamatysime ypatingą architektūros palikimą ir vieną gražiausių išlikusių senovinių pastatų Lietuvoje, o šalia tyvuliuojantys tvenkiniai, parkas, akmenimis grįstas kiemas dar labiau praturtina įspūdžius.
Panemunės pilies mūrai ėmė kilti dar XVII amžiaus pradžioje – buvo pastatyti dviaukščiai korpusai, jungiami aukštų gynybinių sienų, bokštai, sienose įrengtos šaudymo angos.
XVIII amžiaus pabaigoje didikų Gelgaudų šeima pavertė pilį prabangia šeimos rezidencija, prie išpuoselėtų rūmų buvo iškasti penki tvenkiniai, iškilo pavėsinės, oranžerija.
Renesanso stiliaus pastatas vėliau įgijo baroko elementų, o parko kūrėjai duoklę atidavė klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo landšafto estetikos tendencijoms.
Bėgant amžiams pilis buvo restauruojama, toli gražu ne viskas išliko, bet architektūros požiūriu ji yra laikoma autentiškiausia iš visų XVII-XVIII amžių Lietuvos rezidencinių pilių.
Mėgstantiems gamtą, romantiką, viduramžių aplinką ši vieta tikrai atims laiko pojūtį.
Ramybės oazė Šilinėje
Iš Panemunės pilies pasiekėme Šilinės botaninį draustinį, įsikūrusį prie pat Panemunių regioninio parko direkcijos. Maždaug pusantro kilometro ilgio pažintinis takas driekiasi nuostabaus grožio mišku, veda pro vandens telkinį, pušyną, ąžuolų giraitę.
Įsimintinas ir parko direkcijos pastatas, kuriame anksčiau ūžė Šilinės smuklė, o dabar įsikūręs lankytojų centras – įmantriame senovinių formų pastate sukaupti autentiškumo dvasią atspindintys laivybos eksponatai, įrankiai.
Išskirtinės Jurbarko vietos
Apsilankę Šilinės draustinyje ir jaukiame Skirsnemunės miestelyje, neilgai trukus vaikščiojome Jurbarko parkais ir gatvėmis. Mieste, kuriame gyvena apie 11 tūkst. žmonių, yra daugybė gražių vietų, traukiančių turistus ir vietos gyventojus.
Legendomis apipintas Jurbarko piliakalnis, vadinamas Bišpiliu, atveria vaizdus į dailų parką ir tekantį Imsrės upelį – mėgstamą vietos gyventojų pasivaikščiojimų vietą.
Daugelį žmonių, vietinius ir atvykusius, traukia Jurbarko dvaro parkas su kolonomis puošiamais vartais ir gėlynais, senovės stilių primenančiais akmeniniais takais.
Čia pat, vos ne ranka pasiekiami Jurbarko krašto muziejus ir kiti išskirtinės architektūros pastatai, netoliese įsikūręs garsaus skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus.
Vienas įspūdingiausių ne tiek dydžiu, kiek savo didingumu objektų – paminklas Vytautui Didžiajam, kurį tarpukariu sukūrė skulptorius V. Grybas. Sovietmečiu jis buvo barbariškai suniokotas, neliko tautinės atributikos, bet Atgimimo laikotarpiu restauruotas.
Dėmesį traukia 1907 metais pastatytos neogotikinės Švč. Trejybės bažnyčios mūrai, o ypač jos bokštai ir fasado ornamentai. Prie bažnyčios driekiasi Jurbarko senamiestis Kauno gatvėje.
S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje į akis krinta medinė skulptūra su natomis – čia įamžintas iš Jurbarko kilusios estrados legendos Antano Šabaniausko atminimas.
Vadavietė miške ir du gražūs miesteliai
Šio krašto perlai tuo nesibaigia – vykstant Pagėgių kryptimi, dar neabejotinai verta aplankyti už 13 kilometrų nuo Jurbarko esantį Smalininkų miestelį su senovinės technikos muziejumi, uostu ir vandens lygio matavimo stotimi, senoviško stiliaus buvusiu geležinkelio stoties pastatu, miestelio simboliu tapusiu varpu.
Dar už 12 kilometrų įsikūręs Viešvilės miestelis traukia akį savo buvusiais teismo rūmais, primenančiais viduramžių didikų rezidenciją, 4 kilometrų ilgio pėsčiųjų taku, įrengtu natūralios gamtos apsuptyje, ir, žinoma, nepakartojamo grožio žuvitakiu su sraunios srovės vandens keliu, kriokliu ir kaskadomis.
Priešingoje pusėje, maždaug už 30 kilometrų nuo Jurbarko link Raseinių esančioje Šimkaičių girioje pokario laisvės kovas mena legendinio partizanų vado, sovietų okupuotos Lietuvos valstybės vadovo generolo Jono Žemaičio vadavietė-bunkeris – didvyrio, iš kurio stiprybės semiasi vėlesnės kartos.
