Dar neteko matyti Lietuvoje tokio pažintinio tako, kuris potvynio metu plūduriuotų ant vandens. Prisipažinsiu, nemačiau šio tako per potvynį, tačiau po plastikinių lentelių danga įrengti pontonai ir sunkūs betoniniai svarmenys, grandinėmis prilaikantys tako konstrukciją, byloja, kad šis pažintinis takas neskęsta.
Pirmą kartą pažintiniame take palei Žeimenos upę lankiausi prieš porą metų. Tuomet jis dėl savo konstrukcijos bei ne itin aiškaus maršruto pasirodė neįprastas. Pagalvojau, jog apsilankysiu čia po kokių metų ir jei vis dar bus gyvas, papasakosiu apie jį visiems.
Praėjo ne metai, o dveji, bet Žeimenos pažintinis takas, atlaikęs laiko bei vandens išbandymus, ir toliau vedžioja keliautojus po užliejamas upės pievas. Yra vietų, kur žmogaus ar gamtos jėga pasirodė stipresnė nei plastikinių lentelių danga, tačiau sulaužytų ar kitaip pažeistų atkarpų nėra daug. Panašu, kad potvynio metu kai kur vanduo buvo apsėmęs atskirus tako segmentus, bet upės lygiui nuslūgus, praeiti galima visur.
Geriausias orientyras, kaip surasti Žeimenos upės pažintinį taką, yra Platumų tiltas Švenčionėliuose. Prie pat tilto stovi gyvenvietės ženklas, o ties juo įrengtais laipteliais nusileidus žemyn, iš karto matosi pažintinio tako stendas. Jis mažas ir jame pavaizduota tako schema yra tarsi mėgėjiška, neaiški, todėl tenka kiek ilgiau pastudijuoti pateiktą žemėlapį. Kitoje tako pusėje stovi dar vienas informacinis stendas apie juodalksnį. Tokios pažintinės informacijos apie medžius bei augalus šiame take bus ir daugiau.
Tai vienas pirmųjų pažintinių takų, kuris nuklotas plastikinių lentelių danga. Kol būklė gera, lengva ir patogu juo žingsniuoti, o kaip ilgai tarnaus, atsakys tik laikas. Iš tos pačios medžiagos pagamintos ir atokvėpio aikštelės, kurių take yra aštuonios. Dauguma jų prie pat Žeimenos, kai kurios jau stabilumą praradusios, tačiau ne taip stipriai, kad būtų nesaugu.
Iš pradžių takas veda palei Žeimenos upę, o vėliau skersai paupio pievą pasiekia slėnio terasą. Joje stovi pirmieji Švenčionėlių namai. Čia pasiekus neasfaltuotą gatvę, reikia sukti dešinėn ir per kasdienėje ramybėje skendinčią gyvenvietę žingsniuoti iki sekančios „plaukiojančio tako“ atkarpos. Ji pasirodo už keleto šimtų metrų, kai gatvė suka kairėn, o į dešinėje plytinčias aliuvines pievas pasuka Žeimenos pažintinio tako maršrutas.
Maršruto ženklinimas tako rengėjams pasirodė visiškai nereikalingas dalykas, todėl kartais atrodo, kad pažintinis takas yra tik įsivaizduojamas maršrutas. Bent jau tako schema galėtų būti aiški. Visgi sakant priekaištus kartu jaučiu Švenčionėliams ir kažkokią simpatiją, todėl lai šios pastabos būna ne priekaištai, o patarimai. Takas tikrai išskirtinis ir tas kitoniškumas nėra trūkumas, bet patobulinus tako schemą ir paženklinus maršrutą, juo keliauti būtų kur kas smagiau bei aiškiau.
Nors atskiros pažintinio tako atkarpos veda per Švenčionėlius, pagrindinis dėmesys skiriamas Žeimenos slėnio augalijai ir gyvūnijai. Didžioji kairiuoju upės krantu vedanti maršruto dalis patenka į Žeimenos zoologinį-ichtiologinį draustinį. Paupyje auga daugybė augalų rūšių, dauguma kurių turi vaistinių savybių. Nieko stebėtino, juk Švenčionių kraštas garsėja kaip vaistažolių sostinė. Šį kartą gamtos pažinimui daug dėmesio neskyriau, tik atkreipiau dėmesį į paukščius. Vieni jų čia skraido po vieną, kiti – dideliais pulkais, tačiau tiek vieni, tiek kiti vaikščiojančių žmonių draugija nesidžiaugia.
Pažintinio tako palei Žeimenos upę ilgis yra apie 3 kilometrus. Einant tiesiai nuo pradžios link pabaigos atstumas būtų dar trumpesnis, tačiau norint perskaityti informacinius stendus keliskart reikia lentelių taku nueiti iki kelio. Visi stendai įrengti tose vietose, kur nuo kelio į užliejamas pievas veda lentelių takai. Kadangi maršrutas yra ne žiedinės formos, o linijinės, pasirodė patogu į priekį keliauti nutiestais lentelių takais, o atgal grįžti Kranto, Sodų bei Paupio gatvėmis. Taip galima ir visus informacinius stendus nesunkiai rasti, ir dar po Švenčionėlius šiek tiek pasidairyti.
Ir dar apie pažintinio tako pabaigą, kur galima pakliūti į kitą Žeimenos upės krantą. Nuo vieno upės kranto iki kito per užliejamas pievas bei Žeimenos vagą pastatytas 200 metrų ilgio pėsčiųjų tiltas. Tai nėra pakabinamas tiltas ir aštrių pojūčių nepatirsite, tačiau atrodo kaip gerai suderinta pažintinio tako tąsa. Kranto gatve paėjus dar apie pusę kilometro, yra poilsiavietė su įrengtu paplūdimiu.
Išsimaudyti galima ir dešiniajame Žeimenos krante netoli tako pradžios, kur įrengtas ne tik paplūdimys, bet ir vaikų laisvalaikio zona. Prie pat Platumų tilto yra Platumų poilsiavietė – populiari plaukiančių baidarėmis sustojimo ar plaukimo pabaigos vieta. Turtingi atrodo Švenčionėliai turėdami tokią upę panosėje, nors man tai panašu į dar neatrastą vasaros turizmo kryptį. Gal dar ir patys Švenčionėliai turizme savęs neatrado? Dar atras, nes potencialo yra. Priešingu atveju nesakyčiau, jog čia kažkada dar grįšiu.