Žalčiai Dubingiuose
Dubingių seniūnas Kęstutis Kaminskas, pats baigęs geografiją bei fizinę kultūrą ir 17 metų dirbęs mokytoju, paklaustas, ar iš turistų sulaukia daug klausimų apie Dubingių praeitį, kiek šypteli: kur kas dažniau teiraujamasi apie žalčius. Jų čia daugybė braunasi po pamatais, šildosi atokaitoje.
Tą patį sako ir Greta Valantiejūtė, Asvejos regioninio parko grupės patarėja.
„IT, finansų sektoriaus ekspertai tiesiog „užsidegę“ tvarumo ir žalumo idėjomis, – sako Greta. – Kartu su savanoriais meistrausime kilometro ilgio kelių atitvarus žalčiams, kad jie nepapultų po ratais besišildydami ant asfalto.“
Kęstutis visai be ironijos sako, kad dalis jaunų žmonių, praėję žalčių navigacijos pamokėles, ilgainiui jau su šeimomis kuriasi Dubingių apylinkėse – jei ne visam laikui, tai bent vasarai – jie čia įsigyja sodybas, dirba nuotoliu.
K. Kaminsko akys krypsta ir į Dubingių pilies atstatymą – tokia iniciatyva kilo iš sodybiečių – taip Dubingiuose vadinami ne vietiniai gyventojai, o įsikūrę sodybose miestiečiai.
Kad viskas įveikiama įrodo ir 2018-aisiais kartu baigta statyti nauja Šv. Jurgio bažnyčia, kuri per didžiąsias metų šventes bei vasaros savaitgaliais virsta koncertų sale ir būna sausakimša.
G. Valantiejūtė mikliai papildo Kęstutį: „Be koncertų puoselėjame ir etnokultūrą – rudenį baigiame žalčių užmigdymo apeigomis, o pavasarį pasitinkame Laumių maudynėmis – žalčių budinimo šventėmis.“
Fontanai aplink Alantą
O štai važiuojant į Alantą nuo Molėtų pusės Anykščių link, pakeri „Baltų sodas“, kurį 2018 metais įkūrė Kęstutis Pangonis. Šis gamtos ir skulptūrų parkas skirtas baltų istorinei atminčiai. Šiuo metu galima apžiūrėti 28 paminklus bei skulptūras.
Pati Alanta garsėja dar nuo tarpukario likusiu grindiniu bei neaprėpiama turgaus aikšte. Tai buvo strateginis prekybos punktas tarp Rygos ir Varšuvos. Visas šis architektūrinis ansamblis nesudarkytas, bet keisto sovietinio paveldo ausų kyšo labai daug. Bene didžiausia Alantos įžymybė – kone 100 metrų ilgio karčema, kuri šiais laikais ėjo iš rankų į rankas ir vis dar nepatenka reikiamam šeimininkui.
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas įžvelgia ir kitą Alantos potencialą.
„Kur tik nebesi lazdos į žemę, ten ištrykš fontanas“, – sako J. Satkūnas.
Aplink Alantos dvarą tyvuliuoja šaltiniais maitinami tvenkiniai. Įdomus ir prie dvaro vartų esantis akmeninis šulinys, visai šalia ir Meilelės ar Stukų šaltiniai. Pastarasis – tai kylanti verdenė, užburianti smėlio ratilais. Ši versmė įtraukta į svarbiausių Lietuvos šaltinių katalogą.
Mokslininkas teigia, kad būtent fontanuojanti gamta leidžia išlaikyti kad ir Virintos upės balansą – baidarėmis čia galima keliauti ir sausriausią vasarą.
Būnant Alantoje, būtina pažvelgti į legendinę Peklos pelkę su Pilies kalnu vidury, į kurį veda paslaptinga kūlgrinda. Būtent dėl Peklos yra populiarus alantiškių posakis: „Eik tu peklon“, įdainuotas Rolando Kazlo.
O dar Milžinkapis, Avinėlio ežerėlis su 12 statinių švedų aukso, žymiausias Lietuvos akmuo Valiulis su senovės ženklais. Visa tai – užburti lobiai, aprašyti alantiškio, Lietuvos archeologijos tėvo Petro Tarasenkos legendose.
Apžvalgos bokštas, į kurį užlipti išdrįsta ne visi
J. Satkūnas jaunajai kartai siūlo užsiropšti į Alantos dvaro bokštą, atgauti jėgas degustuojant kavą iš porcelianinių indų bei pakilti į Verpeto kalną, kur atsivers kalvotosios Aukštaitijos toliai.
Nederėtų praleisti Mindūnų apžvalgos bokšto. Jis yra lyg šalies paviršinių vandenų tektoninis taškas – vandenskyra. Iš jo apžvalgos aikštelės matosi ežerai, upeliai, nukeliaujantys į Neries-Nemuno bei Dauguvos baseinus.
„Sraigtiniais laiptais pakilti į 36 metrų Mindūnų apžvalgos bokštą ryžtasi ne kiekvienas – dažnas pusiaukelėje jau suka atgal. Visgi drąsiausieji, užlipę į antrą pagal aukštį Lietuvoje bokštą, gali pasijusti tarsi paukščiai – Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerai čia kaip ant delno“, – svajingai pasakoja J. Satkūnas.
Turizmo ekspertas Tadas Kertenis sako, kad gamtinis-istorinis turizmas, „įpakuotas“ į patrauklią formą, turėtų būti atradimas.
„Trenkturai, dviračių ir pėsčiųjų žygiai ieškant lobių masina jaunąją kartą, – sako ekspertas. – Būtų puiku, jei po miestelius žygeivius lydėtų jauni istorikai, o nakvynei būtų pasirinkti ir viešbučiai, o ne tik palapinės.“