Būtų mano valia į Tauragę vykčiau ne automobiliu, o traukiniu, bent vienai dienai – kad ir iš Klaipėdos, kai pajūryje pradeda lyti.
Visų pirma, pats atvykimas į miestą būtų šventiškesnis. Traukinys atvažiuoja tiesiai į traukinių stotį, kuri statyta 1928-1930 metais ir yra vienas gražiausių art deco objektų Tauragėje.
Pakeliui iš Šilutės vykstant traukiniu matytum ir senąsias Macikų kapines, kurios yra Kultūros paveldo objektas.
Idealu būtų, kad visą šią atkarpą lydėtų ir profesionalus gidas – traukinio atkarpa besidriekianti Rytų Prūsijos teritorija nuo Priekulės iki Pagėgių labai turtinga istorija.
Pačioje Tauragėje vietinis gidas privalomas. Miestas per abu Pasaulinius karus buvo sunaikintas beveik iki pat pamatų, todėl atsekti, kur buvo apsistojęs O. Balzakas galima tik su vietinių pagalba.
Pats Tauragės centras, neskaitant įspūdingos pilies (buvusi muitinė, vėliau kalėjimas) – sovietinės architektūrinės eklektikos tvarinys. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Jaukumo galima rasti. Tai, kad ir mini pasažas šalia „Senamiesčio apartamentų“. Gerą pusvalandį ten praleisite po atviru dangumi įrengtoje senovinių miesto nuotraukų parodoje.
Pačius „Senamiesčio apartamentus“, pasak jo bendrasavininkio Tado Alijošiaus jau atrado ir vokiečių dviratininkai ir suomių motociklininkai – ypač tada kai pasienio režimas su Karaliaučiaus sritimi buvo kur kas švelnesnis.
Pats puikiai angliškai kalbantis ir JAV spėjęs padirbėti Tadas Alijošius kiekvieną atvykėlį pasitinka kaip svečią ir gali iki pusiaunakčio kalbėti apie Tauragės krašto religines konfesijas.
Panašaus kirpimo kavos studijos „ReSPublica“ savininkas Audrius Cibauskas. Istoriją Klaipėdos universitete baigęs jaunuolis jau randa vieną kitą paskutinės laidos gimnazistą, kuris galbūt pasuks istoriko keliu. Humanitarinės pakraipos jaunimo, ypač vyrų, technokratiškame Žemaitijos didmiestyje labai trūksta.
Ekstremalių žygių mėgėjai porą valandų gali praleisti Taurų nuotykių parke karstydamiesi kilometrais besitęsiančiose trasose medžiuose, o dar aštresnių pramogų mėgėjai gali pasirinkti „Liberty Beach“ vandenlenčių parką netoli industrinės zonos.
Gurmaniškai vakarienei reikia ieškoti Roberto Liorančo „Mėsos taško“ Urugvajaus jautukų didkepsnių ar sausai brandintos jautienos. Nieko panašaus 50 kilometrų spinduliu aplink Tauragę nerasite.
Ir kavinių, ir apartamentų savininkai prašo valdžios tik vieno – kuo daugiau aukštos klastės renginių. Per žemiečio Liudo Mikalausko ar džiazo koncertus centras būna sausakimšas. Tada dalis atvykėlių nugula ir apartamentuose, ir maitinimo įstaigose. Panašiai gali nutikti rengiant įvairaus rango varžybas jau veikiančiame baseine.
Patys pašnekovai dabartinę Tauragę apibūdina keliais žodžiais – keistos būties, niekaip nenusakomą.
Atgal iš Tauragės į Klaipėdą riedėčiau traukiniu per Šiaulius ir patį aukščiausią geležinkelio tiltą Baltijos šalyse ties Lyduvėnais.
Kol viso šio keleivinio traukinio maršruto nėra galima bandyti improvizuoti išvyką ir automobiliu, įterpiant ir Tauragę. Įvažiavus į Tauragę pro Pagramantį, Kauno ar Vilniaus link reiktų riedėti Panemunės keliu, sustojant pasiplaukioti laivais ties Pilies (dar kitaip Vytėnų) kaimu, grožintis pakeliui įsikūrusiais dvarais.
Tikėtina, kad tauragiškių pastangos leis sukurti savitą aurą – panašiai kaip istoriškumu alsuojanti Panemunė arba prancūziška dvasia apgaubti Anykščiai. Tūkstančius „Peugeot“ ar „Renault“ Tauragė turi, tačiau tikrojo šarmo dar stinga.
